Balandžio 28 d. paskelbus Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominacijas, viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Kino bendruomenė atkreipė dėmesį, kad geriausių kompozitorių ir garso režisierių kategorijose tarp dešimties nominuotų profesionalų nėra nė vienos moters.

Skaičiai rodo, kad tai nėra paprastas atsitiktinumas, o veikiau tendencija, trunkanti beveik du dešimtmečius – nuo pat apdovanojimų pradžios 2008-aisiais. Kaip teigia Kino kultūros asociacijos narė ir kino tyrėja Lina Kaminskaitė: „2020 metais įvyko lūžis: pirmą kartą tarp kompozitorių buvo 2 moterys iš 5 nominuotų. Negana to, laimėjo duetas, kuriame buvo moteris kompozitorė. Vėliau pamečiui vis po vieną kompozitorę buvo nominuojama, jos ir laimi. O nuo 2024 m. moterų kompozitorių įvertinime nebelieka. Tai vėlgi atspindi tam tikrą industrijos dinamiką, kino aikštelės dinamiką.“

Nacionalinių kino apdovanojimų atrankos komisijos pirmininkė, aktorė Gabija Jaraminaitė pabrėžia, jog nominacijų sąrašas tiesiogiai atspindi pačios industrijos sudėtį, kurioje moterų skaičius išlieka itin mažas: „Šiemet iš 23 darbų, pateiktų į kompozitoriaus nominaciją, buvo 2 moterys, o iš garso režisūros 22 darbų – 3 moterys. Tokia yra lyčių proporcija.“

Kuo mažiau moterų yra industrijoje, tuo mažiau jos yra nominuojamos, pastebimos ir dar rečiau laimi.

Kino tyrėja Lina Kaminskaitė akcentuoja, kad dar 2018 metų tyrime, kurį atliko kartu su Jelena Šalaj ir gausia sociologų komanda, buvo pastebėta, jog būtent nominacijos atspindi tam tikrą lyčių „nubyrėjimą“: „Kuo mažiau moterų yra industrijoje, tuo mažiau jos yra nominuojamos, pastebimos ir dar rečiau laimi. Ne išimtis būtų visoms kategorijoms, jei kuriančių moterų daugiau, atitinkamai daugiau jų turėtų būti ir nominacijose. Turėtų būti, bet, deja, ne visuomet taip nutinka. Esame pastebėjusios, jog palankesnė sritis lygiavertei lyčių reprezentacijai yra trumpametražis kinas. Jį dažniausiai kuria studijas baigę ar link ilgametražio kino judantys žmonės, tai čia lyčių lygybė yra pakankamai subalansuota ir netgi moterų naudai. Ilgametražiai vaidybiniai filmai šio balanso, deja, neatspindi. Jei mes mąstom apie garso režisūrą ir kompozitorių pozicijas, tai čia moterų yra mažiau, lyginant su kitomis pozicijomis, atitinkamai jos mažiau ir reprezentuojamos nominacijose. <…> Išimtiniai yra šie metai, nors moterų kompozitorių buvo apie 15-20 %, jos net nebuvo nominuotos. Tai rodo, jog ši sritis ir taip yra trapi lyčių balansų atžvilgiu, o jų nenominavimas demonstruoja tai, kad joms nesuteikiama galimybė būti įvertintomis arba pastebėtomis.“

Taip pat ji išskiria dvi pagrindines priežastis, kodėl garso režisūroje dominuoja vyrai: „Pirma, su moderniomis technologijomis garsas tapo vyrų kūrybos teritorija. Iki tol, pavyzdžiui, jeigu mes vertintume sovietmetį, moterų garso režisierių (ypač dokumentikoje) buvo daug. O štai su šiuolaikiniu kinu, ypač skaitmenos įsigalėjimu, tas technologinis ir kartų virsmas sukūrė stereotipą, kad kompiuterizuotas technologijas dažniau valdo vyrai. Toks pats procesas matyti montaže. Antras faktorius – labai uždaros bendruomenės. Vis dėlto į komandas kviečia prodiuseriai, režisieriai ir jie jau turi susidirbusias komandas. Naujai kartai, net jei studijų metu ir parengiamos garso režisierės, įsilieti į tokias struktūras, kur iš filmo į filmą keliauja žmonės, yra labai sudėtinga“, – tvirtina L. Kaminskaitė.

Šiemet nominacijų sąraše ryškiai išsiskyrė režisierės Gabrielės Urbonaitės vaidybinis filmas „Renovacija“, pretenduojantis net į devynis apdovanojimus. Visgi, paskelbus pretendentus, režisierė neliko nuošalyje ir įsitraukė į viešojoje erdvėje kilusias diskusijas dėl moterų kūrėjų matomumo. G. Urbonaitė mano, kad filmo „Renovacija“ garso režisierė Iveta Macevičiūtė buvo verta nominacijos.

Komisijoje yra daug skirtingų nuomonių ir į penketuką pateko tie, kurie pateko.

 „Su Iveta dirbu jau dešimt metų ir prie trumpametražių filmų, ir dabar prie pilno metro debiuto, tikrai esame susidirbusios. Ir dirbu su ja ne dėl to, kad ji yra moteris, bet dėl to susidirbimo ir dėl jos jautrumo garsui. Manau, kad lytis nedaro įtakos. Iveta yra lygiai tiek pat profesionali ir puiki garso režisierė kaip ir nominuoti vyrai“, – aiškina G. Urbonaitė.

Visgi „Sidabrinių gervių“ atrankos komisijos pirmininkė tvirtina, kad Iveta Macevičiūtė būtų sulaukusi nominacijos, jeigu garso režisūros kategorijoje būtų nominuojama daugiau žmonių.

„Dėl Ivetos Macevičiūtės garso režisūros filme „Renovacija“ buvo labai ilga diskusija, bet ne dėl to, kad tai moters darbas. Komisijoje yra daug skirtingų nuomonių ir į penketuką pateko tie, kurie pateko. Bet jeigu būtų buvusios šešios nominacijos, tai pagal balsų kiekį Iveta būtų patekusi“, – pabrėžia atrankos komisijos pirmininkė.

Ji taip pat primena, kad kūrėjai buvo vertinami pagal jų darbų profesinį meistriškumą.

„Pagrindinis kriterijus buvo kiekvienos nominacijos profesinis meistriškumas. Kadangi kinas yra labai kompleksinis, sudėtinis ir komandinis darbas, kiekvieno departamento darbas gali nulemti viso filmo sėkmę. Kine esame labai priklausomi vieni nuo kitų. Turėdami tai omenyje, vertinome, ar profesinis meistriškumas padeda išryškinti filmo temą, personažus, atmosferą, nuotaiką ir kaip tai pasitarnauja bendram filmo tikslui – būti kuo įtaigesniam, paliesti žiūrovą ir būti kuo tikresniam.“ Nors, pasak G. Jaraminaitės, šiais metais atrankos komisija pagrindiniu kriterijumi laikė profesinį meistriškumą, visgi kyla klausimas:  ko trūksta, jog moterų darbas būtų pastebėtas?

Atsakydama į kino bendruomenės kreipimąsi, Kino kultūros asociacija savo  „Facebook“ paskyroje gegužės 5 d.  pateiktame komentare pabrėžia: „2020–2026 m. laikotarpiu Lietuvos kino industrijoje išryškėja dvi skirtingos lyčių nelygybės formos. Garso režisūros srityje moterų atstovavimas apdovanojimuose praktiškai neegzistuojantis, kas leidžia šią sritį apibūdinti kaip struktūriškai uždarą. Tuo tarpu tarp kompozitorių moterys sudaro apie 10–20 proc. kūrėjų, tačiau jų reprezentacija nominacijose išlieka nepastovi ir gali visiškai išnykti, kaip matyti 2024–2026 m. laikotarpiu. Tai rodo ne tik dalyvavimo, bet ir matomumo problemą kino apdovanojimų sistemoje.“

Yra tarsi automatiškas mąstymas, kad garso režisierius – vyras.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė pastebi, kad stereotipas, jog garso režisierius būtinai yra vyras, giliai įsišaknijęs net ir kaimyninėse šalyse: „Man sunku kalbėti apie priežastis,  kodėl tai yra tokia vyrų dominuojama sritis, bet galiu pasidalinti, kad mano montažo režisierius ir kompozitorius, abu iš Latvijos, buvo nustebę, kad garso režisierė yra moteris. Tai reiškia, kad ši nelygybė egzistuoja ir kitur. Yra tarsi automatiškas mąstymas, kad garso režisierius – vyras.“  Jos teigimu, šį automatišką mąstymą būtina keisti suteikiant daugiau įkvėpimo ir paskatinimo jaunoms kūrėjoms.

Svarstoma, kad pokytis galėtų prasidėti nuo režisierių sprendimų, jei šie, rinkdamiesi komandą, dažniau atkreiptų dėmesį į moterų įtraukimą į komandų sudėtis: „Man asmeniškai svarbu jas įtraukti bei siekti kuo didesnio lyčių balanso aikštelėje – ne dėl kvotų ar procento, bet dėl to, kad tada susikuria sveikesnė atmosfera. Būdama moterimi, matau reikiamybę ir prasmę turėti lyčių balansą aikštelėje ir vėliau postprodukcijoje“, – aiškina Gabrielė Urbonaitė.

Paklausus, ką reikėtų daryti, kad tarp nominacijų atsirastų daugiau moterų, Lina Kaminskaitė išskyrė kelis punktus: „Pirmiausia yra svarbu nominuoti, pastebėti, ypač tam tikras jautrias sritis, kad būtų galima po truputį laužyti tas išankstines nuostatas ar susidariusias neigiamas praktikas. Antra, tai sąmoningumas ir įsivardinimas, kad vis dėlto šios sritys yra per mažai ir reprezentuojamos, atstovaujamos, ir matomos. Ir trečia, reikia nuimti įtampą, kad čia moterys kaltos. Tai yra tokie visuomenės kompleksiniai stereotipai, nes kuo mes mažiau viešoje erdvėje matome pavyzdžių tam tikrose pozicijose, tuo mažesnė paskata tas pozicijas užimti, tai toks uždaras ratas.“

Gabija Jaraminaitė taip pat kelia klausimą, jog šių metų statistika atskleidžia ir moterų trūkumą būtent techninėse sferose: „Galbūt verta klausti, kodėl jų tiek mažai ir paraginti moteris eiti į kiną?“

Jei tai darysime, jei jas paminėsime, nominuosime, tuomet tos lygybės natūraliai bus daugiau.

Režisierės G. Urbonaitės nuomone, svarbiausia yra paskatinimas ir, jog turime matyti šią tendenciją: „Atkreipkime dėmesį į tai, kad ši sritis yra dominuojama vyrų ir reikėtų labiau švęsti ir paminėti tas moteris, kurios yra tame pačiame lygyje kaip vyrai. Jei tai darysime, jei jas paminėsime, nominuosime, tuomet tos lygybės natūraliai bus daugiau.“

Visos trys pašnekovės sutinka, jog atviras dialogas, klausimų kėlimas ir sprendimų paieška yra būtini procesai, norint keisti esamą situaciją. Akivaizdu, jog šių metų diskusija nėra tik vienkartinis emocijų protrūkis po nominacijų paskelbimo – tai dar vienas signalas Lietuvos kino bendruomenei, kad tolygus lyčių reprezentavimas industrijoje progresuoja sunkiai ir lėtai.