Šiemet „Kino pavasario“ metu pažiūrėjau daugiausiai filmų, kiek esu mačiusi bet kokiame festivalyje. 12 trumpametražių ir 20 ilgametražių filmų per dvi savaites yra mano asmeninis rekordas ir turiu įtarimą, kad artimiausiu metu nepavyks jo pagerinti. Reflektuodama festivalį kiek nustebau – didžioji dalis matytų filmų man vienaip ar kitaip patiko. Be abejo, netrūko ir mažiau žavingų filmų, dalis kurių man iki šiol neduoda ramybės. Tad šiame tekste tą ir noriu padaryti – išrašyti mintis apie tuos filmus, kurie man įstrigo labiausiai (blogąja ar gerąja prasmėmis). Privalau iš anksto įspėti, kad mano selekcija nėra pati įvairiausia ir tikrai neatspindi, kiek daug skirtingų filmų šiemet siūlė „Kino pavasaris“. Tačiau viliuosi, kad jus, mieli skaitytojai, sudomins bent vienas iš šių filmų, galbūt net tas, kuris man nebuvo pats įdomiausias.

„Sekso žaisliukai“ (rež. Annapurna Sriram, 2025)

Vienas mano mėgstamiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų buvo režisierės Annapurnos Sriram ilgametražis debiutas „Sekso žaisliukai“. Apsilankiusi pas būrėją (akt. Big Freedia), sekso industrijoje dirbanti filmo herojė AP (akt. Annapurna Sriram) sužino, kad yra prakeikta. Vienintelis būdas atsikratyti prakeiksmo – atlikti ėriuko paaukojimo ceremoniją. Įtikėjusi būrėja, AP kartu su drauge Danni (akt. Sadie Scott) bando sukrapštyti tūkstantį dolerių ceremonijai. Žaismingas, kiek absurdiškas filmas su meile pasakoja sekso industrijoje dirbančių merginų kasdienybę. Režisierė pristato daugybę spalvingų personažų, kurie jau ir taip energingą filmą dar labiau pagyvina ir praveria dažnam žiūrovui nepažįstamo žvaigždžių, sekso paslaugų ir alternatyvių tikėjimų pasaulio plyšelį. 16mm kamera nufilmuota istorija ir be galo ryškios spalvos primena camp estetiką, o režisierę A. Sriram neabejotinai galima vadinti trash’o karaliaus John’o Waters’o mokine. Net miestelis, kuriame sukasi AP, vadinasi Šiukšlių miestas (ang. Trashtown). Kaip ir J. Waters‘o kūryboje, taip ir „Sekso žaisliukuose“ neverta ieškoti tradicinių moralinių vertybių ar pavyzdinio elgesio modelių – A. Sriram neužsiima didaktika. Filmas balansuoja tarp realistinių išgyvenimų ir siurrealių aplinkybių, o žiūrovas gali pats pasirinkti – tikėti ar ne.

„Nėra tokio žvėries“ (rež. Burhan Qurbani, 2025)

Viljamo Šekspyro pjese „Ričardas III“ paremtas filmas pasakoja Jorkų ir Lankasterių šeimų konfliktą, kuris perkeliamas į dabartinę Vokietiją. Imigrantų duktė Rašida Jork (akt. Kenda Hmeidan), perimanti įprastai vyro vaidinamą Ričardo III-ojo vietą, siekia galios patriarchaliniame Berlyno pogrindžio pasaulyje ir yra pasiruošusi paaukoti kiekvieną artimą žmogų dėl savo tikslo. Istorijos mastelis ir teatriškai stilizuotas miesto pogrindis filmą paverčia savotišku epu, nenorinčiu nusileisti tokiems titanams kaip „Kopa“ (rež. Denis Villeneuve, 2021). Visgi susidaro įspūdis, kad režisieriui Burhanui Qurbani pritrūko pajėgumų suvaldyti filmą. Labiausiai į akis krenta filmo apšvietimas – sunku suprasti, kodėl siužetui ne itin svarbus fonas yra ryškesnis už dėmesio centre esančius veikėjus. Ir nors adaptuojant tokį kūrinį neįmanoma išvengti teatrališkumo, jis ne visada sklandžiai įsilieja į kino pasakojimą. Net lyriniai intarpai, primenantys repo muzikinius klipus, atrodo pigiai ir kičiškai. Nenuostabu, jog pjesės adaptacijoje vaidinantys aktoriai remiasi teatrališkomis priemonėmis, tačiau kino teatro ekrane tokia vaidyba atrodo pernelyg pompastiška. Ypač kliūna pagrindinės aktorės K. Hmeidan pasirodymas – susidaro įspūdis, kad ji vaidina paskutinei teatro salės eilei. Visgi stambūs kameros planai užfiksuoja jos vaidybą iš arti, tad bendrame filmo kontekste Rašidos personažas tampa karikatūriškas. Daug tikėjausi iš šio filmo, todėl gaila, kad iš „Nėra tokio žvėries“ seanso išėjau labai susierzinusi.

„Betono vaikai“ (rež. Saulius Baradinskas, 2026)

Ilgai lauktas režisieriaus Sauliaus Baradinsko trumpametražis filmas pasakoja jauno vaikino, užaugusio pilkų daugiabučių rajone, istoriją. Rokui (akt. Domantas Starkauskas) gresia mokyklos nebaigimas, jo mama (akt. Agnė Šataitė) ruošiasi be sūnaus išvykti į JAV, o gimtajame rajone vaikinui kasdien grasina raudonais treningais apsirengusių paauglių gauja. „Betono vaikus“ geriausia žiūrėti kaip „Betono muzikos“ – ilgametražio S. Baradinsko miuziklo, kurio filmavimai prasidės 2026 m. vasarą, – priešistorę. Galbūt dėl to šio trumpametražio istorija nėra išbaigta, o labiau užduoda toną ateities filmui. Kadangi „Betono vaikai“ pretenduoja į miuziklo statusą, daug dėmesio skirta scenografijai – vaikų žaidimų aikštelė virsta spalvota scena gaujos šokiui, ryškūs kostiumai išsiskiria pilkų daugiabučių kontekste, sukuriama įspūdinga muštynių choreografija, nufilmuota pabrėžiant šokėjų smūgius Rokui. Visgi beveik niekas šiame filme nedainuoja. Taip, yra keletas choro scenų, tačiau juk ir filmuose, kurie nėra miuziklai, gali būti tokios scenos. Juk visa miuziklo esmė yra tame, kad veikėjai dainuoja situacijose, kuriose realybėje žmonės nedainuotų ir nešoktų. To man labiausiai pritrūko „Betono vaikuose“, kur muzika retokai atlieka svaresnį nei papildančio fono vaidmenį. Labai norėčiau, kad „Betono muzika“ sugrįžtų į žanro konvencijas ir atsirastų daugiau muzikinių numerių, visgi, jeigu „Betono vaikai“ išties yra įžanga į ilgametražį filmą, sunku tikėtis kažko kito.

„Nevados rožė“ (rež. Mark Jenkin, 2025)

Prisipažinsiu, kad šio filmo ėjau žiūrėti išskirtinai dėl George MacKay, o aprašymą tik permečiau akimis. Bet! Be galo džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes tai buvo kone gražiausias festivalyje matytas filmas. Du vaikinai – šeimos galva Nikas (akt. George MacKay) ir palaidūnas Liamas (akt. Callum Turner) – išplaukia žvejoti netikėtai į kaimelį grįžusiu laivu ir kiek keistu kapitonu (akt. Francis Magee). Žvejyba itin sėkminga, tačiau grįžę jūreiviai supranta, kad atplaukė į praeitį. Nenoriu atskleisti viso siužeto, tačiau svarbu tai, jog vaikinų statusai bendruomenėje susikeičia, dėl ko jie veliasi į konfliktus. Susidaro įdomus paradoksas – Nikas ir Liamas negali būti laimingi tuo pačiu metu (kartu ir laikotarpiu). Tam tikrą sustingimą laike konotuoja ir atvirukus primenantys filmo kadrai. 16 mm juostos tekstūra, mėlynos jūros, raudono laivelio ir geltonų žvejo kostiumų kontrastu ir stambiais vėjo nugairintų veidų planais režisierius Mark Jenkin įveda žiūrovą į nostalgišką atmosferą, sukuriančią savotišką deja vu jausmą. Vienintelis mano priekaištas – „Nevados rožė“ šiek tiek pervirė savo sultyse ir kilo įspūdis, kad režisierius norėjo žiūrovą palaikyti savo sukurtame pasaulyje kuo ilgiau, neatsižvelgdamas į natūralų istorijos ritmą. Nepaisant to, šį filmą rekomenduočiau vien dėl stiprių G. MacKay ir C. Turner sukurtų vaidmenų bei vizualinės kalbos – seniai mačiau tokį neišpasakytai gražų filmą.

Lietuviškos premjeros

Šiemet pavyko nueiti tik į dvi lietuviškų ilgametražių filmų premjeras – režisieriaus Jorio Skudros „Romualdas ir jūra“ bei režisierės, menininkės Emilijos Škarnulytės filmą „Dykumos garsai“. Šie filmai susiję tik tuo, kad yra dokumentikos, visgi abu mane savotiškai pradžiugino. Joris Skudra debiutuoja su šiltu fotografo Romualdo Požerskio portretu. Pradėdamas itin linksma nata – juokingu fotografo susitikimu su Nausėda, nuotaikingais pokalbiais su namo renovacijos komanda – režisierius atskleidžia ir skaudesnes R. Požerskio gyvenimo dalis. Režisierius jautriai ir apdairiai kalbina fotografą apie jo žuvusią žmoną Virginiją ir, nors per daug nelenda į detales, leidžia žiūrovui suprasti, kokia svarbi Romualdui buvo jo partnerė. „Romualdas ir jūra“, kaip ir daugelis dokumentikų apie panašaus amžiaus lietuvius, apima ne vien fotografo, bet ir visos šalies gyvenimą ir jų kismą. Vėjavaikiški hipiai, sovietiniai pančiai, ištuštėję XXI a. miesteliai – gana įprasta lietuviškos dokumentikos formuluotė. Visgi R. Požerskio sąmojis ir pozityvumas tampa puikia atsvara sudėtingesnėms režisieriaus nagrinėjamoms problemoms, tad iš filmo išeini pasikrovęs geros energijos ir vilties.

„Dykumos garsai“ – antrasis E. Škarnulytės ilgametražis filmas. Dykumų, smėlio kalvų ir paslaptingų planetų vaizdais pasakojama JAV džiazo grupės Sun Ra Arkestra istorija. Tiksliau, pasakojimo nėra daug – režisierė daugiau dėmesio skiria hipnotizuojančiai grupės muzikai ir ją iliustruojantiems, lyg kitam pasauliui priklausantiems vaizdams. Sun Ra Arkestra istorijos nuotrupas papasakoja grupės nariai Abshalom Ben Shlomo ir Marshall Allen, tačiau dažniau juos matome grojančius dykumoje. Unikali džiazo grupės filosofija ir kone ateiviška atmosfera perkelia žiūrovą į Sun Ra Arkestra pasaulį ir įveda jį į savotišką transą. Gal dėl to „Dykumos garsai“ užmigdė ne vieną premjeros žiūrovą, tačiau nelaikyčiau to filmo trūkumu. E. Škarnulytė sukuria meditatyvią patirtį, dėl ko filmas išsiskiria bendrame festivalio ir net lietuviškų dokumentinių filmų kontekste.

„Anos Lee liudijimas“ (rež. Mona Asvold, 2025)

Paskutinis filmas, kurį šiemet pažiūrėjau festivalyje, buvo „Anos Lee liudijimas“. Turbūt nėra filmo, kuris geriau atitiktų mano skonį, tad savaime suprantama, kad jis tapo mano mėgstamiausiu 31-ojo „Kino pavasario“ filmu. Režisierė Mona Asvold, scenarijų rašiusi su savo partneriu, režisieriumi Brady Corbet, dramatizuoja šeikerizmo (XVIII a. religinio judėjimo) lyderės Anos Lee gyvenimą. Istorija įvelkama į miuziklo apdarus siekiant geriau atskleisti šeikerių apeigas, kuriose dominavo judėjimas, viso kūno virpinimas ir šokis. Dainos, kurias girdime filme, paremtos tikromis šeikerių melodijomis, tad žiūrovas lengvai įsilieja į sektos pasaulį. Kūrėjai neteisia ir negarbina Anos Lee – veikiau siekiama kuo tiksliau pavaizduoti nuoširdų moters tikėjimą ir visas aplinkybes, kurios lėmė jos atsiskyrimą nuo tuometinės Bažnyčios. Kartu su Amandos Seyfried meistriškai įkūnijama Ana jaučiame jos skausmą, nusivylimą ir ekstazę, kurią sustiprina choru dainuojamos giesmės ir sūkuringi šokiai. Visą filmą mano kūnu ėjo šiurpuliai – taip jau seniai nėra buvę! Festivalyje mačiau ne vieną epui prilygstantį filmą – jau minėtas „Nėra tokio žvėries“, taip pat japonų fenomenas „Kokuho“ – tačiau „Anos Lee liudijimas“, mano manymu, yra vientisiausias ir meistriškiausias iš jų.

Prisižiūrėjus tiek kino, neišvengiamai turėjo ateiti pertrauka. Apleidau net studijų filmus, už ką, tikiuosi, mano gerbiami dėstytojai man atleis. Dabar, baigdama šį tekstą ir kartu savo pertrauką, jau su nostalgija prisimenu kasdienį lankymąsi Vingyje, dviejų arba trijų filmų per dieną maratonus, bandymus prasmukti į premjeras, ilgus pokalbius prie taurės vyno ir vėlyvus vakarus, kada po paskutinio seanso autobusai namo nebeveždavo. Dar ilgai prisiminsiu visus čia išvardytus ir dar daugybę nepaminėtų filmų, kurie žibėjo 31-ajame „Kino pavasaryje“, ir tikiuosi, kad pavyko jus, mieli skaitytojai, sudominti bent vienu festivalio perliuku.