Nekantrus laukimas tamsoje. Oras įsielektrinęs nuo smalsaus jaudulio. Ir tada… šviesa! Spalvingi spinduliai tokie netikėti, stebuklingi, pripildantys atradimo džiaugsmo. Kalbu apie aurorą, šiaurės pašvaistę, ir apie „Aurorą“ – Lietuvos moksleivių kino festivalį, balandžio 17–18 dienomis praūžusį Vilniuje. Pagal šią paralelę ir gimė festivalio pavadinimas, taip pabrėždamas jauno balso ypatingumą ir suteikdamas jam galimybę būti išgirstam. Nacionalinį mokinių kino festivalį įkūrė kino operatoriai, edukatoriai Lina Margaitytė ir Marius Krivičius bei Edukacinio medijų centro „Lojoteka“ vadovė Rūta Grišinaitė-Bernotienė. Šiemet festivalis jau antrąjį kartą kvietė mokinius kurti, dalintis kūryba ir atrasti vienas kitą.

Aš savo filmuką „Auroros“ atrankai pateikiau dar šaltą sausį, norėdama išbandyti laimę su Skalvijos kino akademijoje kurtu vaidybiniu „Susipainioję“. Žinia, kad filmukas buvo vienas iš 33 atrinktųjų į programą „Atradimai“, man buvo nuoširdžiai netikėta, bet labai sušildanti. Ypatingas jausmas žinoti, kad kažkas pastebėjo mano žaidimą kino smėlio dėžėje, kad kažkam patiko. Tad festivalio laukiau su dėkingumu ir jauduliu, kuriuo dalinomės su SKA kursioke Amelija, kurios muzikinis klipas „Banga“ taip pat pateko į konkursinę programą. Išaušus ilgai lauktam balandžio 17-os penktadienio rytui, „Lojotekoje“ buvome pasitiktos aktyvių savanorių šypsenomis ir paslaugumu. Jie itin prisidėjo prie festivališkos, šventiškos nuotaikos, leidusios pasijusti tikrais kino kūrėjais. Tai, kad savanoriai – mūsų bendraamžiai, padėjo laisvai jaustis ir bendrauti. Festivalis abi dienas siūlė dalyvauti daugiau nei 15 įvairių veiklų: kino dirbtuvėse, paskaitose, peržiūrose ir parodose. Su kursioke dieną pradėjome nuo studijų mugės, kur Lietuvos universitetai pristatė siūlomas programas, vienaip ar kitaip susijusias su kinu ir kūryba. Vėliau sudalyvavome ekskursijoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Toks ypatingas, ekskliuzyvus jausmas matyti, liesti seną kino techniką ir klausytis istorijų apie filmus, kuriuose ji buvo įdarbinta!

Kiekvieno kūrėjo energija atsispindėjo kurtame filme, todėl tikiu, kad kinas mums – ne tik medija, bet ir asmeniškas saviraiškos būdas. Tai žodžiais neišsakytos mintys, jausmai, troškimai ir žaidimai.

Šiemet festivalis pristatė ir naujienų, sėkmės sulaukė pirmasis kino ugdytojų forumas bei „Aurora Talent lab“ mentorystės programa, jungianti pradedančiuosius kūrėjus su industrijos profesionalais. Septyniems mokiniams buvo priskirta po vieną mentorių. Šie patyrę kino kūrėjai – režisieriai, edukatoriai, prodiuseriai, kuratoriai – skyrė laiko atsakyti į ugdytinių klausimus, duoti patarimų bei paskatinti drąsiai kurti. Toks formatas mokiniams tapo unikalia proga gauti įžvalgų apie vystomus projektus, megzti svarbias pažintis industrijoje bei išgirsti patyrusio kūrėjo istoriją.

Žinoma, įdomiausia festivalio dalis – peržiūros! VVDG peržiūrų salės didžiajame ekrane gavome progą pamatyti visos Lietuvos mokinių kurtą kiną. Dramatiška svorio metimo istorija, eksperimentiniai metrò traukinių kadrai, animacinis ančiukas – stiliaus ikona, linčiški angelai, mokyklos baigimo sentimentai, vienatvės miške pamąstymai ir 5 eurai su sausainiais kaip alga. Didžiausias įspūdis – visi filmai labai skirtingi. Įvairūs žanrai, stiliai ir platus temų spektras: santykiai su draugais, šeima, su savimi, su praeitimi ir ateitimi, socialinės problemos, baimė ir atradimo džiaugsmas. Šie pradedantys kūrėjai turi daug idėjų, išradingų pasakojimo būdų ir pakankamai atkaklumo, kad tas idėjas paverstų kinu. Nesvarbu, ar tai kūrybinis debiutas, ar ilgametės patirties rezultatas, rodyti filmai – atradimai, kuriuos buvo gera, įdomu atrasti. Po peržiūrų scenoje vyko klausimų ir atsakymų sesija, per kurią nominantai supažindino žiūrovą su savo kūrybiniu procesu, planais ir metaforomis. Kiekvieno kūrėjo energija atsispindėjo kurtame filme, todėl tikiu, kad kinas mums – ne tik medija, bet ir asmeniškas saviraiškos būdas. Tai žodžiais neišsakytos mintys, jausmai, troškimai ir žaidimai.

Euforiška emocija dalinomės ir po peržiūrų vykusiame afteryje, kur, ragaudami torto, dar pabendravome su savanoriais, dalyviais, naujais draugais bei vieni kitiems dalinome autografus.

Šeštadienio vakare pasipuošę nominantai, talent lab dalyviai, edukatoriai ir kiti svečiai susirinko apdovanojimų ceremonijoje. „Auroros“ organizatoriai šventinėje kalboje džiaugėsi dalyvių bendruomeniškumu, kūrybiškumu bei augančiu susidomėjimu kinu ir festivaliu skirtinguose Lietuvos kampeliuose ir bendruomenėse. Ypatingos padėkos sulaukė iš žalių marškinėlių atpažįstami savanoriai, fiksavę, kalbinę dalyvius, bei kino edukatoriai, atsidavę kino, medijų švietimui ir nuoširdžios saviraiškos skatinimui. Pirmiausiai skirti buvo festivalio rėmėjų – 15min, Vilniaus jėzuitų gimnazijos Tėvų komiteto, „Youngblood” kino mokyklos ir „ŽMONĖS Cinema“ – steigti apdovanojimai. Juos pelnė žiūroviškiausias filmas „Numesiu po to“ (rež. Benas Gaučys), jautriai kasdienybėje neišsakomas temas atskleidęs „Ir išėjo nelaimės ieškoti…“ (rež. Tomas Simonaitis), artimą temą pastebėjęs bei įdomiai išreiškęs „Baseinas Nr. 57“ (rež. Arijus Ignas Janušauskas) ir animacinis filmas „Memuarai“ (rež. Dorotėja Adomaitytė), nuoširdžiai ir pastabiai pažvelgęs į vaikystę. Laureatai prisipažino apdovanojimų nesitikėję, išreiškė dėkingumą organizatoriams ir naujiems draugams. Pagrindinius laimėtojus paskelbė festivalio žiuri: Gabrielė Cegialytė – „Lithuanian Shorts“ projektų vadovė ir Vilniaus trumpųjų filmų festivalio vykdomoji direktorė, kino operatorius ir režisierius Vytautas Katkus bei montažo režisierė Ignė Narbutaitė.  Ši kūrėja ant scenos atsiimti apdovanojimo už geriausią montažo režisieriaus darbą pakvietė panevėžiečius Ugnių Jačauską, Urtę Zabarskaitę ir Nedą Venskūną už filmą „Paskutiniai metai kartu“ (rež. Ugnius Jačauskas). Vytautas Katkus sveikino Oskarą Vančių, pelniusį geriausio operatoriaus vardą už filmą „Šypsokis“ (rež. Elita Andrejevaitė). Na, o ceremonijos kulminacija tapo geriausio festivalio filmo paskelbimas. Gabrielė Cegialytė prizinę „Auroros“ statulėlę įteikė kūrėjams iš Anykščių už filmą „Rebound“ (rež. Einoras Martinkėnas). Apdovanojant laureatus ypač pasijautė festivalio dalyvių bendruomeniškumas, kai paskelbus kiekvieno laimėtojo vardą salė ošė nuo palaikančių šūkių ir plojimų, po kurių skauda delnus. Peržiūrų erdvėje išnyko konkurencija, palikdama tik nuoširdų džiaugsmą dėl savo ir kito pergalių. Euforiška emocija dalinomės ir po peržiūrų vykusiame afteryje, kur, ragaudami torto, dar pabendravome su savanoriais, dalyviais, naujais draugais bei vieni kitiems dalinome autografus.

Dalyvavimas „Auroros“ kino festivalyje buvo unikali patirtis, suvienijusi kiną mylinčią Lietuvos jaunimo bendruomenę, leidusi atrasti, švęsti ir įsikvėpti. Noriu padėkoti festivalio organizatoriams, nes suteikdami jaunam balsui saugią, palaikančią erdvę, jūs paskatinote toliau kurti nuoširdžiai ir drąsiai. Antrinu daug kartų festivalyje išsakytai minčiai, kad Lietuvos kino ateitis yra šviesi. Peržiūrose matyti filmai palieka smalsumo ir jaudulio jausmą, nes labai įdomu, ką sukursime toliau.