Kroatų režisierės Čejen Černić Čanak ilgametražis filmas „Smėlio užtvanka“ (kroat. Zečji nasip) – vizualiai tamsi ir atmosferiška drama apie pirmąją meilę, priverstą slėptis socialinių normų šešėlyje. Mažame Kroatijos kaime, kuriam vis didesnę grėsmę kelia kylanti upė ir artėjantis potvynis, Marko (akt. Lav Novosel) gyvenimas atrodo suplanuotas ir labai aiškus: jis ruošiasi tapti automobilių mechaniku ir kartu su tėvu dirbti bendrame autoserviso versle, taip pat intensyviai treniruojasi rankų lenkimo čempionatui ir rūpinasi jaunesniu broliu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis laimingas – turi merginą Petrą (akt. Franka Mikolaci), yra mėgstamas ir pripažįstamas bendraamžių būryje. Tačiau jo vidinę ramybę ir mintis sujaukia į tėvo laidotuves sugrįžęs vaikystės draugas Slavenas (akt. Andrija Žunac). Kol kaimynai petys į petį stato užtvanką iš smėlio maišų, stengdamiesi pažaboti gamtą, tarp Marko ir Slaveno atgimsta seni, užgniaužti jausmai.

Tai intymi istorija apie vidinę kovą ir pasirinkimą tarp saugumo ir tikrojo savęs, kartu jautriai narpliojant queer santykių, vyriškumo standartų bei mažos bendruomenės spaudimo, komplikuotos tėvų ir vaikų tarpusavio dinamikos temas. Filmas sulaukė nemažai tarptautinio pripažinimo ir pelnė apdovanojimų įvairiuose kino festivaliuose, pavyzdžiui, Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvo nominuotas „Teddy Award“ apdovanojimui, skiriamam geriausiems LGBTQ+ tematikos filmams.

Įdomu, kad šis filmas – bendras Kroatijos, Slovėnijos ir Lietuvos darbas (koprodiuserė Ieva Norvilienė, „Tremora“). Lietuvių kompozitorius Domas Strupinskas, kuris kūrė muziką šiam filmui, bendrą filmo atmosferą talentingai papildo garsiniais peizažais, iliustruojančiais tai, kas egzistuoja ne veiksme, o jausme: tam po oda tūnančiam nerimui, jauduliui ir tendencingai kylančiai įtampai, kai herojai nebegali (arba nebežino kaip) prabilti patys. Kartu su operatoriaus Marko Brdar darbu filmas virsta jutiminiu patyrimu, kuriame sraunios upės ošimas pasako daugiau nei dialogai. O gal tiesiog liudija neramias, besiblaškančias, vidinę įtampą patiriančių pagrindinių herojų jausenų plotmes.  Iš tiesų, nuolatos srūvantį upės vandenį šiame filme įvardinčiau kaip vieną iš pagrindinių personažų, kurio poveikį vienaip ar kitaip jaučia tiek Marko su Slavenu, tiek kiti bendruomenės nariai. Vanduo čia – nesuvaldoma stichija, kaip ir pats potvynis, kurį beviltiškai bandoma pažaboti statant užtvanką iš smėlio maišų. Taip pat tai ir filmą įrėminantis garsas – nuolatos lydintis, atsikartojantis ir perspėjantis motyvas. Upės tėkmėje herojai įžvelgia ir pavojų, ir išsigelbėjimą, net išsilaisvinimo galimybę.

Filmui įpusėjus, visai neprognozuotai ir nejučia į mano mintis atklydo kito lietuviško filmo prisiminimas: Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015). Galiu suprasti, kodėl tai įvyko: abu filmai kalba apie esminius paauglystėje patiriamus pokyčius, laiką, kuomet formuojasi tapatybė. Jaučiamas intensyvus vidinis konfliktas tarp to, kas personažai yra iš tikrųjų, ir to, ko iš jų reikalauja aplinka. Nors „Smėlio užtvanka“ ir „Sangailės vasara“ skiriasi geografine aplinka (Kroatijos upės krantai vs. Lietuvos lygumos ir aerodromai), juos jungiantis motyvas yra gamta. Gamta suvokiama kaip herojų patiriamų emocijų projekcija. Potvynis Marko pasaulyje ir skrydis Sangailės pasaulyje simbolizuoja tą patį – išsivadavimą iš vidinių gniaužtų. Jei Sangailė savo identiteto ieškojo skrydyje ir ore, tai Marko jį randa lietuje, žemėje ir drėgmėje.

Vyriškumas čia suvokiamas ne kaip prigimtis, o beveik kaip tam tikra pareiga, kaip vaidmuo, kurį privalai atlikti, kad kaimo bendruomenė tavęs neatstumtų

„Smėlio užtvanka“ man pasirodė įdomus ir prasmingas filmas dar ir dėl to, kad kvestionuoja tradicinį vyriškumo suvokimą uždaroje kaimo bendruomenėje. Vyrai vertinami pagal savo fizinę jėgą ir gebėjimą atitikti bendruomenės lūkesčius. Reguliariai treniruodamasis su tėvu, Marko viltingai laukia dienos, kai galės sudalyvauti rankų lenkimo čempionate – Kroatijoje tai populiari tradicija, vietinėse bendruomenėse turinti simbolinę jėgos demonstravimo reikšmę. Rankų lenkimo scena, viena svarbiausių filme, tampa akcentu, išryškinančiu Marko statusą bendruomenėje ir jo fizinę galią. Tampa akivaizdu, kad šiame kaime ji yra viena pagrindinių vertybių. Vyras turi būti stiprus, dirbti fizinį darbą ir nesiskųsti. Bet kokia komunikacija apie emocijas yra minimali arba neverta dėmesio, beveik „uždrausta zona“. Todėl pagrindiniai personažai, draskomi vidinių prieštaravimų, yra priversti bendrauti žvilgsniais, per darbą (užtvankos statymą), susitikti paslapčiom. Vyriškumas čia suvokiamas ne kaip prigimtis, o beveik kaip tam tikra pareiga, kaip vaidmuo, kurį privalai atlikti, kad kaimo bendruomenė tavęs neatstumtų.

Įdomu tai, kad originalus filmo pavadinimas „Zečji nasip“ reiškia terminą „triušių užtvanka“, vartojamą apibūdinti skubiai suformuotą, laikiną užtvanką iš smėlio maišų.Taip pavadinta, nesyra žema ir dažniausiai tokio aukščio, kokį gali peršokti triušis. Tačiau nors suteikia laikiną apsaugą, tokia užtvanka yra trapi ir bet kada gali būti pralaužta vandens. Argi tai ne tiesioginė metafora Marko gyvenimui? Treniruodamas ir vaidindamas stiprų, slėpdamas jausmus jis krauna „smėlio maišus“ tam, kad sulaikytų kylančią tiesą apie save ir jausmus. Tačiau argi prigimtis nėra nepalaužiamai stipresnė? Jo brolio (akt. Leon Grgić) auginami naminiai triušiai simbolizuoja saugumą, kuris įmanomas tik laikantis taisyklių, tačiau gyvenant suvaržytam. Netikėtai sušmėžavęs laukinis triušis filmo pabaigoje Marko tarytum užklausia: ar eisi su manimi? Tai lyg subtili aliuzija į triušį iš „Alisos stebuklų šalyje“, kviečiantį sekti paskui ir priimti savo prigimtį, net jei tai reiškia saugaus pasaulio atsisakymą.

Kai kuriems žmonėms būti savimi vis dar reiškia rizikuoti.

Visgi, nors filmo atmosfera įtraukė, aš pasigedau dinamiškesnio siužeto vystymo. Man pasirodė, kad vidinė drama yra tokia uždara, kad ji ne visada prasiveržia į išorę pakankamai stipriai, kad išlaikytų įtampą iki galo. Jeigu Marko personažas mane įtikino, Slaveno paveikslas kėlė daugiau abejonių. Vien tylos pauzės ir dialogo nebuvimas šiam veikėjui labiau pakenkė nei pagelbėjo. Man norėjosi daugiau žodinės komunikacijos, minčių ar argumentų, kurie padėtų geriau suprasti jo vidinį pasaulį. Galbūt tokį įspūdį nulemia ir tai, kad filmo fokusas išlieka ties Marko perspektyva, o Slavenas lieka labiau katalizatorius nei lygiavertis partneris. Galiausiai filmas kelia fundamentalų klausimą: kas reikalauja daugiau stiprybės – likti ir bandyti keisti uždarą bendruomenę iš vidaus, ar viską palikti ir išvažiuoti ieškoti laisvės kitur?

Coming-of-age ir LGBTQ+ tematikos kinas turi tam tikrus nusistovėjusius kanonus, todėl filmo siužetas gali pasirodyti matytas. Galima klausti, ką naujo ši istorija pasako, ko mes dar nežinome? Manau, kad „Smėlio užtvanką“ vertėtų priimti ne kaip bandymą pasakyti kažką radikaliai naujo, o kaip būtiną ir drąsų dar vieną balsą, kalbantį apie jaunų vyrų emocinius sunkumus. Svarbu įvertinti tai, jog Kroatijos kultūriniame kontekste šis filmas tampa vienas pirmųjų, pradedančių atvirą pokalbį apie tradicinio vyriškumo gniaužtus ir jų kainą. Režisierė Čejen Černić Čanak nesiekia perrašyti žanro taisyklių – ji tiesiog tiesia ranką tiems, kuriems ši patirtis vis dar yra skaudi kasdienybė. Galiausiai ši istorija tampa dar vienu autentišku liudijimu, padedančiu griauti tas vidines sienas, kurios mus skiria. Tikiu, kad „Smėlio užtvanka“ šiuolaikinį žiūrovą ne tik kviečia pokalbiui, bet ir gydo, užjaučia. Taip pat primena, kad kai kuriems žmonėms būti savimi vis dar reiškia rizikuoti.