Režisierius: Gunnar Hall Jensen
Operatoriai: Måns Berthas, Gunnar Hall Jensen, Jonathan Jensen

Filmo aprašymas:
Neįprasta tėvo ir sūnaus istorija 20 metų kurtame filme įgauna tragišką posūkį ir virsta didžiausią gyvenimo krizę išgyvenančio norvegų režisieriaus autoportretu. Gunnaras Hallas Jensenas yra vienas labiausiai pripažintų Norvegijos dokumentinio kino kūrėjų. 20 metų jis filmavo, kaip auga jo sūnus Jonathanas: nuo kūdikio, berniuko iki maištaujančio jaunuolio, norinčio užkariauti pasaulį. Jonathanas darosi vis labiau užsispyręs, atstumas tarp tėvo ir sūnaus neišvengiamai didėja. Influencerių ir perdėto vyriškumo kupiname pasaulyje Jonathaną suvilioja sėkmės ir lengvų pinigų pažadas, ir jis praranda realybės pojūtį. Kol vieną dieną Gunnaras sulaukia skambučio, kurio labiausiai bijo kiekvienas tėvas.

Jau iš pirmų filmo minučių jaučiau, kad čia kažkas bus tokio. Tėvo balso voice over perteikimas žiūrint mažo sūnaus Gunnaro vaizdo medžiagą jau iš anksto kūrė pakankamą įtampos jausmą. Užkadrinio balso ir dokumentinės medžiagos kompozicijos nuostabiai pradėjo vesti ir toliau vedė per visą filmo istoriją. Bendrai, šio filmo stiprioji pusė yra absoliučiai nuostabus ir itin taiklus žiūrovo vedimas. Nepamenu, kada aš, kaip žiūrovas, buvau taip taikliai ir tikslingai vedamas. Kiekvienas judesys buvo pagrįstas ir reikalingas puikiam filmo grožio atsiskleidimui.

Kažkodėl žiūrint filmą pasirašiau „graži istorija“. Remiantis bendruoju žodžio „graži“ supratimu, grožio čia niekas nerastų, tačiau aš jo radau. Grožio ta plačiąja prasme. Meilės grožio, sunkumų grožio, gyvenimo, kaip kažkokio magiško ir nepaaiškinamo elemento, grožio prasme. „Suglumusio tėvo portretas“ yra ne tik kažkuria prasme dailus filmas, bet ir turtingas savo aktualijomis bei paliestomis temomis. Trapių ir pasimetusių žmonių išnaudojimas, šiuolaikinių socialinių tinklų smegenų plovimo problematika, kažkokių standartų laikymasis bei pražūtingos prigimties buitis.

Ši kino juosta ne tik paliko įspūdį, bet ir turėjo tiesioginį fizinį poveikį man. Žiūrėdamas filmas aš drebėjau. Veido raumenys traukinėjosi, akys kaupėsi ašarų, o smegenys vis bandė nuspėti istoriją į priekį.

Kviečiu į šį filmą keliauti su meile (pamatę filmą suprasite, apie ką aš čia). Per daug nesitikėti, nes dokumentikai visai tinka tas siurprizo efektas. Ir galiausiai, leiskite šiam filmui jus paveikti. Pasiduokite jam.