Kovo 9–22 dienomis į visos Lietuvos kino teatrus sugrįžta jau trisdešimt pirmą gimtadienį švęsiantis festivalis „Kino pavasaris“. Jo metu bus rodomi geriausi filmai iš viso pasaulio, vyks lietuviškų filmų premjeros, lankytojų lauks daugybė įvairiausių interaktyvių renginių ir patirčių.

Susiskambinome su festivalio programos ir pirkimų vadove Dovile Grigaliūnaite, su kuria pasikalbėjome apie atidarymo filmą, Joachimo Trierio kūrybą, Ukrainos karo vaizdavimą kine, eventualizacijos reiškinį ir daug daugiau.

– Festivalį pradėsite Joachimo Trierio filmu „Sentimentali vertė“. Kokia šio filmo vertė tavo jau daugybės peržiūrėtų filmų archyve?

Kai pirmą kartą pasižiūrėjau šį filmą, supratau, kad man jis yra asmeniškai vertingas. Visiškai per asmeninę gyvenimo prizmę. Tuo metu jis kažkokiu būdu atliepė ir mane palietė labai glaudžiai. Toks buvo mano pirminis ašarotas įspūdis (šypsosi),kas man šiuo metu labai retai būna.

Šis filmas programoje atsirado pats pirmas. Jį sekėme jau nuo pirmųjų gandų, kad Joachimas Trieris pradėjo kurti naują filmą. Aktyviai domėjomės visomis naujienomis ir platinimo teises jau buvome įsigiję daugmaž prieš trejus metus. Tai visai simboliška, kadangi „Sentimentali vertė“ yra pirmasis filmas, patekęs į šių metų „Kino pavasario“ programą, tačiau tapo ir atidarymo filmu. Kai jį pamačiau, iš karto supratau, jog jis bus atidarymo filmas. Smagu, kad ir kolegos taip pat manė, kadangi atidarymo filmo pasirinkimą priima visa komanda, o ne tik asmenys, atsakingi už programą.

Sentimentali vertė ir yra tai, kaip pamačiau šį filmą.

Man atrodė, kad jis turi kažkokį ypatingą jautrumą ir dėmesį detalėms. Va tuo mane jis ir sužavėjo tuo metu.

– Šiemet daug dėmesio skiriate Joachimui Trieriui ir jo kūrybai. Kaip pati susipažinai su šio režisieriaus kūryba ir kuo tau ji išskirtinė?

Man atrodo, kad pirmą kartą jo kūrybą pamačiau dar labai seniai. Pirmasis jo matytas filmas – „Repriza“. Pamačiusi ją, ilgai galvojau apie tą filmo atmosferą, labai tikrą to amžiaus tarpsnio žmonių išgyvenimo ir tarpusavio santykių vaizdavimą. Man viskas pasirodė labai įdomu. Pamačiusi „Reprizą“, norėjau sužinoti daugiau ir iš karto pradėjau domėtis Trierio kūryba. Tai buvo dar daugmaž vėlyvoje paauglystėje.

Žiūrint daugiau jo filmų kažkaip kilo mintis, kad šitas vyras labai gerai pajautė laikmečio ir amžiaus tarpsnio dvasią. Man atrodė, kad jis turi kažkokį ypatingą jautrumą ir dėmesį detalėms. Va tuo mane jis ir sužavėjo tuo metu.

Tik vėliau sužinojau, kad toks jo braižas yra ir daugiamečio kolegos Eskilio Vogto nuopelnas. Žinau, kad jie yra labai geri draugai, ir tarpusavio tandemas tikrai labai gerai veikia. Tiesa ta, kad jie kuria filmus apie savo vienmečius. Jeigu pastebėtumėte, pamatytumėte, kad aptaria amžiaus tarpsnį, kai dvidešimt kažkeli, trisdešimt kažkeli, keturiasdešimt kažkeli ir panašiai. Tuose amžiaus tarpsniuose yra bendrų dalykų, kuriuos patiria žmonės. Keičiasi miestas, žmonės, jų įpročiai. Jie tą kaitą labai gerai užfiksuoja.  

Norėjome, kad festivalio žiūrovai turėtų galimybę žiūrėdami „Sentimentalią vertę“ patirti tai, ką patyriau aš žiūrėdama „Reprizą“. Pasižiūrėjus Trierio vieną filmą, norisi dar.

Žinoma, dideliam festivalio dėmesiui Joachimui Trieriui įtakos turėjo ir jau Lietuvoje rodyto filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ sėkmė bei aktorės Renatės Reinsves karjeros zenitas, o gal ir tik pradžia.

– Šiais metais festivalyje rodysite ir Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“, įvertintą Sundance kino festivalyje už geriausią dokumentikos režisūrą. Ar pastebi naujų kūrėjų tendencijų ir karo Ukrainoje atspindžių dabartiniuose filmuose?

Taip, tą tikrai jaučiu. Ypač žiūrint lietuvišką kiną. To bus nemažai ir festivalyje. Tačiau nereikėtų visos situacijos piešti per daug teigiamai: ne ukrainiečių režisierių karo atspindžių galima pastebėti praktiškai tik mūsų regione gyvenančių žmonių kūryboje. Tendencijos, kad dabar kuriantys europiečiai įtraukia Ukrainos karą į savo filmus, tikrai nėra. Matau, kad žmonės, esantys toliau nuo mūsų regiono, yra abejingi karo temai, tad labai džiaugiuosi lietuvių kūrėjais, kurie nusprendžia šią temą įtraukti į savo filmų scenarijus ir taip pritraukti daugiau dėmesio. Tai nuostabus dalykas. Galime paminėti Andriaus Blaževičiaus filmą „Skyrybos karo metu“, taip pat Gabrielės Urbonaitės filmą „Renovacija“ ir dar daugiau.

Tačiau esame pastebėję tendenciją, jog yra sunku pritraukti žiūrovus į filmą Ukrainos tematika. Todėl šiais metais pasirinkome dėmesį akcentuoti ne į kokią retrospektyvą, kuri dar gali įvykti vėliau, tačiau į kelis filmus, kalbančius šia tema.

Mes labai norėjome parodyti „2000 metrų iki Andrijivkos“, kadangi tai vienas svarbiausių filmų apie Ukrainą šiuo metu. Norėjome iš arti parodyti situaciją, o arčiau priartėti, tikriausiai, nelabai yra įmanoma, kadangi dokumentinis filmas filmuotas kūno kameromis. Žiūrint filmą kartais gali pasirodyti, kad pats esi tranšėjoje, pats bėgi, pats kovoji.

Taip pat šia tema rodysime ir filmą „Iki pergalės!“, kuris Toronto kino festivalyje gavo prizą, bei „Diviją“ – filmą apie karo poveikį Ukrainos gamtai.

Tai – eventualizacija. Šis žodis reiškia, kad norint sugrąžinti žmones nuo sofų į kino teatrus, reikia pradėti dėti daugiau pastangų.

– „Kino pavasario“ lankytojų laukia slaptas seansas, seansas baseine, kulinarinės kelionės, žygiai ir daug kitų įvairiausių interaktyvių seansų. Ar tokių renginių priežastis yra noras pritraukti daugiau žiūrovų, ar visgi šiuolaikiniam žiūrovui reikia įsiūlyti ateiti į kokybiško kino seansą?

Yra toks žodis, kurį pradėjau girdėti Europos kino platintojų, festivalių organizatorių ir filmų rodytojų kontekste. Lyg jis nėra naujas, tačiau pradėjau labiau jį girdėti vartojant po pandemijos. Tai – eventualizacija. Šis žodis reiškia, kad norint sugrąžinti žmones nuo sofų į kino teatrus, reikia pradėti dėti daugiau pastangų. Nebūtinai daugiau, tačiau išradingesnių ir kūrybiškesnių pastangų. Kiekvienas kino seansas turėtų būti renginiu.

Mes nenorime, kad kiekvienas seansas būtų kaip renginys, nes pats „Kino pavasaris“ jau yra renginys. Tai būtų per daug tiek žiūrovams, tiek ir mums. Dažniausiai turėtų užtekti tik pačio filmo, tačiau suprantame ir žiūrovus, kurie filmus gali žiūrėti neišėję iš namų, tad tenka imtis išradingų pastangų, kad jie ateitų.

Tačiau tai yra tik viena pusė. Kita pusė yra ta, kad mums labai patinka kurti tokius renginius, kurie praplečia kiną. Matome, kad ir žiūrovai to nori bei laukia. Ne tik laukia, bet ir parašo: nu įdomu, ką jau šiemet sugalvosite, pernai buvo tas ir tas, o tai kas šiais metais bus?

– Šių metų „Kino pavasario“ šūkis – grįžtame jausmo. Kokio jausmo tu norėtum daugiau arba kuris turėtų grįžti į kino industriją?

Pirmiausia pasidžiaugsiu. Man atrodo, kad šiuo metu yra labai daug bendrystės, palaikymo ir smalsumo. Kuo daugiau Lietuvos kinas pasiekia, tuo visiems geriau. Ten, kur šiuo metu yra Lietuvos kinas, yra visos šalies kino industrijos nuopelnas.

O ko trūksta, tai gal didesnio lietuvių kino vertinimo čia, Lietuvoje. Prieš porą dienų kalbėjau su vienu užsieniečiu, dirbančiu kino industrijoje. Jis pasakė: lithuanian cinema is sexy, the sexiest at the moment [liet. lietuviškas kinas yra seksualus, šiuo metu seksualiausias]. Tai, žinoma, visiškai nesusiję su seksualumu, o su tuo, kas šiuo metu pasaulinėje kino rinkoje yra tai. Tą mato užsienyje, tačiau dažnai mes patys to nematome ir pamirštame įvertinti.

Skirti laiko nueiti į lietuvišką kiną, to trūksta, vienintelio dalyko.