Režisierius: Boris Lojkine
Žanras: Drama

Suleimanas, imigrantas iš Gvinėjos, nelegaliai dirba Paryžiuje. Jis mina dviračiu miesto gatvėmis pristatydamas maistą ir tuo pat metu ruošiasi prieglobsčio suteikimo interviu, kuris nulems jo ateitį. Spaudžiamas nežmoniško darbo krūvio Suleimanas privalo įveikti biurokratines kliūtis, kasdienio gyvenimo iššūkius ir praeities patirčių naštą, kad iškovotų galimybę gyventi Europoje.

Labai įdomus filmas pats iš savęs. Jis man net kartais neprimindavo vaidybinio filmo, kadangi praktiškai nesivadovavo vaidybinio filmo taisyklėmis. „Suleimano istorija“ man net pasirodė, kaip stebimoji dokumentika. Klausiat, ko šiame filme trūksta? Nieko. Tik jis yra sukurtas šiek tiek kitaip, o ypač iš garso pusės. Filme nėra muzikos. Toks fenomenas labai retas, kadangi praktiškai kiekvienam filmui yra kuriamas naujas garso takelis, tačiau šioje kino juostoje nebuvo nei vienos dainos, melodijos ar pan. (na nebent nepamenu).

Pati istorija yra tikrai skaudi, tačiau tikroviška. Analizuojamos politinės temos, imigrantų ir vietinių gyventojų etiniai klausimai. Nors muzikos ir nėra, čia labai gerai padeda tobulas pagrindinio aktoriaus vaidmens atlikimas. Kalbama apie stereotipus ir, kad „Jūs visi vienodi“ nusistatymą. Kino juosta tikrai stipri ir rekomenduoju pažiūrėti kiekvienam, kadangi kartais reikia į situaciją pažiūrėti ir iš kito pusės.