Režisierius: Leos Carax
Žanras: Drama, romantinis

Paryžiuje, ant restauruojamo Pont Neuf tilto, susitinka du vieniši ir gyvenimo nuskriausti žmonės. Aleksas, priklausomas nuo svaigalų, pragyvenimui užsidirba atlikdamas pavojingus triukus su ugnimi. Jauna menininkė Mišelė po skaudžių skyrybų atsiduria gatvėje. Juos suartina ne tik tiltas, bet ir vidinis skausmas bei troškimas pabėgti nuo realybės. Dėl silpstančio regėjimo Mišelė tampa priklausoma nuo Alekso, o šis, kankinamas pavydo ir baimės būti paliktas, įvykdo nusikaltimą.

Šis filmas yra pats pats pirmasis Kino pavasario parodytas filmas. Jis buvo atidarymo filmas net prieš 30 metų ir buvo nuostabu jį pamatyti šių metų repertuare. Nors filmas ir yra 1991 metų, jo aktualumas, pasakojimo stilius ir estetika yra visiškai nepasenusi. Įdomus faktas: kad žiūrovai gautų pačią geriausią kokybę, filmas buvo restauruotas! Ne tik dėl restauracijos, bet ir dėl „Pont Neuf meilužių“ autentiškumo, kino juosta yra puikiai tinkanti šiandienai.

Filmas man išsiskyrė savo „nešvariomis“ temomis ir jų normalizavimu. Buvo stipriai analizuojamos alkoholio, nepagydomų ligų, psichinių sutrikimų temos. Žinoma, filmas yra skaitomas kaip meilės istorija, o meilė šiame filme yra labai savotiška. Rodomi skirtingi tikslai meilėje, slapti ir dažniausiai pasąmoningi norai. Ko veikėjai trokšta, o gal tiksliau, ko jiems reikia šiose santykiuose? Galbūt tai laiko, atviresnio nuoširdumo, o gal tiesiog kokio nors įsitvirtinimo santykiuose.

„Pont Neuf meilužiai“ išsiskyrė ir savo veikėjų labai aiškia ir gražia transformacija. Labai patiko matyti, kaip Mišelė ir Aleksas auga vienas kito dėka. Jie pradeda kovoti su vidiniais demonai, kad galėtų patirti tą tikrąją dviejų asmenų romantiką. Filmo pradžioje jie vaizduojami, kaip labai sutrikę, pilnai aplinkos nesuprantantys benamiai, tačiau filmo pabaigoje jie yra labai paaugę ir žymiai „blaivesnio“ proto. Supranta ko nori, ko jiems reikia, yra pasimokę iš savo klaidų ir tiki geresne ateitimi.

Šis filmas tikrai keliauja į festivalio top‘ų sąrašą!