Režisierė: Adrea Arnold
Žanras: Drama

Atšiauriame Šiaurės Kento pakraštyje 12-metės Beilės kasdienybė paženklinta vienatvės ir nepriežiūros. Gyvendama skurdžiame skvote su aplaidžiu tėvu ir broliu ji ieško paguodos gamtoje, stebėdama paukščius atviruose laukuose. Čia ji netikėtai sutinka mistišką personažą vardu Paukštis. Tuo pat metu Beilei tenka susidurti su skaudžia realybe – problemiškais santykiais su atskirai gyvenančia mama ir smurto grėsme. Nauja pažintis įkvepia nuotykiui, kuris pakeis Beilės savęs ir pasaulio suvokimą.

Nors tai buvo ir ne Kino pavasario oficialus atidarymo filmas (kadangi tai yra „Potvynis“), tai buvo mano festivalio atidarymo filmas. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad filmas mane paliko sužavėtą.
Kino juosta rodo labai jautrią Beilę, kuri yra visų angelas. Ji saugo savo draugus, pažįstamus nuo įvairiausių pavojų. Įsivaizduokite, 12-mečią merginą saugojančią savo mamą, kuri jos išsižadėjo, nuo smurtaujančio vaikino. Tikriausiai vaizdas nelabai įtikimas, tačiau filme jis atskleistas tikrai gerai.

Empatijos pilna pagrindinė filmo veikėja gina visus aplink save, o tuo pačiu ir parodo savo milžinišką subrendimą ir galią pastovėti tiek už kitus, tiek ir už save. Kol Beilė visus saugo į jos gyvenimą atskrenda nauja persona. Tai mistinis personažas Paukštis. Keistomis aplinkybėmis susipažinę jie atranda kažkokią bendrą kalbą. Beilė žavisi Paukščio laisve, galėjimu būti dabar, savimi ir nesirūpinti dėl rytojaus. Būtent Paukščio personažas ir sukuria milžinišką kontrastą tarp Beilės gyvenamosios aplinkos ir gamtos laisvės. Laisvės, kuria mergina žavisi ir nori pasiekti. Tas laisvumas Paukščiui leidžia būti be tikslios formos, tačiau filmo metu ji visai išryškėja. Jis yra tam, kad būtų Beilės angelas sargas.

Kino juosta yra tikrai psichologiškai stipri, o tuo laisvinanti. Rodomi du labai skirtingi pasauliai, kurie susimala į vieną realybę. Į realybę, kuri transformuojasi į viltį. Tikėjimu geresne ateitimi.

Taip pat labai juokingai bei šmaikščiai yra perteikiama ir Didžiosios Britanijos muzikos kultūra, kadangi filmas tikrai yra pilnas įvairiausių, tų tikrųjų UK muzikos takelių.

Na, o aš iš „Paukščio“ išsinešu vieną labai svarbią detalę – gebėjimą pastebėti grožį aplinkoje. Filme labai akcentuojamas Beilės pabėgamasis pasaulis – jos pačios filmuotų video medžiagos peržiūrėjimas. Tai jos išsigelbėjimas, kai būna sunku, ir viltis, kad viskas bus gerai.