Ne kartą esu galvojęs, kiek mes esame savo tėvų kopijos. Kiek mumyse yra jų, o kiek mūsų? Mintis, kad galbūt tos tėviškos šaknys yra neišraunamos, šiek tiek baugina, kadangi norisi būti savimi, o ne kažkieno pigi kopija, tačiau tikriausiai visi sutiksime, kad mes esame tam tikri savo tėvų klonai, norim to ar ne.

Šio filmo peržiūros diena man buvo tikrai ne pati lengviausia. Ryte padariau vieną nemalonią profesinę klaidą, dėl kurios visą dieną likau susinervinęs, taip pat dalyvavau ir viename renginyje, kuris visai išvargino, tad trenktis iš namų atgal į miestą dėl kažkokio filmo tikrai nesinorėjo. Džiugu, kad įveikiau savo vidinį skeptiką ir visgi nuvykau pasižiūrėti „Sentimentalios vertės“, kadangi šis filmas yra priežastis to, kad dieną kūne tvyrojusi vidinė įtampa išsisklaidė, o jos vietą užėmė viltinga, įkvepianti jausena.

Filmas pasakoja teatro aktorės Noros (vaidina Renate Reinsve) istoriją. Po mamos mirties į jos ir sesės Agnes (vaidina Inga Ibsdotter Lilleaas) gyvenimus sugrįžta seniai matytas tėvas Gustavas (vaidina Stellan Skarsgård). Jis pasiūlo Norai atlikti pagrindinį vaidmenį naujausiame jo filme, tačiau ji to atsisako. Vėliau vaidmuo atitenka augančiai Holivudo žvaigždei, kuri dėl šio personažo taip pat turi abejonių.

Šis filmas išskirtinis tuo, kad jame visko yra labai daug. Jei kas nors manęs paklaustų, kokiu tortu galėtų tapti „Sentimentali vertė“, iš karto atsakyčiau, kad Napoleono, kadangi turi labai daug sluoksnių (šypsausi). Kalbant rimčiau, tikrai galiu drąsiai teigti, jog filmui pavyko išplėtoti ne vieną personažą, kaip yra įprasta kine, o kokybiškai pristatyti net keletą ir taip žiūrovui suteikti daugiau galimybių filme atrasti save.

Susitapatinti padės ir universali kino juostos tema – šeimyniniai santykiai. Visi esame susidūrę su įvairiausiomis šeimos dilemomis, tad tikrai galėsime nuoširdžiai suprasti ir filmo veikėjus. Kaip tikriausiai jau supratote, šeima filme šiek tiek disfunkcinė. Tikrai nėra, mano nuomone, nieko žengiančio ribas, kaip teko matyti pastaruosiuose šeimos tema kurtuose kino darbuose, tačiau žiūrėdami „Sentimentalią vertę“ tikriausiai per daug nesidžiaugsite vienais ar kitais veikėjų priimtais sprendimais.

Įdomu tai, kad filme nėra pasitelkiama įprastinė lengva žiūrovo manipuliacija: kai kūrėjai beatodairiškai siekia, jog salėje sėdintys žmonės sirgtų už veikėją ir linkėtų jam gero. Gero linkėjau tikrai ne vienam filmo personažui, tačiau istorija dėstoma per labiau nuoširdžią ir neutralią prizmę. Nebuvo bereikalingo dramatizmo, kad jeigu kažkas nepavyks, pasaulis sugrius, tačiau viskas buvo pasakojama realistiškai, be kokių nors nesąmonių. Tuo šis filmas ir išsiskiria: yra tikras (jaunajai auditorijai artimesnis angliškas vertimas real).

Tobulos šeimos egzistuoja tik teorijoje, šiek tiek klibančios šeimos egzistuoja realybėje (labiau viliuosi, kad klystu).

Visgi man ši kino juosta nebuvo tiesiog apie šeimą ir jos santykius. Man ji buvo apie kitą temą. „Sentimentalioje vertėje“ daugiausiai dėmesio skiriama Noros gyvenimui ir jos vidiniam pasauliui. Jis po truputį atskleidžiamas ir taip kuriamas bendras veikėjos vaizdas. Temos, apie kurią ir yra man šis filmas, negaliu įvardinti. Ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad nežinau, kaip tai vadinasi. Viename tekste esu tai klasifikavęs kaip vidinį pelėsį, kuris nuolatos pūdo vidų, kol nebėra kam daugiau pelyti. Būtų galima įvardinti ir kaip tiesiog elementarią vienatvę, tačiau šis žodis tikrai visko neaprėpia. Kalbant medicininiais terminais, būtų galima vartoti depresijos diagnozę, tačiau filme kalbama labiau per egzistencijos, o ne psichologijos prizmę.

Tuo „Sentimentali vertė“ mane ir sužavėjo. Nebandymu logiškai paaiškinti vidinio pasaulio. Nebandymu išaiškinti ar pasakyti kažką naujo, o nuoširdžiu pasakojimu. Įvairias gyvenimiškas problemas kino juosta nagrinėja per egzistencijos filtrą, o ne racionalaus pasaulio, ir manau, kad tai yra labai teisingas sprendimas, kadangi mes, žmonės, tikrai dažnai mąstome ne labai racionaliai.

Kita tema, kuri taip pat yra susijusi su ką tik minėta – namų tema. Taip, sakiau, kad man šis filmas ne apie santykius, tačiau žodis namai čia turi platesnę reikšmę. Tai vaikystės traumų, dabarties nepasitenkinimo ir kitų nemalonių jausmų visuma. Tai noras turėti namus. Noras, kad viskas susitvarkytų, noras, kad visi praeities šešėliai būtų ištrinti, noras, kad pagaliau atrasčiau savo namus – jaukią, artimą, o svarbiausia saugią ir nebūtinai geografinę plotmę. Tobulos šeimos egzistuoja tik teorijoje, šiek tiek klibančios šeimos egzistuoja realybėje (labiau viliuosi, kad klystu).

Ieškantiems ne tik geros istorijos, bet ir tikros kino kalbos turiu gerų žinių: jos čia taip pat rasta! Pagalvojau, kad jeigu tokį filmą būtų filmavę ne ant juostos, būčiau kūrėjams išsiuntęs labai piktą laišką, tačiau „Sentimentali vertė“ buvo įamžinta 35 mm juostoje, tad piktą laišką galiu nebent rašyti dėl viešumoje išspaustos ašaros. Kamera filme veikia subtiliai, pasižymi dolly judesio kadrais (kamera juda ant bėgių). Taip pat meistriškai išnaudotas ir garsas. Nesakau, kad garso efektai buvo kažkokie išskirtiniai (to filmas ir nereikalavo), tačiau buvo parinktos nuostabios dainos, kurios puikiai tiko scenoms: muzika nekontrastavo, nebuvo fone, o papildė vaizdą. Viena jų, labai išpopuliarėjusi, ir tikriausiai dėl filmo sėkmės, yra Labi Siffre „Cannock Chase“. Taip pat paminėsiu, kad peržiūros metu man vos ne visą seansą galvoje skambėjo LRTU projekte kurta Gabrielės Vilkickytės daina „Viskas baigsis daug geriau“. Kai kurie dainos žodžiai, atrodytų, buvo paimti iš filmo.

Mes visi norime namų, visi norime vidinės ramybės ir visi susiduriame su šeimyninėmis dilemomis. „Sentimentali vertė“ apie tai ir kalba, tad kviečiu pakentėti, nes viskas baigsis daug geriau. Tikiuosi, juokelį supratote, tačiau pabaigai noriu priminti, kad galiausiai tikrai viskas bus gerai. Atsiras ir namai, gal kažkada baigs užknisti ir ta šeima (skamba šiek tiek nerealu, bet būkime viltingi).

P.S. Noriu pasidalinti savo mantra. Atsiprašau, kad ji angliška, tačiau: all will be okay.