Kovo 22-ąją su žiūrovais atsisveikino dvi savaites trukęs „Kino pavasaris“. Baigėsi šventiškas šurmulys laukiant filmo, baigėsi klausimai „ką žiūrėsi?“ ir „kas patiko?“. Žiūrovams liko tik pasipildę matytų filmų sąrašai bei žalias katarsis. Nors festivalis ir pasibaigė, keli filmai leidžia jam neformaliai tęstis, toliau laukdami žiūrovų kino teatrų salėse. Vienas tokių filmų – Gabrielės Urbonaitės romantinė drama „Renovacija“. Kartu su dar aštuoniais ilgametražiais filmais, „Renovacija“ festivalyje atšventė savo premjerą. Karlovi Varų ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festivaliuose apdovanota juosta sugrįžo namo ir buvo pristatyta nacionalinei auditorijai.

Šis filmas – Gabrielės Urbonaitės debiutinis ilgametražis. Režisierė daug metų gyveno Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, tačiau „Renovacija“ atspindi namus, aplinką, kurioje užaugo. Filmo kūrimo procesas buvo ilgas, reikalaujantis kūrybiškų sprendimų ir adaptacijos, tačiau galiausiai pastangos atsipirko, filmas buvo įvertintas.

„Renovacija“ pasakoja dvidešimt devynerių Ilonos (vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė), perfekcionistės vertėjos (ir… poetės) istoriją. Mergina įpratusi gyventi suplanuotai, siekti tobulo, tvarkingo gyvenimo pagal tradicinį jo suvokimą. Ilonai reikia profesinio pripažinimo, tobulų namų, tobulos šeimos. Persikraustymas į naujus namus – šviesų sovietinės statybos butą – dar vienas žingsnis gyvenimo „susitvarkymo“ plane. Tačiau tik įsikėlus prasidėjusi renovacija ima drebinti ir Ilonos gyvenimą. Sienų virpesys pažadina jos pačios dvejones, o nesibaigiantis kalimo ir gręžimo garsas leidžia suvokti, kad jau kurį laiką mergina savęs negirdi. Triukšmas Ilonai tampa augančios įtampos garso takeliu baisiojo trisdešimtojo gimtadienio laukimui. Statybininkų plaktukai tarsi skaičiuoja sekundes iki galutinio termino gyvenimo susitvarkymui. Kažkaip ir karjera ne tokia, kaip norėtųsi, o ir santykiams su vaikinu Matu (vaidina Šarūnas Zenkevičius) gal reikėtų renovacijos? Ilonai kyla klausimų: „Ar čia viskas? Ar toks ir bus gyvenimas?“

Filmas narplioja visai kartai aktualią problemą. Šie žmonės gimė didžiulių kultūrinių pokyčių laikotarpiu: atgauta Lietuvos nepriklausomybė, padarytas technologinis proveržis, sumodernėjęs moterų vaidmuo šeimoje ir visuomenėje… Atsiradusios galimybės duoda žmogui laisvę rinktis. Tačiau kaip žinoti, ką rinktis? Kaip atskirti savo norus nuo tėvų? Savo nuo visuomenės? Savo nuo artimiausių draugų ar partnerių? Dėl pasaulio pokyčių bei noro išgirsti save, planas „susitvarkyti gyvenimą iki trisdešimties“ šiai kartai nebetinka taip, kaip tiko jų tėvams. O ir „tobulas“ gyvenimas tikriausiai yra tik mitas, nes visų gyvenimai yra skirtingi ir nenuspėjami. Atsiranda kliūčių profesiniame kelyje, ginčų santykiuose ir dvejonių dėl priimtų sprendimų. Tačiau tik su šiais netobulumais gyvenimas tampa ypatingas ir individualiai tobulas.

„Renovacija“ yra dar vienas įrodymas, kad lietuviai moka kurti gerą kiną.

Problema pristatyta nuoširdžiai, asmeniškai, todėl filmas surezonavo ne tik žiūrintiems trisdešimtmečiams, bet ir kitiems aiškumo, renovacijų gyvenime ieškantiems žiūrovams. Filmo subtilumui kiek sutrukdė dialogai, vietomis skambėję nenatūraliai, beveik šabloniškai. Natūralumo ypač pasigedau jautriausiose scenose, kur jo norisi labiausiai. Buvau maloniai nustebinta geopolitinės problematikos aspekto atsiradimu filme. Per veikėjų pokalbius ir ukrainiečio Olego (vaidina Roman Lutskyi) personažą atsiskleidė gyvenimo šalia karo realybė: nerimas, atjauta bei kaltė dėl pripratimo prie besitęsiančio siaubo. Taip „Renovacija“ parodo ne tik trisdešimties metų krizę, bet ir politinį kontekstą, kuris, nori nenori, turi įtakos kiekvienam gyvenimui.

„Renovacija“ yra dar vienas įrodymas, kad lietuviai moka kurti gerą kiną. Aktualios problemos perteikiamos per visiškai asmenišką perspektyvą, todėl žiūrovui lengva susitapatinti. Filmą dar artimesnį padaro pažįstamos detalės – Vilniaus panorama, irzli kaimynė iš daugiabučio laiptinės ir tas stiklinis „Ikea“ arbatinukas. Kinematografija, estetika yra verta visų įmanomų laurų: nuostabu, kaip įmanoma eilinį remontą paversti jaukia melancholija, vienišu optimizmu. Šilti juostos kadrai ir įdomios kompozicijos (ypač sužavėjo atspindžiai lango stikle!) leido dar kartą įsitikinti operatoriaus Vytauto Katkaus talentu pastebėti ir kine kurti grožį. Ypatingas ir filmo garso dizainas. Ilonos vidinė sumaištis girdima statybų triukšme, kurį kartais papildo ir muzika, suteikdama momentui daugiasluoksniškumo. Filmui labai taikliai išrinkta Kabloonak daina „Starting point“ spinduliuoja šviesą, tačiau turi ir dvejonės spalvų. 

Palikus kino salę jaučiau viltį ir atlaidumą. Galima planuoti ir siekti tobulumo, tačiau grožis slypi ir netikėtose, neplanuotose situacijose, netobulume. Niekas nedraudžia nuoširdžiai ir stipriai jausti, klysti ir bandyti iš naujo.