2025–ųjų spalio 5–oji, Lietuvos kultūros lauko darbuotojų iniciatyva, tapo viena reikšmingiausių dienų pastaraisiais metais. Tą sekmadienį per visą Lietuvą aidėjo Čiurlionio „Jūra“, o pilietiškai aktyvių žmonių dėka vyko įvairiausių renginių: nuo nemokamų muziejų, teatrų, galerijų, viešų paskaitų iki lietuviško kino seansų ir net meninių instaliacijų. Nuo pat ryto iki vėlaus vakaro visoje šalyje, skirtinguose kultūros, meno centruose, didžiosiose miestų aikštėse reiškėsi vienybė bendram tikslui: garsiai ir aiškiai priešintis apgailėtinam valdžios sprendimui perduoti kultūros ministerijos portfelį „Nemuno aušrai“.

Būriai pareigingų ir atsakingų valstybės piliečių ištisą dieną, nešini išraiškingais plakatais, skanduodami dainas bei skambų šūkį: „Tai gali būti paskutinis kartas!“, toli gražu nepaliko abejingų dėl mūsų visuomenės demokratinių vertybių. Tuo pat metu, Lietuvos kino bendruomenės pastangomis įvyko „streiko kinas“, kurio metu daugiau nei keturiasdešimtyje skirtingų šalies miestų bei miestelių buvo nemokamai rodomi Lietuvos kino režisierių darbai.

Tačiau vis dėlto kova dėl nepriklausomos, kūrybinės laisvės nevaržomos kultūros šalyje ties tuo nesibaigė. Šie renginiai buvo įspėjamojo kultūros bendruomenės streiko dalis, organizuoti Lietuvos kinematografininkų sąjungoje susikūrusio „Lietuvos kino klubo“, kuris nusprendė tęsti šia vienybės dvasia alsuojančią tradiciją ir kiekvieno mėnesio 5-ąją dieną skirtinguose šalies miestuose rengti nemokamus lietuviško kino seansus, po kurių vyktų susitikimas ir vieša diskusija su filmo kūrėju/ais. Susitikau apie naujai Lietuvoje susikūrusį „5-os dienos festivalį“ pasikalbėti su vienu iš klubo įkūrėjų, kino režisieriumi bei scenaristu Laurynu Bareiša.

– Simboliškai, praėjus penkiems mėnesiams nuo spalio 5-osios „streiko kino“, Lietuvos kino klubas paskelbė organizuojantis „5-os dienos festivalį“. Kodėl buvo nuspręsta tęsti nemokamų lietuviško kino seansų ciklą jau po kultūros asamblėjos organizuoto streiko?

Mes pajautėme, kad yra niša tokiam kino rodymui. Pati kino platinimo schema Lietuvoje yra labai akcentuojama ties premjeromis. Per pirmąsias savaites, per pirmąjį mėnesį nuo filmo išleidimo, kiek režisieriai spėja apvažiuoti skirtingus kino teatrus ir regionus, tiek ir spėja. Laikas labai ribotas ir pačios diskusijos tampa nelabai kokybiškos: kalbama tas pats per tą patį. Tad mes pagalvojome, kad toks dalykas, kaip kino klubas, gali tapti platforma visus metus grįžti prie lietuviškų kino filmų. Mes visą laiką kalbame apie tą išliekamąją vertę, bet šiuo atveju vertės principu taptų ne tik filmas, bet ir susitikimas su jo kūrėjais. Per tai būtų galima gilinti Lietuvos kino kultūros supratimą, tvirtinti ryšius tarp regionų kultūros žmonių, skatinti jų veiklą, teikti jiems pastovų palaikymą. Per spalio 5-ą mes supratome, kad toks pokalbis yra labai svarbus. Tačiau tas pokalbis neturi būti iš vienos pusės, kad ateina režisierius ir ką nors pasakoja, bet tai turi tapti kaip katalizatorius pačiai bendruomenei pasišnekėti tarpusavyje ir geriau suprasti, priimti filmus, turėti erdvę pokalbiui. Mes pajautėme, kad tą būtinai reikia pabandyti. Tas vienatinis reiškinys praeitų metų spalio 5-ąją tikrai buvo įspūdingas, tad dabar norime pažiūrėti, ar ateityje tai galėtų tapti pusiau savarankiška institucija.

Tu neoponuoji kokiam nors „feisbuko“ postui, tu realiai kalbiesi ir turi išgirsti vienas kitą.

– Nė kartą esate minėję, jog festivalis skirtas ne vien rodyti filmus skirtingų Lietuvos regionų gyventojams, bet vystyti bendruomeninį pokalbį, diskusijas, išgirsti, kaip žmonės jaučiasi, ką šie nori pasisakyti apie šiandieninį valstybės kultūros gyvenimą. Kodėl yra svarbu vykti į regionus ir gyvai bendrauti su vietiniais gyventojais?

Tas galėjimas išsisakyti, užmezgimas bendruomeninio kanalo yra labai svarbus. Atrodo, kad mes po truputį praradinėjame visuomenines erdves, kuriose žmonės kalbasi ir išgirsta vieni kitus. Yra labai daug tokių „echo chambers“ [liet. „aido kameros“], aidinčių burbulų, kuriuose visi susėdę. Kultūros sferoje mes dar galime kurti saitus, tas dialogas dar gali būti kuriamas. Kai jau grynai pradedame šnekėti politiniais klausimais, mes iš karto pradedame nuo konflikto, nuo tų vietų, ties kuriomis nesutariame. O kultūra kaip tik yra sritis, kur galime pradėti nuo to, ties kuo sutariame, kas mums yra įdomu, kas yra apie mus, kokie mes esame. Kalbėti apie mūsų kalbą, erdvę, vertybes. Ir tada galime pereiti prie ko nors, ties kuo nesutariame, bet jau suprantame save. Tų bendrų vardiklių ieškojimas dabartinėje Lietuvos situacijoje yra labai svarbus. Surasti tas bendražmogiškas vertybes, kad mes susilipdytume vėl į kažką, kuo mes esame tikri. Atrodo, kad dabar yra daug koncentravimosi į tai, kuo mes visi skiriamės. Tad įdėti darbo į susijungimą, į sveiką mūsų visų bendravimą, į vienas kito išgirdimą yra daug svarbiau negu koncentruotis į tą skaldymą, kurio ir taip jau yra pakankamai viešoje sferoje. Tas skaldymas yra naudojamas tam tikrų politinių jėgų saviems tikslams ir bendrai viešų asmenų naudai vien tam, kad būtų susikurtas profilis nesirūpinant, kokias pasekmes tai turės ilgajame periode. Tai šiuo atveju kultūra galėtų būti kaip jungiantis dalykas. Tie gyvi pokalbiai yra daug paveikesni, nes tu tada susiduri su tuo, kad kitas žmogus yra čia. Tu neoponuoji kokiam nors „feisbuko“ postui, tu realiai kalbiesi ir turi išgirsti vienas kitą. Tas visas bendravimo įprotis bendrai yra dingęs, o toks gyvas susitikimas uždraudžia „primetinėjimą“ savų įsitikinimų kitam. Dėl to tai ir yra naudinga.

– Kaip sekasi bendradarbiavimas su skirtingų regionų kultūros centrais? Ar visuomet jus geranoriškai priima?

Matot, viskas vyksta savanorišku principu. Mes jiems parašom pasiūlymą ir tada, kas atsako, kad gali ir turi laiko, su jais ir užsimezga tas bendradarbiavimas. Mes viską vykdome gera valia ir abipusiu supratimu. Tie kultūros centrai dėliojasi ir savo programas, mes taip pat turime tam tikrus savo apribojimus. Kadangi mes išvis kol kas neturime finansavimo, tai mastelį, kiek ir kur realistiškai galime nuvažiuoti, ką aplankyti, dar bandom rasti. Puikiai suprantame, jog negalim pasiekti masiškumo, nes iš esmės yra dvi kategorijos: kultūros centrai ir režisieriai, nes mums būtinai reikia žmogaus, kuris važiuoja ir atstovauja vienam ar kitam filmui. Žinoma, ties tuo norime plėstis, yra labai daug neišnaudotų resursų kaip filmų bendraautoriai: scenaristai, aktoriai, prodiuseriai, dailininkai, operatoriai, kurie irgi lygiai taip pat gali pasidalinti įdomia savo patirtimi. Taip pat yra ir kino kritikai, kino kultūros žmonės, kurie irgi turi artimą santykį. Yra dalis filmų, kurių režisierių jau nebėra mūsų tarpe, tai iš tos pusės kino kritikai galėtų tapti tokia sujungiamoji grandis. Tad planų, kur plėstis, turime, tačiau suprantame, kad taip greitai ir sąmoningai plėstis be aiškaus biudžeto, aiškių sąlygų, mes negalime. Šiuo metu vyksta tokie labiau bandomieji žingsniai kelyje. Žiūrėsime, kiek užteks tam jėgų. O kalbant dėl priėmimų iš kultūros centrų, tai nesusidūrėme tiek su tuo negatyviu, kiek su natūraliu požiūriu: kultūros centrai turi savo gyvenimus ir reikia atrasti tas vietas, kurios pritaikytos kino rodymui, kurios gali susirinkti savo bendruomenes. Nes tokios jau yra tokių vietų darbo sąlygos, jos visada jaučia pareigą surinkti pilnas sales. Tai šie dalykai irgi daro įtaką mūsų priėmimui.

Nebereikia sovietinio kino, kad jaustumėmės vertingi.

– Kaip skiriasi skirtingų miestų publikos ar diskusijos?

Labai skiriasi. Yra labai daug vietų, į kurias nuvažiavęs supranti, kad žmonės nėra pratę dalintis, kalbėtis. Jiems reikia laiko įsivažiuoti. Aš pats esu turėjęs tokių pokalbių, kur tik po gero pusvalandžio bandant įeiti į kontaktą, šie atsiveria ir nuo tada prasideda tikrai įdomūs, emocionalūs pasikalbėjimai. Bendrai visi pokalbiai ilgainiui susiveda į tą bendražmogiškumo aspektą. Ypatingai svarbu yra ir tai, kad važiuoja patys kino režisieriai: žmonės, turintys tiesioginį santykį su kinu. Kalbėdamasis apie savo filmą, kodėl būtent tu darei šitą filmą, žmonės tave supranta daug aiškiau negu matydami tave ar tavo filmą per televizoriaus ekraną ar kino teatre, kai negali tiesiogiai tavęs pažinti. Gyvu susitikimu žmonės supranta, kad tavo motyvacija daryti filmą nebuvo tik materialinė ar dėl kažkokio statuso ieškojimo, savęs išsipildymo. Mes turime nuostatas apie kiną kaip industriją, kaip verslą, arba kaip tik, tokį savirealizacijos kelią, savo „ego trip‘ą“ [liet. „ego tenkinimą/savivertės kėlimą“]. Nors šiaip, kai praleidi bene tris metus kurdamas filmą, tau ta pati tema, kūrimo procesas yra įdomūs ir gali visu tuo pasidalinti. Gali kalbėti apie žmogiškuosius pavyzdžius iš savo patirties, ko galiausiai filme tu galbūt to ir neperskaitai. Ir kai žmonės tą išgirsta, tada daug atviriau su tavimi kalbasi. Ir į kiną ima žiūrėti visai kitaip. Pats santykis su nacionaline kino kultūra turi plyšių, yra daug vietų, kur mes dar galėtume apsitarti, kaip ją vertiname. Pats lietuviškas kinas ilgą laiką turėjo tvarkytis su stereotipais, kurių jau neberasi moderniame nacionaliniame kine. O visokie anekdotai dar vis tęsiasi, ir tų anekdotų buvimas yra iš viso to supaprastinimo, suprimityvinimo, neturėjimo tiesioginio santykio. Čia irgi reikia iš kino bendruomenės ir bendrai iš platesnės lietuvių bendruomenės priėmimo, nes priėmęs savo kultūrą, pamatęs save, gali jaustis daug tvirčiau globalesniuose klausimuose: kokią vietą užimame Europos bendruomenėje, koks mūsų santykis su užsienio valstybėmis, kas yra tas mūsų saugumas, kam išvis reikalinga ta laisvė, kas yra maža valstybė ir t.t.

Mes, kaip kūrėjai, kai kuriuos klausimus jau esame sau atsakę per savo praktiką, kurie dar viešoje erdvėje yra kvestionuojami. Tarkim, tas visas savivertės klausimas, įsirašymas į bendrą kontekstą, sakant „ai, mes čia kaip lietuviai va tokie ir tokie.“ Bet tada, kai supranti visą mastą, kino industrijos visus procesus, tai supranti, kad ne, tai iš tiesų tėra tik vienas iš dalykų, kur yra toks stabilus ir pastovus „overperforminimas“ [liet. „rezultatų viršijimas“] per pastaruosius metus. Tačiau šis dalykas į viešą diskursą neišeina. Mes, tarkime, nesuvokiame, kas yra kanonas, kas yra sovietinis kinas, kuris pastoviai yra „rehashinimas“ [liet. „perdirbimas“]. Mes tarsi gyvename šešėlyje buvusių meistrų.

Iš esmės nesulyginami yra rezultatai dabartinio kino. Čia kaip krepšinio standartais lyginti, kaip dabar Lietuvos rinktinė atrodo, ir kaip atrodė devyniasdešimtaisiais. Ir atrodo, kad tik per tokį kalbėjimą būtų galima padėti bendrai Lietuvos savivertei ir išvengti šovinizmo. Tas savo pozicijos suvokimas ir sumažintų tą šovinizmą, nacionalinį apsiribojimą. Tu jaustumeisi priklausantis Europos kultūros bendruomenei. Visa kultūra nėra apie atitikmenų ieškojimą, kad ten mums reikia padaryti kokį istorinį filmą ar panašiai. Apie jau sukurtus kūrinius verta šnekėti. Tas pats „Pietinia Kronikas“ fenomenas – čia yra mūsų nacionalinis epas, sąmonės gimimas. Šį filmą galime nagrinėti ne tik iš tos pusės, kiek jis surinko žiūrovų kino salėse, bet ir iš to, kaip mes matome, kaip vystosi ta sąmonė iš „marozo“ į poetą. Arba lygiai tais pačiais metais išėjusi „Akiplėša“. Abu filmai aiškiai rodo labai tvirtą, nuoseklų ir jautrų požiūrį į tai, ką reiškia būti jaunu žmogumi Lietuvoje. Ir atrodo, kad per tokius susitikimus, tokius važiavimus ir kalbėjimus, mes po truputį galime atsisukti į save per savo kultūrą, kuri jau dabar ir formuojasi.

Per tuos trisdešimt metų nepriklausomybės, pirmieji dešimt buvo labiau išgyvenimo klausimas, o dabar mes maitiname sekančius trisdešimt metų dabartine kultūra. Ir per tą kultūros užfiksavimą, jau galima dėti pamatus nacionalinio kino identitetui. Nebereikia sovietinio kino, kad jaustumėmės vertingi.

O kai veiki bendruomenėje, atsiranda tęstinumas. Nuasmeninimas yra svarbus.

– Ar esate nusimatę šio festivalio ateities perspektyvą?  Festivalį matote kaip trumpalaikį – atliepiantį į politines aktualias, ar visgi ilgalaikį – vystantį platesnį bendravimą tarp skirtingų bendruomenių?

Tikslas yra, kad tai taptų ilgalaikė institucija. Mūsų pirmasis susibūrimas buvo grįstas spontanišku tinklu, kuris išsiplėtė labai greitai. Dabar mes perėjome į kinematografininkų sąjungą, kurios naujasis vadovas Artūras [Jevdokimovas] apsiėmė vystyti šią veiklą kartu. Tų pačių bendruomenės institucijų stiprėjimas mums atrodo irgi svarbus, nes nenorėjome kurti naujos sąjungos būtent šitam festivaliui. Atrodė, kad jau esamos organizacijos gali prisidėti, padėti reformuotis, plėstis. Jos pačios turi galvoti apie savo ateitį, tęstinumą. Tad man atrodo, kad tokie renginiai gali padėti formuotis ateities kultūros vizijai. Per šitą visą kultūros protestų procesą labai pasijautė, kad bendruomenėje yra prasmė.

Asmeniškai, kai teko dalyvauti kokiuose nors veikimuose, paremtuose individualia iniciatyva ir individualiu instinktu, aš buvau vedamas tikslo iškelti vienokią ar kitokią problemą. Tokiu būdu pajaučiau, kiek tai gali sukelti destruktyvų, skaldantį poveikį. Kad iš individualių pozicijų, tu gali sukurti veiksmą, kuris turėtų pasekmes, kurios nebus tokios, kokias įsivaizdavai. Tai gali turėti šalutinį poveikį. Veikimas bendruomenėje, veikimas išsidiskutavus kartu yra daug tvaresnis. Kiti žmonės, suprantantys, ką tu darai, gali prisidėti, palaikyti tavo poziciją. Kai esi vienas žmogus, turi ribotą kiekį dėmesio: įšoki, padarai kažką, ir tada visi kiti turi su tuo tvarkytis. O kai veiki bendruomenėje, atsiranda tęstinumas. Nuasmeninimas yra svarbus.

Aš vis tiek kultūrą matau kaip integralią, kuri po truputį  puoselėjasi ir vystosi. Yra daug asmenybių su savo iniciatyvomis, vertybėmis, viešais pasisakymais. Tačiau tie procesai daug pastovesni, kai susidaro platesnis būrys žmonių. Juos priimti tampa daug lengviau, nes nesi pririštas prie vieno žmogaus asmeninių savybių. Šiuo atveju, kinematografininkų sąjunga ir „Lietuvos kino klubas“ ir besiformuojanti pati kino mokykla tampa itin svarbia, vienijančia organizacija.