Apie norvegų režisierių Joachimą Trierą pirmą kartą sužinojau, kai 2021 m. pasirodė filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Filmas gavo ne vieną reikšmingą nominaciją įvairiuose tarptautiniuose apdovanojimuose, o Kanų kino festivalyje Renate Reinsve buvo apdovanota geriausios aktorės prizu už pagrindinės veikėjos Julie įgyvendinimą. Tuo metu perskaičiau ir girdėjau daugybę labai teigiamų filmo atsiliepimų, tačiau nors ir atkreipiau dėmesį į šį filmą, vis neprisiruošdavau jo pažiūrėti. Galbūt neskubėjau, nes nebuvau didelė skandinaviško kino gerbėja ar bent jau nebuvau su juo taip plačiai susipažinusi. Todėl taip nutiko, kad pažintis su Joachimu Trieru vis nusikeldavo.

Tačiau šių metų 31-asis „Kino pavasaris“ suteikė galimybę susipažinti su šio režisieriaus retrospektyva. Festivalį atidarė Joachimo Triero filmas „Sentimentali vertė“, kuris kovo 15-ąją pelnė „Oskarą“ už geriausią tarptautinį ilgo metro filmą bei buvo nominuotas net devyniose kategorijose. Be šio filmo retrospektyvoje taip pat buvo rodomi „Repriza“ (2006), „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), „Garsiau už bombas“ (2015) ir „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021). O dabar klausiu savęs, kodėl anksčiau nekreipiau į jį dėmesio? Ko gero, jeigu būčiau pamačiusi „Blogiausią žmogų pasaulyje“ kaip pirmą režisieriaus filmą, būčiau norėjusi pamatyti dar daugiau. Matyt, čia tinka pasakymas geriau vėliau nei niekada.

Peržiūrėjusi penkis jo filmus išsikėliau sau užduotį atsakyti į klausimą: kuo J. Trieras yra išskirtinis režisierius, koks jo autorinis braižas?

Eidama iš vieno filmo į kitą vis aiškiau jaučiau pasikartojančius elementus: pažįstamą kadro kampą, istorijos pasakojimo būdą ir jos konstravimą. Iš pradžių tai nebuvo sava – pirmasis filmas, kurį pamačiau, buvo „Repriza“ ir pernelyg nesužavėjo. Galvojau, kad užtruksiu, kol priprasiu prie režisieriaus. Filmo istoriją nuolatos vedė pasakotojas, to pasirodė per daug, be to labai daug melancholijos ir spalvos niūrios. Vėliau pasidarė viskas aiškiau, pradėjo patikti tiek filmuose esantis pasakotojas ir atskleidžiamos temos. Įpratus prie filmų tėkmės buvo kiek neįprasta žiūrėti filmą „Garsiau už bombas“, kuris buvo anglų kalba –  jau buvau įpratusi prie norvegų kalbos ir ją sekančių subtitrų. Todėl į šį filmą, kurtą nebe Oslo aplinkoje, iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai. Bet įpusėjus filmui supratau, jog netrukdo nei anglų kalba, nei pasikeitusi aplinka, režisieriaus braižas vis tiek atpažįstamas.

Ko gero, stipriausias Joachimo Triero filmų akcentas – scenarijus. Scenarijus jo filmuose yra beprotiškai stiprus. Be jo nebūtų genialiai sudėtų monologų ir dialogų, nebūtų pasakotojų ir nebūtų to literatūriškumo, kuris labai jaučiamas visuose filmuose. Tekstas jo filmuose padeda suprasti tai, kas vyksta žmogaus viduje. Kartu su Eskilu Vogtu parašyti filmai pasižymi tuo, kad emocija ir pasakojimas kuriami ne per išorinius įvykius, o per vidines būsenas. Filmuose pasakotojas ar užkadrinis balsas tampa itin svarbūs. Kartais pasakojama priešistorė, kartais –  veikėjo mintys ar galimi veiksmai. Tai sukuria jausmą, kad žiūrint filmą ne tik stebi istoriją, bet ir seki veikėjo vidinį pasaulį. Tas balsas atspindi minčių srautą, kas man priminė Alberą Kamiu ar mums artimesnį Antaną Škėmą, kurie perteikia egzistencialistinį mąstymą ir nupasakoja veikėjų sąmonės srautą. Kartais pasakotojas nuoseklus, o kartais tik nuotrupomis kalbantis. Pavyzdžiui,  „Garsiau už bombas“ filme vieno iš pagrindinių veikėjų Konrado (vaidina Devin Druid) teksto motyvas padeda suvokti jo realybės fragmentus. Būtent minčių srauto perteikimas primena literatūriškumą, tarsi vienu metu žiūrėtum filmą ir „skaitytum“ veikėją. Manau, Joachimo Triero ir Eskilo Vogto scenaristų duetas yra genialus. Čia scenarijai veikia kaip labai gera knyga, tokia gera, kad atrodo, jei skaitytum, filmas atrodytų būtent taip –  kiekviena detalė itin taikli.

Žiūrėdama filmus stebėjau ir aktorių darbą. Aktoriai, dažnai pasirodantys Triero filmuose, geba atskleisti bei perteikti veikėjus taip suprantamai ir žmogiškai, kad atrodo, jog prieš akis stovi veidrodis ar pažįstamas žmogus iš artimos aplinkos. Nereikia įmantrybių ar dirbtinumo, viskas pateikiama paprastomis detalėmis ir tada galvoji, kas mus taip įtraukia? Filmai turi kažkokį prieskonį, kurį sunku įvardyti. Viena iš prieskonio dalių – režisierius moka atrasti ir apgalvotai pasirinkti aktorius. Jo receptas į sėkmę: bendradarbiavimas su tais pačiais aktoriais, o pagrindiniai jų, Andersas Danielsen Lie, vaidinantis net keturiuose iš penkių filmų, ir jau minėta Renate Reinsve, taip pat pasirodanti keliuose filmuose. Abu pamėgti režisieriaus ir toks nuoseklumas rodo, kaip jie tarpusavyje yra susidirbę. Aktoriai auga režisieriaus dėka, o jis, kaip režisierius, irgi auga proceso metu.

Tematiškai Triero filmuose nuolat grįžtama prie žmogaus santykio su savimi ir kitais. Juose atsiskleidžia lūkesčių kitam tema, jaučiamas gyvenimiškas spaudimas, lyg kiekvienam būtų privaloma atitikti visuomenės normas. Man pasirodė viena labai graži mintis filme „Sentimentali vertė“ – kad visi nori turėti namus, ar tiesiogine prasme, ar perkeltine prasme: namus kaip žmogų, kaip aplinką, kaip erdvę, savęs priėmimą. Ir manau, noras rasti tuos namus tinka visų penkių filmų veikėjams. „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ filme veikėjai reflektuoja, abejoja, stringa savo pasirinkimuose, dažnai jaučiasi gyvenantys ne visai savo gyvenimą. Jie nėra idealūs – kartais egoistiški, kartais pasimetę, bet būtent dėl to atrodo itin žmogiški, todėl žiūrovas gali ir nesutikti su jų sprendimais ar poelgiais, bet vis tiek juos suprasti. „I feel like a spectator in my own life, like I’m playing a supporting role in my own life“ (citata iš „Blogiausias žmogus pasaulyje“) labai gerai apibūdina tą jausmą, kuris kartojasi ne viename filme ir kurį išgyvena ne tik veikėjai, bet ir mes patys. Todėl filmų siužetuose vaizduojamos gyvenimiškos detalės suteikia įtaigumo, nes kalba apie realų pasaulį, kurį žiūrovai nesunkiai atpažįsta.

Triero filmai yra patirtis, kai žiūrovas tampa ne tik stebėtoju, bet ir veikėjo minčių sekėju.

Režisierius taip pat išsiskiria subtiliais kinematografiniais sprendimais. Dažnai veikėjai yra kadro centre, o tai sukuria daugiau meninių, estetinių kadrų. Be to, kiekvienas filmas turi kažkokią išskirtinę sceną, kurios trumpam išveda iš realistiško pasakojimo, tačiau tuo pačiu sukuria stipresnį emocinį poveikį. Pavyzdžiui, filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ yra nuostabi scena, kuomet sustoja laikas ir tarsi prarandame realaus laiko suvokimą: gatvėje sustingę žmonės, niekas nejuda ir tai suveikia, paspaudus šviesos išjungimo mygtuką. „Sentimentali vertė“ filme turime labai teatrališką ir stiprų efektą suteikiančią sceną, kuomet tėvo ir abiejų dukrų veidai susilieja į vieną, vienam iš jų vis labiau išryškėjant. Kažkuo labai patiko filmuose naudojamas apšvietimas – saulės atspindžiai. Atrodo paimtas tam tikras kampas ar sužaista su spalvomis ir saulės spindulėliais kuriami šešėliai suteikia kadrui estetikos. Be visų šių efektų Joachimo Triero filmuose turime nemažai stambių planų, kurie leidžia labai aiškiai pamatyti personažų emocijas ir tokiu būdu žiūrovas kiek įmanoma priartėja prie veikėjo ir gali lengviau atpažinti ne tik pateikiamą siužetą, bet ir susitapatinti su jo veikėju.

Unikaliausios Triero darbuose, mano nuomone, yra filmų pabaigos. Visi filmai turi skirtingas pabaigas, tai reiškia, jog režisierius neveikia šabloniškai ir nevaizduoja holivudinės laimingos pabaigos. Pabaiga kuriama pagal veikėjo emociją ir pasakojimo logiką, ir visokių jų būta šiuose penkiuose filmuose. Filmų scenarijus ir iš to gimstanti pabaiga priverčia kvėpuoti, perkeltine prasme ir nebūtinai. Viskas vyksta pamažu, kol artėjame prie išvadų, šviesos salėje ar bent jau kažkokio vilties momento, net jei istorija nėra lengva. Užrašuose, rašydama šį sakinį apie vilties momentą, bežiūrint „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ pabaigą, supratau, kad visaip gali viskas baigtis. Ir gyvenimiškos pabaigos galbūt ir suteikia filmams paprastumo, bet kartu turi kažkokį nepaaiškinamą jausmą, kuris ir pritraukia žiūrovą.

Peržiūrėjusi filmus galiu teigti, jog Joachimas Trieras išsiskiria subtiliu pasakojimu, stipriu scenarijumi, nuosekliu darbu su aktoriais bei gebėjimu perteikti gyvenimo detales ir realybę. Bet galutinis atsakymas į išsikeltą klausimą – Triero filmai yra patirtis, kai žiūrovas tampa ne tik stebėtoju, bet ir veikėjo minčių sekėju, o tai man pasirodė svarbiausias jo autorinio braižo bruožas.

Tad visiškai nesistebiu tais, kurie auga kartu su režisieriumi, kurie jo filmus žiūri nuo pat pradžių ir galbūt šių metų festivalyje juos kartoja. „Kino pavasario“ festivalio komanda pataikė tiesiai į dešimtuką, supažindindama žiūrovus su Triero meistriškais darbais. Man tai buvo nauja patirtis bei manau, kad Joachimas Trieras atrodo vienas tinkamiausių režisierių, su kurio kūryba galima pasitikti pavasarį. Kaip ir veikėjai filmuose, po išgyventų patirčių, nuoskaudų, savirefleksijos, pasiekiame išsilaisvinimą, o apie tai yra ir pavasaris. Kaip pavasaris pagal gamtos dėsnius yra atsinaujinimas, kuomet viskas prasideda iš naujo, taip ir žmogiški išgyvenimai suteikia galimybę naujoms pradžioms rastis. Triero kūryba suteikia tokį patį pojūtį: ji skatina ne tik žiūrėti, bet ir jausti, ne tik stebėti, bet ir permąstyti savo patirtis.