Režisierė: Payal Kapadia
Žanras: Drama

Mumbajuje gyvenančios slaugės Prabhos kasdienybę sujaukia netikėta dovana nuo Vokietijoje gyvenančio sutuoktinio, iš kurio ji jau seniai negavo jokių žinių. Jos jaunesnė kambariokė Anu slepia santykius su musulmonu, o draugei Parvatei gresia iškeldinimas. Gyvenimo iššūkiai paskatina moteris leistis į kelionę prie jūros. Ten, tarp paslaptingo miško ir raminančių bangų, jos atranda naujas meilės, gijimo ir savęs pažinimo galimybes.

Nuo pat filmo pradžios jis neturi aiškios savo formos. Prasideda kaip filmas apie miestą Mumbajų, tačiau kino juosta vis transformuojasi ir sklando po kitas temas, tokias kaip meilė, Indijos kultūra ir jos problematika. Man šis filmas galiausiai tapo meilės filmu, tačiau turiu pripažinti, kad dėl kultūrinių skirtumų tikrai ne viskas surezonavo.

Filmas naršė ne tik skirtingas temas, bet jas perteikinėjo ir per skirtingus veikėjus. Pagrindinė veikėja lyg vis keisdavosi ir būdavo sunku suprasti, visgi kuri iš trijų merginų yra pagrindinė ir apie kurią ši istorija. Pasirodo, kad tai nėra istorija apie vieną žmogų, tai universalus bendros situacijos parodymas. 

 „Taip įsivaizduojame šviesą“ yra labai intymiai nufilmuotas filmas. Dominuoja stambūs kadrai bei kartais net sunku suprasti, kas vyksta aplinkui, kadangi matome tik labai mažas detales. Taip pat kinematografijoje buvo visai įdomių pasirinkimų, tokių kaip, juostos estetika, praktiškai nuo saulės išdegę kadrai.

Tačiau apart to filmas žiūrovui pasakoja apie tikrai aktualias temas. Labai jaučiasi meilės ir priverstinių santuokų Indijoje problematika. Žiūrovui keliami klausimai, gal jau metas pakeisti tas tradicijas? Ar priverstinėse santuokose yra tikros meilės? Analizuojama ir kapitalizmo tema. Kas yra tas miestas?