„Siratas“ islamo tradicijoje reiškia kelią ar tiltą – plonesnį už plauką ir aštresnį už aštriausią kardą. Jo paskirtis – jungti Paskutiniojo teismo stotelę su Rojumi arba pastarąjį atskirti nuo Pragaro. Ką tai reiškia? Dar iki dabar tiksliai nesuprantu, tačiau tokiu filmo pavadinimo aiškinimu prasideda Kanų kino festivalyje Žiuri prizu apdovanotas ir dviem „Oskarams“ nominuotas filmas „Siratas“ (rež. Olivier Laxe).

Šiek tiek apie jį girdėjusiems nebus nuostabu, jog filmas dvelkia reivo kultūra. Visgi istorija ir prasideda nuo nelegalaus reivo dykumoje ruošimo – statomos scenos, garso aparatūros jungimo. Besigrožint laisvai šokančiais žmonėmis ir mušant koją į filme girdimos muzikos ritmą susipažįstame su „Sirato“ pagrindiniais veikėjais: Luisiu (vaidina Sergi López), dykumos festivaliuose ieškančiu savo dukros, ir Estebanu (vaidina Bruno Núñez Arjona), dingusios sesės broliu. Koncertų metu jie nešoka, nesilinksmina, o aplinkiniams dalina dingusio žmogaus skrajutes ir visų klausinėja, ar kas jos nematė. Užkalbinus vienus festivalio dalyvius jie sužino, jog dykumoje vyks ir kitas festivalis, tad dingusi dukra gali būti ir ten.

Sakyčiau čia ir prasideda pagrindinis filmo veiksmas, „Sirato“ kelionė, kadangi kaip tik žmonės, pranešę apie kitą festivalį, bus Luiso ir Estebano kelionės kompanionai. Nors tiesą sakant, Luisas ir Estebanas bus raverių, keliaujančių per dykumą, pakeleiviai.

Šiame kelio nuotykyje pradeda atsiskleisti veikėjų vidiniai pasauliai. Berniukas Estebanas vaizduojamas šiek tiek miglotai. Jo personažas nėra itin aiškus, sunku suprasti jo asmeninius konfliktus bei motyvaciją. Jausmas lyg būtų matomas per matinį stiklą. O tėvo personažas jau šiek tiek aiškesnis. Tarpusavio santykyje dominuojantis vyriškis turi savo vidinius konfliktus, motyvaciją, ir nors tikrai yra aiškesnis, vietomis taipogi stokoja vidinio pasaulio ryškumo.

Ši tėvo ir sūnaus bendrystė filme sudaro vieną pasaulį, tačiau kelionėje išryškėja du: įprastųjų ir atstumtųjų. Tą galime išvysti ne tik veikėjų tarpusavio santykių chemijoje, tačiau ir jų aprangose, kalbos manierose, asmenybės bruožuose, net fiziniame sudėjime.

Norėdamas akcentuoti ir aiškiai parodyti reivo festivalių keliautojų kitoniškumą, režisierius Olivier Laxe nusprendė tai pabrėžti per fizinę anomaliją. Dalis veikėjų – be kūno galūnių. Taip yra aiškiai ištransliuojama žinutė, jog šie žmonės yra kitokie ir nebepriklauso įprastųjų žmonių pasauliui. Išstumti iš jo jie susikūrė savąjį bei naują šeimą. Jie tarpusavy save taip ir vadina. Naująja šeima.

Ši bendruomenė „Sirate“ yra reivo kultūros atspindys. Per ją ir skleidžiasi naujosios šeimos santykis. Tarpusavy jie atviresni, nuoširdesni, ir jų vaistas nuo skaudaus gyvenimo yra reivas. Jis atpalaiduoja ir leidžia būti savimi bei gyti. Gydyti vidines žaizdas tokiame kaukių ir melo pilname pasaulyje, sveikti nuo minties, jog esi išmestasis. Reivas yra jų prieglobstis, naujasis pasaulis. Jie čia randa savą bendruomenę ir tikrus artimuosius, o ne kraujo ryšiu susaistytus.

Atrodo viskas tvarkoje: personažai auga, atsiskleidžia. Bus geras kelio filmas. Tačiau staiga „Siratas“ pasuka visiškai netikėta linkme. Staiga nutinka tai, ko visiškai nesitikėjai. Kaip kino lauką jau kurį laiką stebintis žmogus galiu pasakyti, kad kino kritikus jau retai kas benustebina. Iš kino kalbos, personažų ar nuogirdų gali numatyti, kas įvyks, tačiau nepamenu tokio filmo, kuris mane sugebėjo nustebinti kaip „Siratas“.

Filmui pakeitus kryptį atrodo, jog prasideda antrasis kino kūrinys. Drastiškai pasikeičia veikėjų tarpusavio ryšys, vidiniai konfliktai ir visi kiti personažų dramaturginiai elementai. Remiantis banaliausiomis kino scenarijaus bei personažų vystymo taisyklėmis, taip daryti nelabai galima, tačiau kūrėjai nusprendžia ignoruoti nusistovėjusią tvarką ir veikti pagal intuiciją. Gal ta intuicija ir nuvedė gera linkme, tačiau taip pat sukūrė du filmus. Po kertinio įvykio atsiranda antras, kuris su pirmuoju per daug nesąveikauja. Tokia drastiška kaita yra geras pasirinkimas norint parodyti, jog „čia – kaip gyvenime“, tačiau visgi reiktų nepamiršti ir elementarių kino kalbos aspektų, kurių dėka kūrėjai ir gali savo mintis iškomunikuoti kinu.

Mintys filme reiškiamos ne tik įprastinėmis praktikomis, tačiau ir, sakyčiau, žiūrovo provokacija. Nesakau, kad tai yra blogai ar kokia nors draudžiama praktika, tačiau kūrėjai privalo galvoti apie žiūrovą ir mąstyti, kaip vienas ar kitas elementas paveiks žiūrintįjį. Galvojimas apie žiūrovą yra vienas iš saugiklių, kuris gali apsaugoti nuo raudonųjų linijų peržengimo. Manau, jog „Siratas“ sau leido šiek tiek per daug. Jaučiau tiesioginę kūrėjų manipuliaciją ir „žaidimą“ su manimi. Vėlgi, ar tai yra blogai? Kaip ir ne, tačiau nemanau, kad žiūrovai turėtų būti manipuliuojami, o labiau vedami istorijos tėkme.

Provokaciją pastebėjau ne tik kūrėjų santykyje su žiūrovu, tačiau ir kino kalboje. Žiūrint išties skaudžius personažų išgyvenimus, žiūrovas mato ypatingai estetizuotą vaizdą. Toks ryškus kontrastas sukelia jausmų vėtrą žiūrovo viduje, kuri tikrai gali nervinti. Kontrastai kine yra nieko naujo, tačiau matyti veikėją, išgyvenantį nesuvokiamus dalykus per juostos estetikos ir kitų departamentų sukurtą (vos ne „Instagram“) filtrą, yra tikrai ne faina.

Komunikuoti su žiūrovu nėra blogai. To kaip tik reikia norint užmegzti tą magišką pokalbį tarp filmo ir auditorijos. Tačiau visur yra ribos. Yra skirtumas tarp žiūrovo vedimo ir manipuliacijos. Yra skirtumas tarp kino kalbos panaudojimo ir išnaudojimo.

Manau, kad „Siratas“ lipa ant raudonosios linijos ir per daug erzina žiūrovą. Pasijaučiau lyg koks mažas vaikas (su visa pagalba mažiems vaikams) mane specialiai erzintų, norėdamas išgauti vienokią ar kitokią mano reakciją. Ir jam pavyko.