Režisierė: Giedrė Beinoriūtė
Scenarijaus autorė: Giedrė Beinoriūtė
Žanras: dokumentika

Kartą metuose tylus ir atokus Pievėnų kaimas Žemaitijoje atgyja. Skirtingos kartos susivienija, kad atšvęstų Velykas ir tęstų dar XIX a. raštuose minimą „kryžiaus sergėtojų“ tradiciją. Iš labai arti su švelniu humoru stebėdami vietinių pasirengimą šventei bei panardindami žiūrovus į Velykų nakties misteriją, filmo kūrėjai kelia klausimus apie šventumo ir kasdieniškumo santykį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Nusikelkime į Pievėnus ir patirkime nepamirštamą Velyknaktį. 

Pradėsiu nuo to, kad filmą žiūriu jau kuris laikas po jo premjeros, tačiau šis faktorius padėjo man šiek tiek geriau suprasti nesenai nuaidėjusias kalbas – kodėl „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ nebuvo nominuotas nacionaliniams kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“, tačiau Kino pavasario festivalio buvo įvertintas kaip geriausia festivalio lietuviška premjera (iš tokių filmų kaip „Akiplėša“, „Murmančios širdys“ ir „Johatsu“).   

Kalbant apie filmą trumpai galiu pasakyti taip – filme jaučiamas profesionalumo stygius. Pilnai suprantu, kad šią tradiciją kūrėjai norėjo perteikti ne per vieną asmenį, o per bendrą istoriją, tačiau toks pasirinkimas žiūrovui sukelia didelį protagonisto trūkumą. Sunku suprasti, per ką pasakojama istorija. Neturime vieno asmens, per kurį sekamas pasakojimas, o net kelis asmenis, kurie sunkiai koreliuoja tarpusavyje.

Filmas tikrai yra paprastas, nuoširdus ir atviras, tačiau toks paprastumas neturi galios konkuruoti su šių laikų iškeltos profesionalumo kartelės. Vienas iš profesionalumo trūkumų man buvo labai akivaizdus automatinis kameros fokusavimas (kuomet kamera tai daro pati, o ne atskiras žmogus). Taip pat buvo sunku suprasti muzikos naudojimą (atsidaro tik filmo antroje pusėje).

Filmas istorijos prasme yra įdomus, bet tiesiog negali konkuruoti su dabartiniu siektinu profesionalumu.