Režisierė: Olha Zhurba
Žanras: Dokumentika

Pakelėje sustoję vyrai aptaria praktinius klausimus: kur dar įmanoma pravažiuoti ir ar užteks degalų? Kieme žaidžia vaikai, lazdomis tarsi ginklais apšaudydami vieni kitus. Konvojui judant žmonės klaupiasi tiesiai ant asfalto – juk už jų gyvybes kariai sumokėjo savo mirtimi. Karas nėra vienmatis reiškinys. Karas – tai nuolatinė mirtis ir kartu būtinybė gyventi toliau. „Rusenančios žemės giesmės“ – scenos iš įvairialypės Ukrainos. Kenčiančios. Viltingos. Mirusios. Gyvos.

Tokias dokumentikas vadinu tikrosiomis, kadangi jos visai nebando priversti žiūrovo kažką jausti. Dažnai dokumentikose yra naudojama įtempta muzika, lengvai surežisuoti istorijos pasakotojų žodžiai. Tačiau „Rusenančios žemės giesmės“ to nebuvo. Šis filmas yra labai natūralus. Žiūrovas čia yra žiaurios tiesos stebėtojas. Režisierė žiūrovui rodo tiesą ir leidžia jam pasirinkti, ką jausti. Nėra jokios prievartos, jokios manipuliacijos – tiesiog tiesa.

Filmo veiksmas vyksta ne vienoje vietoje. Vis keliaujame po skirtingus regionus, kurie žymimi atstumu nuo fronto linijos. Esame tai 30 kilometrų, tai jau ir 1000 kilometrų nuo mūšių laukų.

Jau nuo pirmųjų kino juostos sekundžių pajaučiau, koks stiprus jis bus. Filmo metu vis pasikartoja vienas akcentas – 112 skambučių įrašai. Pradžioje žmonės klausia, kas čia per sprogimai? Vėliau žmones domina, kaip elgtis su nužudytų artimųjų lavonais, kaip patikrinti, ar jie nėra užminuoti? Rodomi ir skirtingi karo aspektai. Vaikai, žaidžiantys karą bei pasakodami, kaip laidojo nepažįstamojo kaukolę, karo nusikaltimus žymintys specialistai, duoną kepantys savanoriai.

Filmo pabaigoje rodomi vaikai. Ukrainos mokykloje jaunimas diskutuoja apie jų teises džiaugtis, juoktis ir, ką jie gali padaryti dėl Ukrainos? Po šios diskusijos žiūrovai yra nukeldinami į mokyklą rusijoje, kurioje pradinukus moko žygiuoti bei dainuoti manipuliacines dainas.