„Laukinėje ir žiaurioje eroje žmonės atrado, kad amžinojo gyvenimo paslaptis – nebesapnuoti“, – tokiais žodžiais prasideda kinų režisieriaus Bi Gan filmas „Prisikėlimas“ (angl. „Resurrection“), 2025 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas specialiuoju žiuri prizu. O aš, žiūrėdama šį dviejų valandų ir keturiasdešimties minučių filmą, atradau, kad šio filmo paslaptis – kontaktas su žiūrovu. Tiek pirmoji filmo frazė, tiek jos perfrazavimas į mano asmenines išvadas kol kas nieko per daug nepasako, tad bandysiu jas abi atrakinti ir paaiškinti, kas yra kas.

Filmo pradžioje žiūrovas susipažįsta su pasakojimo priešistore apie futuristinį pasaulį, kuriame žmonės gyvena amžinai, jei nesapnuoja. Pasakojime mus lydi moteris vadinama „The Big Other“ (Shu Qi), kuri turi sustabdyti „Deliriants“ – žmones, kurie dar sapnuoja. Na, ir šioje vietoje susipažįstame su pagrindiniu veikėju – deliriantu (Jackson Yee), per kurio sapnus ir keliaujame. Pirmajame sapne deliriantas nusikelia į Antrojo pasaulinio karo laikus, antrajame – tampa kaliniu budistų šventykloje, trečiajame – išvystame istoriją apie apgaviko su antgamtinėmis galiomis ir našlaičio pažintį ir ketvirtajame sapne jis 1999-ųjų Naujųjų metų išvakarėse susipažįsta su vampyre, čia vystoma jų meilės istorija. Šiuos sapnus per kino juostą stebi „The Big Other“ ir sukdama juostą pamažu atima delirianto pojūčius, jog šis nustotų sapnuoti.

Iš tiesų tai filmas iššūkis, labiausiai tuo, jog su juo ilgiau nepabuvus, neapmąsčius, iš karto kyla klausimas – o ką aš dabar mačiau? Ir čia visai ne iš blogosios pusės, kaip dažniausiai kiti vartotų tokį pamąstymą. Daugiau iš to, jog visko tiek daug, ir tiek mažai atsakymų. Dar buvau ir persigandusi, jog peržiūrėjusi 20 minučių filmo nebylaus kino formatu, pagalvojau, kad visas filmas bus be žodžių, tačiau dar nespėjau suprasti, kas manęs laukia. Mano sumišimas tik patvirtina, jog filmas yra iššūkis ir signalizuoja, kad reikia laiko jį įsisavinti. Tad šioje vietoje svarbu paminėti, jog filmas tikrai nėra sukurtas kiekvienam – tai kino intelekto patikrinimo filmas, gal net savotiškas egzaminas sinefilams. O iš jo tikrai nebūčiau surinkusi maksimumo, nes pirma mintis buvo, jog beveik nieko nesupratau ir tik po poros dienų sugebėjau prisėsti ir „suvirškinti“ visą informaciją.

Kas akivaizdžiausia ir ne taip sunku suprasti – filmas keliauja per kino istorijos etapus, kino montažo transformacijas, kino klišes. Nemeluosiu, garsiai nusijuokiau, pamačiusi šiame filme vampyrės istoriją, tikriausiai dėl to, kad užaugau stebėdama keletą filmų apie vampyrų istorijas, kurios atrodo pilnos romantinių klišių, ir visai pamiršau, jog jos taip pat įsirašo į kino istorijos momentus. Tai buvo netikėtas momentas, sujudinęs mano susimąsčiusią nuotaiką viso filmo metu. Pasakojimas kino laikotarpiais perėjo per šimto metų laiko tėkmę – nuo prieš tai minėto nebylaus kino iki Wong Kar Wai subtilybių. Nuoseklus kino laikmečių perėjimas leidžia geriau pajusti, kaip skirtingi stilistiniai ir montažo sprendimai veikia žiūrovo patirtį. Iš tikrųjų labai nudžiugau, kai pasiekėme Honkongo kino periodą, kadangi Azijos kinas, šio filmo kontekste, man buvo pažįstamiausias. Tačiau nebūtina žinoti Azijos kino raidos, kad būtų galima atpažinti skirtingus laikotarpius, nes filme naudojama stilistika atpažįstama ir platesniame, pasaulinio kino kontekste.

Ir atrodo, „Prisikėlimas“ sako žiūrovui, jog tai, kas gali likti amžina, yra tai, ką užfiksuoja kinas.

Taip pat šiame filme gausu įsimintinų citatų, arba čia tik man jos vis surezonuodavo. Žiūrėdama negalėjau sau į mažą lapelį neužsirašyti ištartų frazių – jos atrodo tinkamoms įvairiems kontekstams ir ne tik kalbant šio filmo rėmais. Pasirodė gana žavu, jog filmo žodžiai, net ir neilgais sakiniais, neilgais monologais, sugeba tarsi pasakyti kažką daugiau ar kelti klausimų ir į juos nesuteikti atsakymų. Pora užsirašytų frazių, iš kurių bent vieną kas nors irgi įsimintų iš filmo: „What can one person do, but two people can’t?“, „What is once lost you can never get back?“. Šie klausimai kyla iš scenų apie našlaičio ir apgaviko draugystės istoriją, tačiau kiekviena filmo dalis turėjo bent vieną esminę frazę. Beje, frazės leidžia suprasti, kad filmas ne tik pasakoja istoriją, bet ir skatina žiūrovą apmąstyti filosofinius kino ir gyvenimo keliamus klausimus apie mūsų patirtis. Antroji minėta frazė, nors ir pasakojime lieka tiesiogiai neatsakyta, bet, ko gero, kalba apie laiką. Režisierius sąmoningai sieja kino istoriją su laiko konceptu, juk kinas yra paremtas tuo, kaip mes patiriame laiką per kiną, kino ekranus, tuo pačiu – kaip filmo veikėjai jį patiria. Tai susisieja su kino teorijomis, filosofų Gilles Deleuze ir Henri Bergson darbais, kuriose ne tik kalbama, kaip patiriame laiką, bet ir kaip jis pateikiamas kino kūriniuose. Tokios sąsajos su akademine kino kryptimi man kilo tik pabuvus ilgiau su filmu, tad ne be reikalo jis man atrodo kaip egzaminas sinefilams.

Filme taip pat įdomus ir gražus simbolinis elementas – jog pirmose filmo minutėse, aiškinant priešistorę, žmonės palyginami su žvakėmis, jog tie, kurie nesapnuoja, yra tarsi žvakės, kurios nedega, todėl gali egzistuoti amžinai. Tačiau iš to gimsta paradoksas, jog žmogus nėra tokia būtybė, kuri egzistuotų amžinai. Net jei žmonės, bijodami 2000-ųjų metų, galvojo, jog ateis pasaulio pabaiga, ir jai neatėjus suvokia, jog gyvenimas nesibaigia. Toks suvokimas galėtų sudaryti amžinybės iliuziją, tačiau ji tėra tariama. Tai nereiškia amžinumo – mes vis tiek degame kaip žvakės ir nykstame savaip, o gale filmo irgi matomos paralelės su žvakėmis ir žmonių išnykimu. Ir atrodo, „Prisikėlimas“ sako žiūrovui, jog tai, kas gali likti amžina, yra tai, ką užfiksuoja kinas.

Po viso šio filmo esmių ir pagrindų atrakinimo beliko atsakyti, o kodėl aš teigiu, jog „filmo paslaptis – kontaktas su žiūrovu“. Filmas įtraukia beveik automatiškai, tačiau tik iš tikrųjų į jį pasinėrus pajunti, kaip pamažu klimpsti į šį filmą, rodantį filmus. Režisierius mezga kontaktą su mumis – žiūrovais, mes keliame klausimus, svarstome kodėl mus dabar nukelia į šią vietą. Akimis vaikštome po kinematografijos detales, po mums jau pakankamai gerai žinomus teminius sluoksnius, po žanrų įvairovę. Ir esame įtraukti į vaškinės kino salės vaizdinį su žiūrovais, stebinčiais ekraną. Ši scena palydi filmo pabaigą, o jos metu man prabėgo šiurpuliukai ir net neturiu tikslaus paaiškinimo, kodėl. Ar tai sutapatinimas, jog čia ir ten mes, ar tai susimąstymas apie žmogaus turimą laiką, ar apie tai, jog kinas tarsi išlaiko viską – ir atmintį, ir sapnus, ir žmogaus potyrius. Neturiu atsakymo, bet sukilę šiurpuliukai, tik patvirtino, jog tai buvo stiprus kontaktas su žiūrovu.