Matyt daugeliui, kaip ir man, šis filmas į akiratį pateko lyg iš giedro dangaus. Gėda prisipažinti, tačiau nieko apie britų aktorių Robertą Aramayo nežinojau, scenarijaus autoriaus bei režisieriaus Kirk‘o Jones‘o vardo taip pat nebuvau girdėjęs ar aptikęs kokiame kinui skirtame veikale, o ir paties filmo reklaminė kampanija, ko gero, nebuvo tokia paveiki, kad patektų į mano stebimo kino lauką. Tačiau tai ne visai tiesa. Į filmą kino salėje ėjau ne visai aklai, o su žinia, kad pagrindinis aktorius R. Aramayo vos prieš porą savaičių „BAFTA“ apdovanojimuose pranoko vienareikšmiškai ryškiausią kino pasirodymą praėjusiais metais suteikusį Timothée Chalamet. Tad išties buvau suintriguotas. Žinoma, tokiuose kino apdovanojimų kontekste yra labai lengva nukrypti į politinį diskursą. Juk akivaizdu, kad britų organizuojama kino apdovanojimų ceremonija greičiausiai ir apdovanos britų kiną. Tačiau žvelgiant į R. Aramayo pasirodymą „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ tampa tikrai aišku, kodėl „BAFTA“ nusprendė duoti Chalamet pasilsėti savo kėdėje ir apdovanoti vienodai intensyvų bei išraiškingą kino pasirodymą.

Filmo veiksmas vyksta devinto bei dešimto dešimtmečių Galašelyje, Škotijos pasienio miestelyje, kur pasakojama biografinė istorija apie jaunuolį Džoną Deividsoną (Robert Aramayo), kuriam vos trylikos metų išsivysto Tureto sindromas. Labai greitai paūmėjusi būklė ima gadinti Džono socialinį gyvenimą. Ilgainiui tai išsirutulioja ir per prievartą atsisakomą futbolo karjerą, kam jaunuolis jautė didelę aistrą. Mes imame sekti Džoną patiriantį neišvengiamus sunkumus, skausmą, liūdesį, besitaikstant su šiuo sutrikimu, tačiau tuo pat ir pamažu beatrandantį viltį ir tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Siužetas seka itin generine ir jau ne kartą matyta veikėjo arkos struktūra. Iš pradžių aplinka atstumia naująjį Džoną. 1983-aisiais, nors visuotinai neurologinės ligos terminas Tureto sindromas jau egzistavo, niekas pernelyg nesuko galvos, kas tai tiksliai yra, ir svarbiausia, ar tai pagydoma. Tad Džonas išties atsiduria keblioje situacijoje. Jaunuolio šeimai sunkiai sekasi priimti tokį sūnaus elgesį. Tėvai verčia kaltę ant jo, tiesiogiai reiškia neapykantą. Šie nesugeba praplėsti savo siauro požiūrio į sindromą, nelyg tai Džono paūmėjęs charakteris ar sunkios paauglystės etapas, kurį šis, tikėtina, jog išaugs. Džono sutrikimas neva viena didelė kliūtis tėvų akyse, kurios šie nežino kaip apeiti, išvengti. Jaunuolio mama apskritai viso filmo metu išlieka to paties mizantropinio požiūrio, net nesiruošdama keistis. Pats Džonas sutrikęs, nežino, ką daryti, kur dėtis, kaip save „pataisyti“. Jaunuolis ilgainiui net prieina prie kraštutinumų, ketindamas atimti sau gyvybę, tačiau viskas greitai pasikeičia, kai į Džono gyvenimo duris netikėtai pasibeldžia jo bičiulio mama Dotė Achenbach (akt. Maxine Peake), kuri sugeba pažvelgti į Džoną už jo sindromo ribų ir suteikti jam prieglobstį nuo šį atstūmusio pasaulio. Dotė yra visiška Džono mamos priešingybė. Nuo pat pirmųjų minučių, kai susiduria su Džono sutrikimu, skuba pabrėžti šiam, kad šiuose namuose ji nepriims atsiprašinėjimų už tai, koks Džonas yra. Džonas, po Dotės sparnu iš naujo kabinasi į gyvenimą: susiranda darbą, mezga pažintis, draugystes, jo pasitikėjimas savimi ima augti, ilgainiui net įkuria edukacines veiklas, susijusias su Tureto sindromo diskusijomis. Be abejo, siužetas dramaturgiškai mus geba trumpam grąžinti ir į „tamsiąją“ gyvenimo pusę, kartu parodydamas neigiamus tokio Džono gyvenimo padarinius. Pavyzdžiui, po šokių naktiniame klube, Džonas nenoromis, dėl vieno nedidelio tiko iš rankų vietiniui išmuša alaus bokalą, po ko seka aršios muštynės. Vėliau teismo salėje, vėlgi dėl savo sindromo, Džonas tampa nekompetentingas duoti parodymus liudytojo kėdėje. Tad ši siužetinė konstrukcija, nors ir paremta nuspėjama atstumtojo – išgelbėtojo – sustiprėjusio herojaus arka, galiausiai veikia kaip aiški, bet pernelyg schematiška priemonė parodyti, kad tik besąlygiškas priėmimas tokio, koks esi, o ne bandymas „pasitaisyti“, leidžia Džonui susigrąžinti orumą ir vietą pasaulyje.

Trumpam grįžkime prie jau pripažinto R. Aramayo pasirodymo autentiškumo. Tureto sukelti tikai fabuloje pasitelkiami tikrai ne kaip bereikšmiai. Žinoma, tai dažniausiai tik gėdą pačiam Džonui bei aplinkiniams keliančios situacijos, tačiau R. Aramayo sugeba taip įžeminti savo pasirodymą, jog kiekvienai tikų bangai yra suteikiama atskira prasmė. Kuo labiau Džonas nerimauja, niršta ar gėdijasi, tuo labiau tikai paūmėja (anot tikrų Tureto sindromą turinčių žmonių, tai tiksliausias sutrikimo apibūdinimas). Ir kuo ilgiau jis stengtųsi tikus suvaldyti, šie, kaip ir čiaudulys – ilgainiui išsprogsta. Tikai yra nekontroliuojami, pasireiškia nevalingai, ironiškai pačiose netinkamiausiose situacijose. Tačiau tai kaip tik ir paverčia patį Džono veikėją daugialypiu, nes prieš jo valią, mes galime netikėtai sužinoti, ką jis iš tiesų galvoja. Akivaizdu, tai ne visai legimityvus argumentas, nes dažnai tai būna tiesiogiai nepadori leksika, kuri atspindi tik minėtą Džono nekomfortabilią emocinę būseną. Tačiau retais atvejais, už vieno ar kito tiko slypi tam tikra prasmė. Pavyzdžiui, ne vienoje vietoje, Džonas nevalingai prasitaria, kad Dotė serga vėžiu, arba, kad Dotė mirs nuo vėžio. Gal ir galima tai nurašyti kaip dar vieną tiką, tačiau tai aiškiai nurodo stiprų Džono ryšį ir rūpestį Dotei. Jis galvoja apie ją, apie jos ligą. Tai itin išryškina ne tik aktoriaus kruopštų ir apskaičiuotą pasirodymą filmo mizanscenoje, bet ir jos konstruktą paties scenarijaus autoriaus.

Be to, filmas puikiai geba parodyti ne tik Džono sunkumus besitaikstant su šiuo sutrikimu, tačiau ir jam padedančio žmogaus. Yra itin sunku stengtis apsimesti, kad protrūkiais išsiveržiantys keiksmažodžiai ar iškreipti seksualiniai, rasistiniai žargonai nepaliečia tavęs ir aplinkinių. Sunku tai ignoruoti. Ypač žinant, kad nieko dėl to nepadarysi. Lieka tik susigyventi su esama situacija ir judėti toliau. Dienos pabaigoje, to ši istorija ir moko. Ne negalios, sutrikimai ar kitokie apribojimai piešia žmogaus portretą, tai daro tik pats žmogus. Būdamas nuoširdus, sąžiningas ir geraširdis, individas gali išlipti iš jį tvardančių rėmų ir pranokti ne tik save, bet ir kitus, kurie šio žingsnio žengti nedrįsta. Tačiau toks žmogus negali to padaryti vienas. Supratingi, nuoširdūs ir geraširdžiai žmonės privalo supti individą, palaikyti jį, taip įkvėpiant pasitikėjimo žengiant tolyn. O palaikymo principas yra ganėtinai paprastas. Viskas prasideda nuo priėmimo žmogų tokį, koks jis yra, nepaisant jo negalios ar sutrikimo. Būtent tokį pasirinkimą ir padarė Dotė, padedama Džonui. Ir filmas nori, kad tokį patį sprendimą priimtume visi.