Režisierius: Bernhard Wenger
Žanras: Komedija, drama

Matijas yra nepriekaištingas savo profesijos virtuozas – jis teikia „samdomo draugo“ paslaugas, įkūnydamas bet kokį kliento pageidaujamą personažą. Reikia išsilavinusio vaikino, kad sužavėtumėte draugus? O gal pavyzdingo sūnaus, kad padarytumėte įspūdį verslo partneriams? Matijas puikiai atlieka visus šiuos vaidmenis, tačiau būti savimi su partnere ir draugais jam yra tikras iššūkis.

Jeigu planuojate eiti į šį filmą su noru labai gerai išsijuokti – geriau pasitaupykite. Jame tikrai yra komiškų elementų, bet jie tik akomponuoja dramos žanrą. Tikrai galėsite daug kartų išsiprunkšti, bet pakvatoti čia būtų visai sunku. Apart komedijos turime ir absurdo prieskonių. Tiksliai nesupratau, kodėl buvo pasirinkta tokia istorijos pasakojimo forma, tačiau ji kaip ir netrukdo.

Filmas pasakoja apie visai rimtą problemą – negalėjimą būti savimi tarp kitų. Tiek tarp draugų, tiek tarp ir savo merginos. Jis gerai jaučiasi tik tada, kai dirba ir jam būtina susikurti visai naują personažą. Nebuvimą savimi puikiai išreiškia pagrindinis aktorius Albrecht Schuch. Jo vaidyba tikrai kino juostos nepagadina, kadangi vaidmuo tikrai išreikštas.

Mane asmeniškai nustebino perteklinis muzikos naudojimas filme. Ji tikrai netrukdo, bet man asmeniškai buvo per daug ir nelabai reikalingose scenose. Taip pat iš komedijos pusės buvo visai apmaudu matyti nuogybes, kaip pigaus komiško elemento detalę. Taip, žiūrovams juokinga, bet ar nebuvo galima sugalvoti kažko geresnio?

Režisierius norėjo išreikšti ir nelabai svarbią filmui detalę, tačiau jam, anot manęs, svarbią dabartinės kultūros dalį – modernų meną. Kažkodėl net keliose scenose šis fenomenas yra šaržuojamas ir yra norima parodyti jo absurdiškumą. Prie istorijos tai kažko neprideda, tačiau privertė lengvai nusišypsoti 🙂