Režisierius: Vytautas Puidokas
Žanras: dokumentika

Tuščia ir atšiauri žiemos panorama. 14-metis Matas abejingai žvelgia pro apledėjusį automobilio langą. Jis vežamas į atokią fermą, kur priklausomybių ir smurto praeityje paženklinti vyrai bando atkurti savo gyvenimus. Jų lyderis – charizmatiškas Žanas, kadaise pats kritęs į dugną. Kasdieniai ritualai – malda, darbas su gyvuliais, sūrio gamyba – jiems tampa išsigelbėjimo būdu, padedančiu pabėgti nuo praeities šešėlių.

Apie šį filmą jau esu girdėjęs daug ir labai laukiau pamatyti. Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje operatorius Linas Žiūra buvo apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, o pat filmas sutiktas visai šiltai, kadangi pasakotos problemas yra aktualios ir Estijoje. Tikriausiai žodis „patiko“ yra per silpnas apibūdinti mano jausmus jam. Tai buvo net ne filmas, o bendras išgyvenimas, kartu su filme matomais veikėjais.

Net protu nesuvokiama, kaip filmo komandai pavykto taip priartėti prie tokių pažeidžiamų žmonių. Vietomis atrodo, kad čia negali būti dokumentika. Kaip yra įmanoma iš taip arti perduoti tokias skaudžias istorijas? Filme mes taip priartėjame prie vyrų, kad net filmą pavadinčiau intymiu. Atvirumo čia tikrai netrūksta. Kiekviena scena yra atvira ir tokia pažeidžiama, kad net kartais sunku pilnai suprasti, kurią tikslią emociją jauti.

Tačiau aš pajaučiau vieną labai stiprią emociją – sirgimą už Mato šviesesnę ateitį. Dėl nedidelio amžiaus skirtumo man buvo labai lengva suprati ir empatizuoti jam. Kiekviena emocija yra nuoširdi ir taip norisi, kad Matui pasisektų, ir, kad jam viskas išeitų į gerą. Nors filmo pabaiga ir yra palikta lengvai žiūrovo improvizacijai, labai buvo gražus ir aiškus pasikeitimas pagrindinio veikėjo bendravime su gyvūnais, kas man sufleravo, kad viskas bus gerai!

Tai tikrai vienas geriausių viso Kino pavasario filmų!