Režisierė: Celine Song
Scenarijaus autorė: Celine Song
Pagrindiniai aktoriai: Dakota Johnson, Chris Evans, Pedro Pascal

Filmo santrauka: 
Liusė (akt. Dakota Johnson) – sėkminga Niujorko verslininkė, kurios darbą galima apibūdinti vienu žodžiu: piršlybos. Nors šiandien pažinčių programėlės ranka pasiekiamos, tikros meilės paieškos atrodo dar sudėtingesnės. Liusė, puikiai išmananti psichologinius žaidimus, šį paradoksą paverčia verslo sėkme – ji jau suvedė ne vieną elitinę porą.

Vienų vestuvių metu Liusę užkalbina Haris (akt. Pedro Pascal) – žavingas, turtingas vyras, kuris, užuot ją pasamdęs, kviečia į pasimatymą pačią Liusę. Tą patį vakarą netikėtai pasirodo ir jos buvęs vaikinas Džonas (akt. Chris Evans) – paprastas padavėjas, besvajojantis apie aktoriaus karjerą. Nors labai skirtingi, abu vyrai kelia Liusei stiprius jausmus.

Pati netikėtai įsipainiojusi į meilės trikampį, Liusė ima abejoti ne tik savo širdimi, bet ir profesiniais sprendimais. Kaip padėti kitiems rasti meilę, kai nežinai, ko nori pati?

Ateidamas į kino salę per daug nesitikėjau. Kažkodėl manau, jog tai bus itin komercinis filmas, skirtas įprastam ir daug nenorinčiam galvoti žiūrovui, tačiau aš klydau. Nors ir žinojau, jog tai režisierės Celine Song, išgarsėjusios savo filmu „Praėję gyvenimai“ (angl. „Past Lifes“), darbas, aktorių trupė sukūrė išankstini komerciškumo pojūtį, kuris dalinai išsisklaidė filmo metu. Kodėl sakau dalinai? Nes filmas yra labai nevienapusiškas. Vienoks žiūrovas čia sau ras karštąjį socialiniuose tinkluose išmyluotą Pedro Pascal, niekuo per daug neišsiskiriančią meilės trikampio istoriją ir švelnią komišką dramą, tačiau kitoks žiūrovas atras šiuolaikinės visuomenės ir materializmo problematikos analizavimą, gilų ir intymų meilės sampratos matymą ir viltingą požiūrį į šiuolaikines problemas.

„Materialistai“ yra filmas, kalbantis apie labai opią ir šiuolaikinės visuomenės problemą – norą viską materializuoti. Liusės klientai kiekvieną dieną jai pasakoja savo antros pusės reikalavimus: kad būtų ne mažiau nei 180 cm. ūgio, kad uždirbtų daugiau nei 100 tūks. per metus, kad mėgtų šunis, kad nemėgtų kačių, kad neturėtų vaikų, kad būtų gražūs, kad būtų vidutinio gražumo, kad būtų ploni ir t.t. Toks antros pusės ieškojimas yra desperatiškas poelgis po visų nesėkmingų programėlių algoritmų sujungtų pasimatymų. Kokie mes, žmonės, esam desperatiški meilei.

Tačiau meilės troškimas šiais laikais yra užslėptas giliai širdyje. Dabar visi trokšta pinigų. Tokia pati dilema iškyla ir filmo pagrindinei veikėjai Liusei. Nors ji susiejo net 9 poras, pati yra vieniša ir trokšta meilės. Ne kartą filmo metu ji pamini, kad jos vaikinas privalo būti turtingas, tačiau į jos gyvenimą sugrįžęs vargingas Džonas priverčia susimąstyti. Ar visgi pinigų jai reikia?

Šiek tiek gaila, kad filmo grožis atsiskleidžia juostos pabaigoje. Tik tada aš pagaliau pajaučiau režisierės braižą, kuris filmo pradžioje buvo šiek tiek užspaustas.

Šio filmo tikrai visi nesupras. Vieni matys vieną pusę, kiti kitą, o treti pasiklys kažkur per vidurį, tačiau manau, jog filme, kažkur giliai, tūno verta mąstymo mintis, kurią reikės išsikapstyti patiems žiūrovams.