Generated by All in One SEO v4.9.10, this is an llms.txt file, used by LLMs to index the site.

# Kino maniakas

## Sitemaps

- [XML Sitemap](https://kinomaniakas.lt/sitemap.xml): Contains all public & indexable URLs for this website.

## Įrašai

- [ATSPĖK FILMĄ!](https://kinomaniakas.lt/test-zaidimo/)
- [ATSPĖK FILMĄ!](https://kinomaniakas.lt/atspek-filma/) - ATSPĖK FILMĄ Visas kadras Gamybos šalis ir metai Suomija, 2023 m. Filmo režisierius(-ė) Aki Kaurismäki Pamatyti atsakymą Nori daugiau? Kitas žaidimas jau greitai. Pasek mus, kad nepraleistum!
- [ATSPĖK FILMĄ!](https://kinomaniakas.lt/atspek-filma-2/) - ATSPĖK FILMĄ Visas kadras Gamybos šalys ir metai JAV ir Japonija, 2003 m. Filmo režisierius(-ė) Sofia Coppola Pamatyti atsakymą Nori daugiau? Kitas žaidimas jau greitai. Pasek mus, kad nepraleistum!
- [Pezuliai su Youngblood kino mokyklos komanda: Marija Kavtaradze, Arnu Balčiūnu ir Agne Girsaite](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-youngblood-kino-mokyklos-komanda-marija-kavtaradze-arnu-balciunu-ir-agne-girsaite/) - Jūsų laukia jaukus ir nuoširdus pokalbis, kadangi į tinklalaidę „Pezuliai apie kiną” šį kartą pasikviečiau nuostabius žmones: režisierę bei scenaristę Mariją Kavtaradzę, šių metų nacionalinių kino apdovanojimų įvertintą režisierių už geriausią studento darbą Arną Balčiūną bei kino edukatorę, režisierę, Youngblood kino mokyklos koordinatorę Agnę Girsaitę. Youngblood stovyklos metu mes susirinkome ir gyvai prieš publiką pakalbėjome apie svarbiausią stovyklos ašį – Youngblood‘ą. Paplepėjome apie kino mokyklos kursus tiek paaugliams, tiek ir suaugusiems, pasišnekučiavome apie kūrybinių darbų vertinimą, ateities planus bei daug daugiau. Žinoma, visai daug papezėjome :) Linkiu jums gero klausymo ir noriu padėkoti žmonėms, be kurių šios serijos nebūtų. Sakau didžiulį AČIŪ pašnekovams Agnei, Marijai ir Arnui, stovyklos vadovams Ūlai ir Ignui bei savo artimiausiems padėjėjams Austėjai Gulbinaitei bei Tadui Petruškevičiui <3
- [Pezuliai su filmo „Aktyvistas“ kūrybine komanda: režisieriumi Romu Zabarausku bei aktoriumi Robertu Petraičiu ](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-filmo-aktyvistas-kurybine-komanda-rezisieriumi-romu-zabarausku-bei-aktoriumi-robertu-petraiciu/) - „Aktyvistas“ - ne pirmas Romo Zabarausko filmas, tačiau pirmasis, kuris yra skirtas didesnei auditorijai, teigia pats filmo režisierius. Vos per keletą dienų juosta aplenkė buvusį Romo populiariausią filmą „Advokatas“ žiūrovų skaičiumi bei visuomenės susidomėjimu. Detektyvas žiūrovą veda klaidžiais keliais: įtariamųjų ratas plečiasi, o tiesos ieškotojui vis sunkiau atskirti, kas šioje kovoje yra draugai, o kas – priešai. Apie filmo kūrimo užkulisius kalbėjome ir su „Sidabrinės gervės“ laureatu Robertu Petraičiu, kuris atliko pagrindinio veikėjo Andriaus vaidmenį. Apie vaidmens paieškas, nutikimus aikštelėje, darbą kino industrijoje bei dar daugiau galite išgirsti būtent šioje tinklalaidėje.
- [Pezuliai su filmo „Svečias“ kūrybine komanda: režisieriumi Vytautu Katkumi, aktoriais Dariumi Šilėnu ir Vismante Ruzgaite bei garso dizaineriu Juliu Grigelioniu ir kostiumų dizainere Morta Jonynaite](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-filmo-svecias-kurybine-komanda-rezisieriumi-vytautu-katkumi-aktoriais-dariumi-silenu-ir-vismante-ruzgaite-bei-garso-dizaineriu-juliu-grigelioniu-ir-kostiumu-dizainere-m/) - „Svečias“ – ilgo metro debiutas Vytautui Katkui, kuris jau puikiai žinomas kino industrijoje už savo sukurtus trumpametražius bei nuostabų operatoriaus darbą. Naujai išleista juosta pasakoja apie Norvegijoje gyvenantį Danielių, kuris sugrįžta namo parduoti tėvų buto. Jis greitai suvokia, kad viskas pasikeitė. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas. Apie įsimintiną festivalį „Karlovy Vary“, kostiumų techninius niuansus bei ypatingai malonią filmavimo patirtį galite išgirsti naujoje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje! Kino maniako veiklos draugai - Žmonės cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Pezuliai su festivalio „Nepatogus kinas“ komanda: Eva Sinicaite, Judita Ragauskaite ir Rugile Pranculyte](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-festivalio-nepatogus-kinas-komanda-eva-sinicaite-judita-ragauskaite-ir-rugile-pranculyte/) - Pezuliai su festivalio „Nepatogus kinas“ komanda: Eva Sinicaite, Judita Ragauskaite ir Rugile Pranculyte „Nepatogus kinas“ – jau nuo 2007 metų veikiantis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, vykstantis visoje Lietuvoje ir net online platformoje. Virš 40 ilgo metro filmų, įvairiausių pokalbių ir diskusijų, renginių, parodų ir dar daugiau jūsų laukia jau šių metų festivalyje sausio 7-26 dienomis. Apie festivalio „perliukus“, programas, renginius, nuoširdžias rekomendacijas bei daug daugiau galite išgirsti būtent šioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje, kurioje kalbinau „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Kino maniako veiklos draugai - Žmonės cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Pezuliai su filmo „Šeimininkai“ filmavimo komanda: Dovile Šarutyte, Beata Tiškevič, Nojumi Drąsučiu, Morta Jonynaite, Pauliumi Markevičiumi, Karoliu Vilku bei Karoliu Grigaliūnu](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-filmo-seimininkai-filmavimo-komanda-dovile-sarutyte-beata-tiskevic-nojumi-drasuciu-morta-jonynaite-pauliumi-markeviciumi-karoliu-vilku-bei-karoliu-grigaliunu/) - „Šeimininkai“ – tai naujasis režisierės Dovilės Šarutytės filmas, kurį spalio pabaigoje baigė filmuoti filmavimo komanda. Filme tyrinėjami artimi žmonių ir jų augintinių ryšiai bei tai, kaip šie santykiai formuoja ir praturtina jų kasdienybę. Vienos dienos istorijos, nutinkančios skirtingose miesto vietose, susipina į bendrą pasakojimą. Filmo „Šeimininkai“ dar greitu metu neišvysime, kadangi jo premjera numatoma tik 2027 metais, tačiau daugiau apie patį filmą ir jo filmavimus galite išgirsti jau dabar, kadangi aš, Kino maniakas, nuvykau į vieną filmavimo pamainą ir ten pakalbinau esančius žmones. Jūsų laukia net 7 žmonių trumpų interviu garsinis koliažas, kurio metu jus lydės pačio fiksuotos nuotraukos iš aikštelės. Apie filmavimo sunkumus, darbą su šunimis, įvairiausius kaskadinius triukus ir dar daugiau šioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje! Kino maniako veiklos draugai - ŽMONĖS cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Pezuliai su festivalio „Scanorama“ programos koordinatore: Gabriela Čemierys](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-festivalio-scanorama-programos-koordinatore-gabriela-cemierys/) - „Scanorama“ – didžiausias rudens sezono kino renginys Lietuvoje. Čia pristatomi naujausi Europoje ir už jos ribų sukurti filmai. Šio festivalio programoje – gausu kituose prestižiniuose renginiuose pripažintų kino kūrinių. Nors fesivalis jau ir baiginėjasi, susitikome pasikalbėti su festivalio programos koordinatore Gabriela. Apie šių metų programą, industrijos renginius, rekomendacijas ir dar daugiau jau galite išgirsti naujausioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje. Kino maniako veiklos draugai - Žmonės cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Pezuliai su jaunaisiais programeriais: Gabija Okeana Griciūte ir Justu Jakubickiu](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-jaunaisiais-programeriais-gabija-okeana-griciute-ir-justu-jakubickiu/) - Jaunieji programeriai – edukacinė „Meno avilio“ iniciatyva, kuria siekiama suteikti galimybę jauniems žmonėms „pasimatuoti“ filmų programos sudarytojos (-o) profesiją: žiūrėti filmus, apie juos diskutuoti, patiems sudaryti filmų programas bei jas viešinti. Šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui jaunieji programeriai ruošė filmų rinkinį „Vietos po saule!“, kurios teminė ašis – namai. Apie šį filmų rinkinį, „double bill“ seansą, sunkumus, etines dokumentines dilemas ir dar daugiau jau galite išgirsi naujausioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje! Kino maniako veiklos draugai - Žmonės cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Pezuliai su prodiusere Marija Razgute: niekada nesu turėjusi krizės su jokiu filmu](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-prodiusere-marija-razgute-niekada-nesu-turejusi-krizes-su-jokiu-filmu/) - Marija Razgutė – lietuvių kino prodiuserė, nuo 2008 m. vadovaujanti filmų gamybos įmonei „M-Films“. Jos prodiusuoti filmai tokie kaip „Tu man nieko neprimeni“, „Bėgikė“ ar „Nova Lituania“ pritraukia įvairių auditorijų į kino sales. Kaip sako pati pašnekovė, jos prodiusuojami filmai yra autoriniai, o ne komerciniai. Marija yra ne tik prodiuserė, tačiau ir Europos kino akademijos tarybos narė. Apie jos prodiusuotus filmus (tiek jau išleistus, tiek tik dar išleidžiamus ateityje) galite išgirsti naujausioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje, kurioje kalbėjome ne tik apie filmus, tačiau ir prodiuserio profesiją, Europos kino akademijos veiklą ir jų apdovanojimus bei dar daugiau! Kino maniako veiklos draugai - Žmonės Cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Pezuliai su Vilniaus trumpųjų filmų festivalio komanda: trumpametražis kinas yra profesionalus kinas](https://kinomaniakas.lt/pezuliai-su-vilniaus-trumpuju-filmu-festivalio-komanda-trumpametrazis-kinas-yra-profesionalus-kinas/) - Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – jau devynioliktą gimtadienį švenčiantis ir trumpą kiną rodantis festivalis. Jo metu į kino sales atkeliauja įvairiausių visame pasaulyje pripažintų trumpametražių filmų. Pavyzdžiui, šių metų festivalio lankytojai galės išvysti ir prieš kelias dienas Europos kino apdovanojimuose įvertintą filmą „Poetų miestas“ (rež. Sara Rajaei). Žiūrovų laukia ir operatoriaus Audriaus Kemežio retrospektyva bei daug kitų programų. Apie jas, patį festivalį, trumpą kiną ir daug daugiau pasikalbėjome su festivalio vadove Rimante Daugėlaite-Cegelskiene, vykdomąja direktore Gabriele Cegialyte ir konkursinių programų sudarytoja Mante Valiūnaite. Naujausias tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ pokalbis jau prieinamas Youtube, Spotify bei iTunes platformose.
- [Jurgis Matulevičius apie „Kinų jūrą“: šitas filmas nėra paprastas ir lengvas](https://kinomaniakas.lt/jurgis-matulevicius-apie-kinu-jura-sitas-filmas-nera-paprastas-ir-lengvas/) - „Kinų jūra“ – naujausias Jurgio Matulevičiaus filmas, pasakojantis apie kovos menų čempioną Osvaldą, kuris sunkiai sužalojęs merginą yra pašalinamas iš sporto federacijos. Atstumtas visų buvusių kolegų, jis niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jo karjera baigta. Osvaldas leidžia dienas „Kinų Jūros“ restorano patalpose, kur jį čia priglaudęs savininkas, vienintelis tikras Osvaldo draugas Ju-Longas be saiko lošia ir slapta užsiiminėja nešvariais verslais su vietine nusikaltėlių grupuote. Besijausdamas vienišas ir niekam nereikalingas, Osvaldas pasiryžta pamiršti praeitį ir atrasti save iš naujo. Apie Taivano kino žvaigždžių atsiradimą filme, jo filmavimus, lokacijų ieškojimo procesus bei daug daugiau galite išgirsti naujausioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje! Kino maniako veiklos draugai - Žmonės Cinema. Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas - Rokas Minkus.
- [Karolis Kaupinis apie „Badautojų namelį“: mėgstu tikrovės ir fikcijos maišymą](https://kinomaniakas.lt/karolis-kaupinis-apie-badautoju-nameli-megstu-tikroves-ir-fikcijos-maisyma/) - „Badautojų namelis“ – absurdo komedija, kurioje pasakojama apie televizijos diktorę Daivą. Ji vieną dieną su šimtais kolegų netenka darbo. Atkakli ir energinga moteris dėl televizijos pasiryžta padaryti viską! Ji paskelbia bado akciją ir apsigyvena vagonėlyje priešais televizijos pastatus. Jos pėdomis paseka du kolegos ir vienas prašalaitis. Jie tikisi, kad jau greitai akcija atkreips viso pasaulio dėmesį. Laikas eina, BBC ir CNN reporterių nė kvapo, o tušti pilvai gurgia vis garsiau… Apie filmo scenarijaus rašymą, filmavimo procesą, filmo vizualinius aspektus ir dar daugiau pasikalbėjome su „Badautojų namelio“ režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Karoliu Kaupiniu bei operatoriumi Simonu Glinskiu.
- [„Šoblės“ festivalio organizatorės: tai vienintelis studentų organizuojamas kino festivalis Lietuvoje](https://kinomaniakas.lt/sobles-festivalio-organizatores-tai-vienintelis-studentu-organizuojamas-kino-festivalis-lietuvoje/) - Jau net 15-liktą gimtadienį švenčiantis „Šoblės“ kino festivalis iš tikrųjų yra vienintelis studentų organizuojamas festivalis visoje Lietuvoje. Čia rodomi studentų ir net moksleivių filmai, lankytojų laukia žiuri narių kūrybos peržiūros ir net 10 skirtingų programų. Naujausioje „Pezuliai apie kiną“ serijoje vienos iš festivalio organizatorių Kamilė Zinkevičiūtė ir Tėja Tarvydaitė dalinasi tuo, kas vysta užkulisiuose. Apie organizavimo sunkumus, filmų atranką, kūrėjų temines kryptis ir dar daugiau galite išgirsti naujausioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje!
- [Žygimantė Elena Jakštaitė apie Gabrielės Urbonaitės filmą „Renovacija“: išorę labai daug renovuojam, o viduje tie vamzdžiai įtrūksta ir užpila](https://kinomaniakas.lt/zygimante-elena-jakstaite-apie-gabrieles-urbonaites-filma-renovacija-isore-labai-daug-renovuojam-o-viduje-tie-vamzdziai-itruksta-ir-uzpila/) - „Renovacija“ yra debiutinis režisierės Gabrielės Urbonaitės filmas apie perfekcionistę Iloną, kuri atsikrausčius į naują butą su savo draugu Matu patiria spaudimą „susitvarkyti gyvenimą“. Ji susiduria ir su buto renovacijos dilemomis: nuolatiniu triukšmu, trukdančiu dirbti, sutiktu Olegu, kuris į gyvenimą įneša tik dar daugiau abejonių. Tokiame gyvenimo sumaištyje Ilona jaučia didžiulį stresą artėjant 30–šimtmečiui bei stengiasi su juo kovoti. Apie filmo kūrimo procesus, festivalius, asmeniškumus ir dar daugiau galite išgirsti tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ pokalbyje su pagrindine aktore Žygimante Elena Jakštaite ir režisiere Gabriele Urbonaite.
- [Mokinių kino festivalio „Aurora“ kūrėjai: padaryti festivalį yra lengviau nei sukurti filmą](https://kinomaniakas.lt/mokiniu-kino-festivalio-aurora-kurejai-padaryti-festivali-yra-lengviau-nei-sukurti-filma/) - Šį kartą tinklalaidėje svečiuojasi festivalio „Aurora“ kūrėjai Lina Margaitytė ir Marius Krivičius. Nors jie dažniausiai užsiima operatorių veikla, yra ir tie žmonės, kurie sukūrė Lietuvai taip reikiamą kino festivalį moksleiviams. „Aurora“ vyksta jau antrus metus ir panašu, kad vyks dar daug ilgiau, o gal net ir plėsis į tarptautinius vandenis. Apie kino edukacijos būklę Lietuvoje, pirmuosius kurtus trumpametražius filmus, festivalio veiklas ir dar daug daugiau galite išgirsti naujausioje tinklalaidės „Pezuliai apie kiną“ serijoje! „Kino maniako“ veiklos draugai – Žmonės Cinema. Tinklalaidė filmuota studijoje „Geri kadrai“. Kviečiame tinklalaides kurti su jų pagalba! Tinklalaidės intro, teminės ir autro muzikos kūrėjas – Rokas Minkus.
- [Kanų kino festivalyje – net trys prestižinės lietuviškos premjeros](https://kinomaniakas.lt/kanu-kino-festivalyje-net-trys-prestizines-lietuviskos-premjeros/) - Antradienio vakarą prasidėjo vienas svarbiausių pasaulio kino renginių – 79-asis Kanų kino festivalis. Šiemet Lietuvos dalyvavimas festivalyje ypatingai gausus: skirtingose programose pasaulines premjeras surengs net trys filmai, tarp kurių – tarptautinės koprodukcijos ir kylančių talentų darbai. Vienoje iš pagrindinių festivalio konkursinių programų „Un Certain Regard“ („Ypatingas žvilgsnis“), kurioje pristatomi išskirtine autorine kino kalba pasižymintys filmai, įvyks bendros Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Lenkijos gamybos filmo „Ulja“ (rež. Viesturs Kairišs) premjera. Vaidybiniame filme pasakojama apie legendinę Latvijos krepšininkę Uljaną Semionovą. 1964 metais Latvijoje paauglė, išsiskirianti neįprastu ūgiu, pakviečiama prisijungti prie legendinės krepšinio komandos. Ji turi apsispręsti – slėptis nuo pasaulio ar priimti savo išskirtinumą ir siekti sporto aukštumų. Filmą koprodiusavo Ieva Norvilienė („Tremora“), vaidina Aleksas Kazanavičius, kostiumų dailininkė – Rūta Lečaitė.
- [The European Film Academy is a signatory of the Open Letter Europe needs cinema, Cinema needs Europe and fully supports its demands](https://kinomaniakas.lt/the-european-film-academy-is-a-signatory-of-the-open-lettereurope-needs-cinema-cinema-needs-europe-and-fully-supports-its-demands/) - Excerpt from the Open Letter: "The European Union is currently revising the rules that enable European cinema to flourish, to travel, and to carry our common voice. It includes the future of MEDIA in the new AGORA EU programme. It is now the time to write the next chapter of the European Cinema story, with even greater ambition, commensurate with the challenges we face. We must not fail to see that the destiny of democracy and that of cinema, both born in Europe, are intimately linked. Because every time a cinema opens, democratic life reasserts itself. We, European cinema professionals and citizens – all cinema lovers – call upon the European Commission, European Parliament and Member States to future-proof the success and integrity of the vital and precious MEDIA programme and reinforce its resources. There are no shared values, no democracy, and no European soft power, without artistic creation."
- [„Sidabrinės gervės“ nominacijos: kodėl garso režisūros ir kompozicijos kategorijose nebuvo nominuota nė viena moteris?](https://kinomaniakas.lt/sidabrines-gerves-nominacijos-kodel-garso-rezisuros-ir-kompozicijos-kategorijose-nebuvo-nominuota-ne-viena-moteris/) - Balandžio 28 d. paskelbus Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominacijas, viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Kino bendruomenė atkreipė dėmesį, kad geriausių kompozitorių ir garso režisierių kategorijose tarp dešimties nominuotų profesionalų nėra nė vienos moters. Skaičiai rodo, kad tai nėra paprastas atsitiktinumas, o veikiau tendencija, trunkanti beveik du dešimtmečius – nuo pat apdovanojimų pradžios 2008-aisiais. Kaip teigia Kino kultūros asociacijos narė ir kino tyrėja Lina Kaminskaitė: „2020 metais įvyko lūžis: pirmą kartą tarp kompozitorių buvo 2 moterys iš 5 nominuotų. Negana to, laimėjo duetas, kuriame buvo moteris kompozitorė. Vėliau pamečiui vis po vieną kompozitorę buvo nominuojama, jos ir laimi. O nuo 2024 m. moterų kompozitorių įvertinime nebelieka. Tai vėlgi atspindi tam tikrą industrijos dinamiką, kino aikštelės dinamiką.“ Nacionalinių kino apdovanojimų atrankos komisijos pirmininkė, aktorė Gabija Jaraminaitė pabrėžia, jog nominacijų sąrašas tiesiogiai atspindi pačios industrijos sudėtį, kurioje moterų skaičius išlieka itin mažas: „Šiemet iš 23 darbų, pateiktų į kompozitoriaus nominaciją, buvo 2 moterys, o iš garso režisūros 22 darbų – 3 moterys. Tokia yra lyčių proporcija.“ Kino tyrėja Lina Kaminskaitė akcentuoja, kad dar 2018 metų tyrime, kurį atliko kartu su Jelena Šalaj ir gausia sociologų komanda, buvo pastebėta, jog būtent nominacijos atspindi tam tikrą lyčių „nubyrėjimą“: „Kuo mažiau moterų yra industrijoje, tuo mažiau jos yra nominuojamos, pastebimos ir dar rečiau laimi. Ne išimtis būtų visoms kategorijoms, jei kuriančių moterų daugiau, atitinkamai daugiau jų turėtų būti ir nominacijose. Turėtų būti, bet, deja, ne visuomet taip nutinka. Esame pastebėjusios, jog palankesnė sritis lygiavertei lyčių reprezentacijai yra trumpametražis kinas. Jį dažniausiai kuria studijas baigę ar link ilgametražio kino judantys žmonės, tai čia lyčių lygybė yra pakankamai subalansuota ir netgi moterų naudai. Ilgametražiai vaidybiniai filmai šio balanso, deja, neatspindi. Jei mes mąstom apie garso režisūrą ir kompozitorių pozicijas, tai čia moterų yra mažiau, lyginant su kitomis pozicijomis, atitinkamai jos mažiau ir reprezentuojamos nominacijose. Išimtiniai yra šie metai, nors moterų kompozitorių buvo apie 15-20 %, jos net nebuvo nominuotos. Tai rodo, jog ši sritis ir taip yra trapi lyčių balansų atžvilgiu, o jų nenominavimas demonstruoja tai, kad joms nesuteikiama galimybė būti įvertintomis arba pastebėtomis.“
- [Vyriškumo kaina „Smėlio užtvankoje“](https://kinomaniakas.lt/vyriskumo-kaina-smelio-uztvankoje/) - Kroatų režisierės Čejen Černić Čanak ilgametražis filmas „Smėlio užtvanka“ (kroat. Zečji nasip) – vizualiai tamsi ir atmosferiška drama apie pirmąją meilę, priverstą slėptis socialinių normų šešėlyje. Mažame Kroatijos kaime, kuriam vis didesnę grėsmę kelia kylanti upė ir artėjantis potvynis, Marko (akt. Lav Novosel) gyvenimas atrodo suplanuotas ir labai aiškus: jis ruošiasi tapti automobilių mechaniku ir kartu su tėvu dirbti bendrame autoserviso versle, taip pat intensyviai treniruojasi rankų lenkimo čempionatui ir rūpinasi jaunesniu broliu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis laimingas – turi merginą Petrą (akt. Franka Mikolaci), yra mėgstamas ir pripažįstamas bendraamžių būryje. Tačiau jo vidinę ramybę ir mintis sujaukia į tėvo laidotuves sugrįžęs vaikystės draugas Slavenas (akt. Andrija Žunac). Kol kaimynai petys į petį stato užtvanką iš smėlio maišų, stengdamiesi pažaboti gamtą, tarp Marko ir Slaveno atgimsta seni, užgniaužti jausmai. Tai intymi istorija apie vidinę kovą ir pasirinkimą tarp saugumo ir tikrojo savęs, kartu jautriai narpliojant queer santykių, vyriškumo standartų bei mažos bendruomenės spaudimo, komplikuotos tėvų ir vaikų tarpusavio dinamikos temas. Filmas sulaukė nemažai tarptautinio pripažinimo ir pelnė apdovanojimų įvairiuose kino festivaliuose, pavyzdžiui, Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvo nominuotas „Teddy Award“ apdovanojimui, skiriamam geriausiems LGBTQ+ tematikos filmams. Įdomu, kad šis filmas – bendras Kroatijos, Slovėnijos ir Lietuvos darbas (koprodiuserė Ieva Norvilienė, „Tremora“). Lietuvių kompozitorius Domas Strupinskas, kuris kūrė muziką šiam filmui, bendrą filmo atmosferą talentingai papildo garsiniais peizažais, iliustruojančiais tai, kas egzistuoja ne veiksme, o jausme: tam po oda tūnančiam nerimui, jauduliui ir tendencingai kylančiai įtampai, kai herojai nebegali (arba nebežino kaip) prabilti patys. Kartu su operatoriaus Marko Brdar darbu filmas virsta jutiminiu patyrimu, kuriame sraunios upės ošimas pasako daugiau nei dialogai. O gal tiesiog liudija neramias, besiblaškančias, vidinę įtampą patiriančių pagrindinių herojų jausenų plotmes. Iš tiesų, nuolatos srūvantį upės vandenį šiame filme įvardinčiau kaip vieną iš pagrindinių personažų, kurio poveikį vienaip ar kitaip jaučia tiek Marko su Slavenu, tiek kiti bendruomenės nariai. Vanduo čia – nesuvaldoma stichija, kaip ir pats potvynis, kurį beviltiškai bandoma pažaboti statant užtvanką iš smėlio maišų. Taip pat tai ir filmą įrėminantis garsas – nuolatos lydintis, atsikartojantis ir perspėjantis motyvas. Upės tėkmėje herojai įžvelgia ir pavojų, ir išsigelbėjimą, net išsilaisvinimo galimybę. Filmui įpusėjus, visai neprognozuotai ir nejučia į mano mintis atklydo kito lietuviško filmo prisiminimas: Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015). Galiu suprasti, kodėl tai įvyko: abu filmai kalba apie esminius paauglystėje patiriamus pokyčius, laiką, kuomet formuojasi tapatybė. Jaučiamas intensyvus vidinis konfliktas tarp to, kas personažai yra iš tikrųjų, ir to, ko iš jų reikalauja aplinka. Nors „Smėlio užtvanka“ ir „Sangailės vasara“ skiriasi geografine aplinka (Kroatijos upės krantai vs. Lietuvos lygumos ir aerodromai), juos jungiantis motyvas yra gamta. Gamta suvokiama kaip herojų patiriamų emocijų projekcija. Potvynis Marko pasaulyje ir skrydis Sangailės pasaulyje simbolizuoja tą patį – išsivadavimą iš vidinių gniaužtų. Jei Sangailė savo identiteto ieškojo skrydyje ir ore, tai Marko jį randa lietuje, žemėje ir drėgmėje.
- [„AURORA“: pasijusti tikrais kino kūrėjais](https://kinomaniakas.lt/aurora-pasijusti-tikrais-kino-kurejais/) - Nekantrus laukimas tamsoje. Oras įsielektrinęs nuo smalsaus jaudulio. Ir tada… šviesa! Spalvingi spinduliai tokie netikėti, stebuklingi, pripildantys atradimo džiaugsmo. Kalbu apie aurorą, šiaurės pašvaistę, ir apie „Aurorą“ – Lietuvos moksleivių kino festivalį, balandžio 17–18 dienomis praūžusį Vilniuje. Pagal šią paralelę ir gimė festivalio pavadinimas, taip pabrėždamas jauno balso ypatingumą ir suteikdamas jam galimybę būti išgirstam. Nacionalinį mokinių kino festivalį įkūrė kino operatoriai, edukatoriai Lina Margaitytė ir Marius Krivičius bei Edukacinio medijų centro „Lojoteka“ vadovė Rūta Grišinaitė-Bernotienė. Šiemet festivalis jau antrąjį kartą kvietė mokinius kurti, dalintis kūryba ir atrasti vienas kitą. Aš savo filmuką „Auroros“ atrankai pateikiau dar šaltą sausį, norėdama išbandyti laimę su Skalvijos kino akademijoje kurtu vaidybiniu „Susipainioję“. Žinia, kad filmukas buvo vienas iš 33 atrinktųjų į programą „Atradimai“, man buvo nuoširdžiai netikėta, bet labai sušildanti. Ypatingas jausmas žinoti, kad kažkas pastebėjo mano žaidimą kino smėlio dėžėje, kad kažkam patiko. Tad festivalio laukiau su dėkingumu ir jauduliu, kuriuo dalinomės su SKA kursioke Amelija, kurios muzikinis klipas „Banga“ taip pat pateko į konkursinę programą. Išaušus ilgai lauktam balandžio 17-os penktadienio rytui, „Lojotekoje“ buvome pasitiktos aktyvių savanorių šypsenomis ir paslaugumu. Jie itin prisidėjo prie festivališkos, šventiškos nuotaikos, leidusios pasijusti tikrais kino kūrėjais. Tai, kad savanoriai – mūsų bendraamžiai, padėjo laisvai jaustis ir bendrauti. Festivalis abi dienas siūlė dalyvauti daugiau nei 15 įvairių veiklų: kino dirbtuvėse, paskaitose, peržiūrose ir parodose. Su kursioke dieną pradėjome nuo studijų mugės, kur Lietuvos universitetai pristatė siūlomas programas, vienaip ar kitaip susijusias su kinu ir kūryba. Vėliau sudalyvavome ekskursijoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Toks ypatingas, ekskliuzyvus jausmas matyti, liesti seną kino techniką ir klausytis istorijų apie filmus, kuriuose ji buvo įdarbinta!
- [Paskelbtos nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominacijos: net į 11 statulėlių pretenduoja filmai „Kinų jūra“ ir  „Badautojų namelis“](https://kinomaniakas.lt/paskelbtos-nacionaliniu-kino-apdovanojimu-sidabrine-gerve-nominacijos-net-i-11-statuleliu-pretenduoja-filmai-kinu-jura-ir-badautoju-namelis/) - Antradienio popietę paaiškėjo, kokie filmai ir jų kūrėjai šiemet nominuoti Nacionaliniams kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Daugiausia nominacijų – net po 11 – pelnė Jurgio Matulevičiaus drama „Kinų jūra“ ir Karolio Kaupinio absurdo komedija „Badautojų namelis“. Jau netrukus balsuoti už stipriausius ir labiausiai palietusius pasirodymus ekrane pradės Lietuvos kino industrijos atstovai, o geriausi darbai paaiškės gegužės 31 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje vyksiančios ceremonijos metu. 2008 m. startavę ir jau beveik 20 metų vykstantys apdovanojimai kasmet suburia lietuviško kino bendruomenę ir jau yra įvertinę šimtus kino kūrėjų. Anot renginio organizatorių – asociacijos AVAKA ir Lietuvos kino centro – šiemet apdovanojimams buvo pateiktos 72 filmų paraiškos, iš kurių 68 perduotos svarstyti Atrankos komisijai. Metų geriausius rinks kino industrijos asociacijų pasiūlyti bei savo kandidatūras pateikę kino industrijos atstovai bei buvę „Sidabrinės gervės“ laureatai. Ceremonijoje tradiciškai bus įteikti apdovanojimai 19-oje kategorijų, tarp jų – Žiūroviškiausio filmo, bei dar 3 specialieji apdovanojimai: „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus, Apdovanojimas už kino kultūros sklaidą bei „Sidabrinės gervės kiaušinis“ už Metų geriausią studento darbą. Šių metų komisiją sudarė: operatorius ir režisierius Linas Žiūra, prodiuserė Klementina Remeikaitė, režisierius Linas Mikuta, prodiuserė Giedrė Burokaitė, kino kritikė Rūta Oginskaitė, kompozitorius Linas Rimša, režisierius Gediminas Šiaulys, aktorė Gabija Jaraminaitė, kino kritikė Neringa Kažukauskaitė. Anot Atrankos komisijos narės Neringos Kažukauskaitės, šie metai išsiskyrė filmų įvairove ir gausa, todėl komisijai sudaryti nominantų sąrašą nebuvo paprasta. „Diskusijų buvo daug ir įvairiapusių. Kinas nėra nuo mūsų gyvenimų atskirta erdvė – jis glaudžiai susijęs su socialiniais ir politiniais klausimais, todėl į filmus bandėme žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir profesinių pozicijų. Daug diskutavome, ne sykį keitėme nominantus, vertinome filmų reikšmę ne tik nacionaliniame, bet ir tarptautiniame kontekste“, – pasakoja N. Kažukauskaitė.
- [Papildyta 79-ojo Kanų festivalio programa: joje ir lietuvių filmas „Pavasaris“](https://kinomaniakas.lt/papildyta-79-ojo-kanu-festivalio-programa-joje-ir-lietuviu-filmas-pavasaris/) - Šiandien buvo paskelbta papildoma informacija dėl 79-ojo Kanų kino festivalio programos – papildytas filmų programos sąrašas. Paaiškėjo, kad specialiųjų seansų programoje bus rodomas lietuvių filmas „Pavasaris“ (org. „Spring“). Filmo režisierius yra Rostislav Kirpičenko, gimęs Lietuvoje, tačiau vaikystėje grįžęs gyventi į Ukrainą. Filmą prodiusuoja Stasys Baltakis, o pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Kęstutis Cicėnas. Filmas pasakoja apie 35 metų ukrainietį kunigą Andriy, kurio bažnyčia yra paversta morgu, kuriame saugomi nužudytų ukrainiečių civilių kūnai, kol juos pasiima rusijos kariai ir užkasa, siekdami paslėpti karo nusikaltimus. Kelis mėnesius kunigas priešinasi, slapta grąžindamas kūnus jų šeimoms. Tačiau artėja žiema, o žemė per daug įšalusi mirusiųjų laidojimui.
- [10 New Treasures of European Film Culture: Kaunas City Museum is one of them](https://kinomaniakas.lt/10-new-treasures-of-european-film-culture-kaunas-city-museum-is-one-of-them/) - The European Film Academy adds another 10 places to the Treasures of European Film Culture. With these Treasures, the Academy celebrates places of a symbolic nature for European cinema, places of historical value that need to be maintained and protected not just now, but for generations to come. The new additions include the historical cinemas Bio Skandia in Stockholm, Kino International in Berlin and Splendid Palace in Riga, Kinostudio “Shqipëria e Re” in Tirana and the Dovzhenko Film Studios in Kyiv, shooting locations like Stalker’s Path in Tallinn, the power station in Vemork and the Roman Well in Belgrade as well as Kaunas City Museum where puppet animation film was born and the Krzysztof Kieślowski Archive in Sokołowsko. The European Film Academy adds these ten places after consulting with a committee of film journalist and curator Ola Salwa (Poland), producer and chair of the European Film Academy’s Board Ada Solomon (Romania), and Heleen Gerritsen (Netherlands), artistic director, Deutsche Kinemathek.
- [Festivalyje „Aurora“ apdovanoti geriausi jaunosios kartos kūrėjai ir jų filmai: Lietuvos kino industrijos laukia šviesi ateitis](https://kinomaniakas.lt/festivalyje-aurora-apdovanoti-geriausi-jaunosios-kartos-kurejai-ir-ju-filmai-lietuvos-kino-industrijos-laukia-sviesi-ateitis/) - Praėjusią savaitę įvyko antrasis Nacionalinis mokinių kino festivalis „Aurora“. Šis renginys yra vertinga patirtis jaunam, kuriančiam žmogui, tai liudija didžiulio dėmesio sulaukusi festivalio programa, o geriausius filmus rinkusi profesionalų žiūri neabejoja: Lietuvos kino industrijos laukia šviesi ateitis. Šiemet festivalis „Aurora“ kinu besidominčiam jaunimui pasiūlė daugiau nei 15 renginių, skirtų geriau pažinti kino industriją, išbandyti kino aikštelėje ir už jos ribų reikalingas specialybes bei pamatyti įvairias filmų programas. „Labai džiaugiamės išaugusiu dalyvių skaičiumi festivalio renginiuose – jaunimu iš skirtingų kalbinių ir kultūrinių bendruomenių, atvykusių iš įvairių Lietuvos miestų ir net kitų šalių. Jautėsi, kad žmonės atvažiavo ne tik dalyvauti peržiūrose, paskaitose ar kitose veiklose, bet ir megzti pažintis, bendrauti. Vienas pagrindinių mūsų festivalio tikslų yra kurti erdvę saugiam buvimui ir bendrystei“, – pasakoja festivalio bendrakūrėja Lina Margaitytė. Anot jos, šiemet pavyko suburti daug kino ir medijų meno profesionalų, kurie vedė paskaitas, dirbtuves ir tapo mentoriais pirmojoje mentorystės programoje „Aurora Talent Lab“. Sėkmės sulaukė ir pirmasis ugdytojų forumas, skirtas jungti kino ir medijų meno edukacijas vedančius formaliojo ir neformaliojo švietimo mokytojus.
- [DEAF wins 2026 LUX Audience Award ](https://kinomaniakas.lt/deaf-wins-2026-lux-audience-award/) - The film DEAF (SORDA), directed by Spanish director Eva Libertad, was declared the winner of the 2026 LUX Audience Award at a ceremony today in the European Parliament hemicycle in Brussels. Chosen jointly by EU citizens and MEPs. The Spanish drama DEAF tells the story of Ángela, a deaf woman expecting a child with her hearing partner. Ángela’s fears about motherhood and her ability to communicate and interact with her daughter mount as she confronts the reality of raising a baby in a world not built for her.
- [Arno Balčiūno trumpametražis filmas „Klasės nuotrauka“ varžysis Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programoje](https://kinomaniakas.lt/arno-balciuno-trumpametrazis-filmas-klases-nuotrauka-varzysis-kanu-kino-festivalio-kritiku-savaites-programoje/) - Prestižiniam Kanų kino festivaliui šiandien baigus skelbti „Kritikų savaitės“ programą paaiškėjo, kad Arno Balčiūno filmas „Klasės nuotrauka“ buvo atrinktas dalyvauti šios programos trumpametražių filmų konkurse. Lietuvių režisieriaus filmas varžysis su 9 trumpo metro darbais iš viso pasaulio, šie kūriniai konkursui buvo atrinkti iš 2400 pretendentų. A. Balčiūno trumpametražis filmas „Klasės nuotrauka“ yra jo magistro studijų baigiamasis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinėje kino mokykloje. A. Balčiūnas šypsosi, kad gavus kvietimą iš Kanų, pradžioje buvo sunku patikėti tokia sėkme. „Dar ir dabar kartais atrodo – ar tai tikrai vyksta? Bet susirašinėjame su festivaliu – reiškia, viskas tiesa, – juokauja režisierius ir atskleidžia, kad kurdamas filmą negalvojo net apie pažymį už diplominį darbą. – Filmus vertina žmonės, nuomonė yra subjektyvus dalykas, tad retai tikiuosi net dešimtuko, ką jau kalbėti apie festivalius. Juose atranka yra milžiniška, o tikimybė būti pastebėtiems ir įvertintiems – nedidelė, todėl šis kvietimas reiškia ypatingai daug.“ LMTA Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) vadovas Vytautas Dambrauskas atkreipia dėmesį, kad nors Kanų kino festivalis turi specialią studentų darbams skirtą programą, A. Balčiūno filmas varžysis ne joje – jis dalyvaus konkurse su kitais kūrėjais, jau žengiančiais užtikrintus žingsnius kino industrijoje. „Iki šiol Lietuvos istorijoje neturėjome studentiško darbo, besivaržančio jokioje Kanų programoje. Patekimas į tokį festivalį – didelis pasiekimas ne tik Lietuvai, bet ir LMTA Nacionalinei kino mokyklai.“
- [Grupės „Abudu“ vokalistas Domantas Starkauskas apie jaunystę ir vaidmenį filme „Betono vaikai“: „Reikėjo atstovėti tai, ką mėgsti daryti“](https://kinomaniakas.lt/grupes-abudu-vokalistas-domantas-starkauskas-apie-jaunyste-ir-vaidmeni-filme-betono-vaikai-reikejo-atstoveti-tai-ka-megsti-daryti/) - „Turbūt visada buvau labiau Rokas, bet kartais, kai kovoji už save, tenka kalbėti Dodiko kalba“, – sako aktorius ir atlikėjas, grupės „Abudu“ vokalistas Domantas Starkauskas. Sauliaus Baradinsko trumpametražiame filme „Betono vaikai“ jis įkūnijo Roką, nuostabaus balso vaikiną, dainuojantį mokyklos chore. Į 1997-ųjų Vilniaus mikrorajoną nukeliantis miuziklas pasakoja jautrią coming-of-age istoriją: Roką persekioja vietinė grupuotė su chuliganišku Dodiku priešakyje, mama gyvena savo gyvenimą, o paguodos suteikia tik muzika. Filme taip pat vaidina Kasparas Varanavičius, Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas ir Agnė Šataitė. „Betono vaikų“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, o Lietuvos žiūrovai šį filmą jau dabar pamatyti gali kartu su dar keturiais lietuvių kūrėjų darbais programoje „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“. Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs Domantas Starkauskas pasidalijo savo vaikystės, prabėgusios Šakiuose, prisiminimais ir įspūdžiais iš miuziklo filmavimo. - Miuziklas „Betono vaikai“, kaip pats Saulius Baradinskas prisipažįsta, yra su autobiografijos prieskoniu – anuometinis Pašilaičių rajonas, ne itin saugus nepritampančiam jaunimui, tie, prie meno, amžinai bėgantys nuo pacanų, kuriems amžinai neįtinka. Suaugusieji, gyvenantys savus gyvenimus, kuriuose tu tikrai neužimi svarbiausios vietos. Kokia buvo jūsų jaunystė? Šakiuose buvo terpės tokiai kovai už save ar visgi mažo miestelio aplinka ramesnė? Buvot labiau Rokas ar Dodikas?
- [Startuoja nauja „Lithuanian Shorts“ agentūros mentorystės programa: ko kino lauko ir verslo sektoriaus vadovai gali pasimokyti vieni iš kitų](https://kinomaniakas.lt/startuoja-nauja-lithuanian-shorts-agenturos-mentorystes-programa-ko-kino-lauko-ir-verslo-sektoriaus-vadovai-gali-pasimokyti-vieni-is-kitu/) - Šią savaitę startuoja unikali lyderių mentorystės programa, skirta kino lauko ir verslo sektoriaus vadovams: „Lithuanian Shorts Mentorship. Leadership“. Tris mėnesius dvylika kino ir verslo sektorių lyderių stiprins savo lyderystės kompetencijas ir dalinsis savo profesine praktika, įžvalgomis ir konstruktyviu grįžtamuoju ryšiu. Programą inicijavo lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ kartu su partneriu – karjeros mentorystės platforma „idialogue“. „Programos idėja brendo jau kurį laiką – „Lithuanian Shorts“ įgyvendinant kitas dvi mentorystės programas kino lauke dirbančioms moterims. Bendraudami su šių programų mentorėmis ir mentoriais ne kartą girdėjome apie jų poreikį pasisemti žinių ir įkvėpimo iš kitų savo srities lyderių. Tad tikimės, kad „Lithuanian Shorts Mentorship. Leadership“ taps erdve, kurioje susitiks skirtingų sektorių vadovai ir keisis patirtimi, gilinsis į tokias temas kaip strateginis ir kūrybinis mąstymas, komandos valdymas, ugdantis vadovavimas ir grįžtamasis ryšys, emocinis atsparumas, pokyčių valdymas ir kitas.“ – teigia „Lithuanian Shorts“ vadovė Rimantė Daugėlaitė. „Lithuanian Shorts Mentorship. Leadership“ – tai ne mokymų programa ar profesiniai kursai, o struktūruotas žinių ir patirčių mainų procesas, kuriame savo sričių lyderiai dalinsis žiniomis, teiks vieni kitiems grįžtamąjį ryšį ir reflektuos savo profesinę praktiką. Programos unikalumas slypi dvikryptėje mentorystėje: kino lauko atstovai turės galimybę perimti strateginio valdymo, organizacinės lyderystės ir verslo vystymo patirtis, o verslo sektoriaus profesionalai – susipažinti su kino industrijos specifika, kūrybiniais procesais ir inovatyviais darbo metodais.
- [Paskelbta 2026 metų Kanų kino festivalio programa: atidarymo filmas – Pierro Salvadorio „Elektrinė Venera“](https://kinomaniakas.lt/paskelbta-2026-metu-kanu-kino-festivalio-programa-atidarymo-filmas-pierro-salvadorio-elektrine-venera/) - Šiandien, balandžio 9 dieną, tiesioginės transliacijos metu iš Paryžiaus buvo paskelbta 79-ojo Kanų kino festivalio programa. Šis prestižiškiausias kino festivalis kasmet į Kanų miestą Prancūzijoje pritraukia daugybę šios srities profesionalų iš viso pasaulio kurie ten pristato savo naujausius filmus. Kanų kino festivalį atidarys Pierro Salvadorio filmas „Elektrinė Venera“ (org. „La Vénus Électrique“). Visą likusią festivalio programą galite rasti įdėstytą žemiau.
- [Nacionalinis mokinių kino festivalis „Aurora“ kviečia pasimatuoti tikrą festivalinę patirtį: kinu gali domėtis kiekvienas](https://kinomaniakas.lt/nacionalinis-mokiniu-kino-festivalis-aurora-kviecia-pasimatuoti-tikra-festivaline-patirti-kinu-gali-dometis-kiekvienas/) - „Kinu gali domėtis kiekvienas. Auginame ne tik būsimus kūrėjus, bet ir jautrią, mąstančią ateities kartą“, – tiki Nacionalinio mokinių kino festivalio „Aurora“ organizatoriai. Jau balandžio 17–18 d. festivalis kviečia mokinius ir mokytojus giliau pažinti kino industriją, dalyvauti profesionalų vedamose veiklose, o svarbiausia, jauniems žmonėms kurti ryšį su bendraamžiais, kokybišką kino festivalio patirtį išbandant patiems. Praėjusiais metais aukštą kartelę mokiniams skirtų renginių lauke iškėlęs festivalis šiemet sugrįžta su dar ryškesne programa. Dalyvių laukia devynios kino ir medijų meno sričių profesionalų vedamos paskaitos bei dirbtuvės, konkursinės filmų programos, studijų mugė, mentorystės programa ir šių metų naujovės – festivalio „Banguoja“ audio dokumentikos perklausa, ekskursijos, nekonkursinė Vilniaus trumpųjų filmų festivalio tarptautinė trumpametražių filmų programa „Ir gėlės turi atmintį“, LMTA Nacionalinės kino mokyklos studentų filmų programa bei specialus susitikimas su šių metų festivalio Aurora žiuri.
- [„Kino pavasaris“ pirmą kartą Lietuvoje surengė kino seansą baseine: žiūrovai žiūrėjo legendinį filmą „Nasrai“](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaris-pirma-karta-lietuvoje-surenge-kino-seansa-baseine-ziurovai-ziurejo-legendini-filma-nasrai/) - Šeštadienį Vilniaus Lazdynų baseinas sulaukė neįprastos publikos ir šurmulio – prie vandens čia iškilo didžiulis ekranas ir netrukus su pripučiamais ratais ir čiužiniais ėmė rinktis kino mylėtojai. Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ savo lankytojams baseine surengė išskirtinį seansą – plūduriuodami ant vandens žiūrovai išvydo siaubo klasika tapusį Steveno Spielbergo filmą „Nasrai“. „Esame rengę filmų seansus oro uoste, automobilių stovėjimo aikštelėje, viešbučiuose, įvairiausiose pievose ir parkuose – regis, jau net patiems save tapo sudėtinga nustebinti, – šypsosi „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas. – Tad kai kolegoms kilo ši beprotiška idėja surengti filmo seansą baseine, ėmėmės jos nedvejodami – beliko parinkti filmą tokiai išskirtinei erdvei. Siaubo filmas apie poilsiautojus puolančius ryklius pliuškenantis vandenyje tam puikiai tiko ir ši mintis labai patiko žiūrovams – seansas buvo toks paklausus, kad vietoje vieno surengėme net du.“ Prieš tris „Oskarus“, „BAFTA“, „Auksinių gaublių“ ir „Grammy“ apdovanojimus pelniusio S. Spielbergo filmo „Nasrai“ seansą baseino vandenį apšildė šuolininkų į vandenį pasirodymas, o vėliau į jį suplūdo ir vandenyje įsipatogino žiūrovai.
- [„Kino pavasaris“: džiaugsmai ir vargai](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaris-dziaugsmai-ir-vargai/) - Šiemet „Kino pavasario“ metu pažiūrėjau daugiausiai filmų, kiek esu mačiusi bet kokiame festivalyje. 12 trumpametražių ir 20 ilgametražių filmų per dvi savaites yra mano asmeninis rekordas ir turiu įtarimą, kad artimiausiu metu nepavyks jo pagerinti. Reflektuodama festivalį kiek nustebau – didžioji dalis matytų filmų man vienaip ar kitaip patiko. Be abejo, netrūko ir mažiau žavingų filmų, dalis kurių man iki šiol neduoda ramybės. Tad šiame tekste tą ir noriu padaryti – išrašyti mintis apie tuos filmus, kurie man įstrigo labiausiai (blogąja ar gerąja prasmėmis). Privalau iš anksto įspėti, kad mano selekcija nėra pati įvairiausia ir tikrai neatspindi, kiek daug skirtingų filmų šiemet siūlė „Kino pavasaris“. Tačiau viliuosi, kad jus, mieli skaitytojai, sudomins bent vienas iš šių filmų, galbūt net tas, kuris man nebuvo pats įdomiausias. „Sekso žaisliukai“ (rež. Annapurna Sriram, 2025) Vienas mano mėgstamiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų buvo režisierės Annapurnos Sriram ilgametražis debiutas „Sekso žaisliukai“. Apsilankiusi pas būrėją (akt. Big Freedia), sekso industrijoje dirbanti filmo herojė AP (akt. Annapurna Sriram) sužino, kad yra prakeikta. Vienintelis būdas atsikratyti prakeiksmo – atlikti ėriuko paaukojimo ceremoniją. Įtikėjusi būrėja, AP kartu su drauge Danni (akt. Sadie Scott) bando sukrapštyti tūkstantį dolerių ceremonijai. Žaismingas, kiek absurdiškas filmas su meile pasakoja sekso industrijoje dirbančių merginų kasdienybę. Režisierė pristato daugybę spalvingų personažų, kurie jau ir taip energingą filmą dar labiau pagyvina ir praveria dažnam žiūrovui nepažįstamo žvaigždžių, sekso paslaugų ir alternatyvių tikėjimų pasaulio plyšelį. 16mm kamera nufilmuota istorija ir be galo ryškios spalvos primena camp estetiką, o režisierę A. Sriram neabejotinai galima vadinti trash’o karaliaus John’o Waters’o mokine. Net miestelis, kuriame sukasi AP, vadinasi Šiukšlių miestas (ang. Trashtown). Kaip ir J. Waters‘o kūryboje, taip ir „Sekso žaisliukuose“ neverta ieškoti tradicinių moralinių vertybių ar pavyzdinio elgesio modelių – A. Sriram neužsiima didaktika. Filmas balansuoja tarp realistinių išgyvenimų ir siurrealių aplinkybių, o žiūrovas gali pats pasirinkti – tikėti ar ne.
- [„Skalvijoje“ vyks Ukrainos kino dienos: žiūrovų lauks šiuolaikinis kinas, gamtos motyvai](https://kinomaniakas.lt/skalvijoje-vyks-ukrainos-kino-dienos-ziurovu-lauks-siuolaikinis-kinas-gamtos-motyvai/) - Balandžio 9–12 d. „Skalvijos“ kino centre vyks Ukrainos kino peržiūros, kurių metu bus pristatyti nauji ukrainiečių vaidybiniai ir dokumentiniai filmai. Šiais metais festivalio programa leis geriau susipažinti su šiuolaikine ukrainiečių kultūra ir paveldu, taip pat pateiks kitokį požiūrį į karo pasekmes per ekologinę perspektyvą. Ukrainos kino dienų programa prasidės nuo filmo „Gyvūnai kare“, kuriame pasakojamos septynios istorijos apie gyvūnų gelbėjimą prasidėjus plataus masto rusijos invazijai į Ukrainą. Šių istorijų herojai – erelis, katė, triušis, vilkas, ožka, karvė ir net žuvys – atsidūrę karo niokojamos Ukrainos epicentre. Filmas pasakoja apie karą iš gyvūnų perspektyvos, o tai retas požiūris kine, leidžiantis kitaip pažvelgti į konfliktą – jautriai, simboliškai ir universaliai. Filmą sukūrė talentingų Ukrainos režisierių kolektyvas, jame vaidina žinomi šalies aktoriai, o taip pat – ir Ukrainą palaikantis amerikiečių aktorius Seanas Pennas. Garso takelį sukūrė žinoma grupė „Imagine Dragons“. Filmo premjera įvyko Tribekos kino festivalyje (JAV).
- [Velykiniu laikotarpiu į kino ekranus pasibels nenuorama „Vištelė“: ją vaidino aštuonių vištų trupė](https://kinomaniakas.lt/velykiniu-laikotarpiu-i-kino-ekranus-pasibels-nenuorama-vistele-ja-vaidino-astuoniu-vistu-trupe/) - „Netikėta iš paukščio perspektyvos papasakota istorija, sukelianti visas žmogui žinomas emocijas“, – taip kino mėgėjai apibūdina kontroversiško vengrų režisieriaus György Pálfi naujausią dramediją „Vištelė“. Šventiniu laikotarpiu, nuo balandžio 3 dienos, į kino teatrus atkeliaujančiame filme pagrindinį vaidmenį sukūrė tikra višta, tiksliau aštuonių vištelių trupė, nepasitelkus jokio dirbtinio intelekto ar specialiųjų efektų, nes, kaip sako režisierius, gyvas ryšys suteikia autentiškumo, nesvarbu, ar tai žmonės, ar gyvūnai. Filme pasakojama apie vištelę, kuri pamačiusi, kas nutinka dedeklėms ir jų kiaušiniams paukštyne, pabėga. Ji pakliūva į nuošalų Graikijos pajūrio vienkiemį, kažkada buvusį jaukų restoraną, kur ir prasideda asmeninio vištelės gyvenimo nuotykiai, nuolat koreguojami žmogiškų dramų, nulemiančių ir jos likimą. Režisierius G. Pálfi garsėja beprotiškomis idėjomis, į nieką kitą nepanašiais stilistiniais sprendimais, o jo filmai „Žagsulys“, „Taksidermija“, „Laisvas kritimas“ pelnė kelias dešimtis tarptautinių apdovanojimų. Naujausiame Toronto festivalyje pristatytame filme „Vištelė“ atsiskleidžia autoriaus talentas suderinti žiūroviškumą ir eksperimentiškumą, komišką ir melancholišką pasakojimus geopolitinės tragedijos fone.
- [Interviu su „5-os dienos festivalio“ organizatoriumi, režisieriumi Laurynu Bareiša: norime, kad kinas taptų priežastimi žmonėms susitikti ir kalbėtis](https://kinomaniakas.lt/interviu-su-5-os-dienos-festivalio-organizatoriumi-rezisieriumi-laurynu-bareisa-norime-kad-kinas-taptu-priezastimi-zmonems-susitikti-ir-kalbetis/) - 2025–ųjų spalio 5–oji, Lietuvos kultūros lauko darbuotojų iniciatyva, tapo viena reikšmingiausių dienų pastaraisiais metais. Tą sekmadienį per visą Lietuvą aidėjo Čiurlionio „Jūra“, o pilietiškai aktyvių žmonių dėka vyko įvairiausių renginių: nuo nemokamų muziejų, teatrų, galerijų, viešų paskaitų iki lietuviško kino seansų ir net meninių instaliacijų. Nuo pat ryto iki vėlaus vakaro visoje šalyje, skirtinguose kultūros, meno centruose, didžiosiose miestų aikštėse reiškėsi vienybė bendram tikslui: garsiai ir aiškiai priešintis apgailėtinam valdžios sprendimui perduoti kultūros ministerijos portfelį „Nemuno aušrai“. Būriai pareigingų ir atsakingų valstybės piliečių ištisą dieną, nešini išraiškingais plakatais, skanduodami dainas bei skambų šūkį: „Tai gali būti paskutinis kartas!“, toli gražu nepaliko abejingų dėl mūsų visuomenės demokratinių vertybių. Tuo pat metu, Lietuvos kino bendruomenės pastangomis įvyko „streiko kinas“, kurio metu daugiau nei keturiasdešimtyje skirtingų šalies miestų bei miestelių buvo nemokamai rodomi Lietuvos kino režisierių darbai. Tačiau vis dėlto kova dėl nepriklausomos, kūrybinės laisvės nevaržomos kultūros šalyje ties tuo nesibaigė. Šie renginiai buvo įspėjamojo kultūros bendruomenės streiko dalis, organizuoti Lietuvos kinematografininkų sąjungoje susikūrusio „Lietuvos kino klubo“, kuris nusprendė tęsti šia vienybės dvasia alsuojančią tradiciją ir kiekvieno mėnesio 5-ąją dieną skirtinguose šalies miestuose rengti nemokamus lietuviško kino seansus, po kurių vyktų susitikimas ir vieša diskusija su filmo kūrėju/ais. Susitikau apie naujai Lietuvoje susikūrusį „5-os dienos festivalį“ pasikalbėti su vienu iš klubo įkūrėjų, kino režisieriumi bei scenaristu Laurynu Bareiša.
- [„Renovacija“: ar toks ir bus gyvenimas?](https://kinomaniakas.lt/renovacija-ar-toks-ir-bus-gyvenimas/) - Kovo 22-ąją su žiūrovais atsisveikino dvi savaites trukęs „Kino pavasaris“. Baigėsi šventiškas šurmulys laukiant filmo, baigėsi klausimai „ką žiūrėsi?“ ir „kas patiko?“. Žiūrovams liko tik pasipildę matytų filmų sąrašai bei žalias katarsis. Nors festivalis ir pasibaigė, keli filmai leidžia jam neformaliai tęstis, toliau laukdami žiūrovų kino teatrų salėse. Vienas tokių filmų – Gabrielės Urbonaitės romantinė drama „Renovacija“. Kartu su dar aštuoniais ilgametražiais filmais, „Renovacija“ festivalyje atšventė savo premjerą. Karlovi Varų ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festivaliuose apdovanota juosta sugrįžo namo ir buvo pristatyta nacionalinei auditorijai. Šis filmas – Gabrielės Urbonaitės debiutinis ilgametražis. Režisierė daug metų gyveno Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, tačiau „Renovacija“ atspindi namus, aplinką, kurioje užaugo. Filmo kūrimo procesas buvo ilgas, reikalaujantis kūrybiškų sprendimų ir adaptacijos, tačiau galiausiai pastangos atsipirko, filmas buvo įvertintas. „Renovacija“ pasakoja dvidešimt devynerių Ilonos (vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė), perfekcionistės vertėjos (ir… poetės) istoriją. Mergina įpratusi gyventi suplanuotai, siekti tobulo, tvarkingo gyvenimo pagal tradicinį jo suvokimą. Ilonai reikia profesinio pripažinimo, tobulų namų, tobulos šeimos. Persikraustymas į naujus namus – šviesų sovietinės statybos butą – dar vienas žingsnis gyvenimo „susitvarkymo“ plane. Tačiau tik įsikėlus prasidėjusi renovacija ima drebinti ir Ilonos gyvenimą. Sienų virpesys pažadina jos pačios dvejones, o nesibaigiantis kalimo ir gręžimo garsas leidžia suvokti, kad jau kurį laiką mergina savęs negirdi. Triukšmas Ilonai tampa augančios įtampos garso takeliu baisiojo trisdešimtojo gimtadienio laukimui. Statybininkų plaktukai tarsi skaičiuoja sekundes iki galutinio termino gyvenimo susitvarkymui. Kažkaip ir karjera ne tokia, kaip norėtųsi, o ir santykiams su vaikinu Matu (vaidina Šarūnas Zenkevičius) gal reikėtų renovacijos? Ilonai kyla klausimų: „Ar čia viskas? Ar toks ir bus gyvenimas?“
- [Filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ režisierė Aistė Žegulytė: kiekvienas suranda, kas jam amžina, o kas – laikina](https://kinomaniakas.lt/filmo-dulkes-kaulai-ir-stebuklai-rezisiere-aiste-zegulyte-kiekvienas-suranda-kas-jam-amzina-o-kas-laikina/) - „Man amžina tai, ko negali apčiuopti. Tai gali būti jausmas, prisirišimas prie objekto ar žmogaus žvilgsnis į meno kūrinį. Amžina tai, ko negali sunaikinti pelėsiniai grybai. O laikina – tai, kas mums nėra svarbu, man tai – materialūs dalykai“, – sako režisierė, meninės dokumentikos filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ autorė Aistė Žegulytė. Nuo balandžio 10 dienos į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ toliau renka festivalių apdovanojimus – neseniai pasibaigusiame „Kino pavasaryje“ filmas buvo išrinktas geriausia lietuviška premjera ir įvertintas Specialiu paminėjimu tarptautiniame konkurse. Amsterdamo dokumentinio kino festivalio (IDFA) konkursinėje programoje „Envision“ juosta apdovanota už geriausią režisūrą, o Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje laimėjo geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Likus dviems savaitėms iki filmo premjeros Lietuvoje A. Žegulytė („Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“) papasakojo apie septynerius metus kurto filmo procesą, kaip susižavėjo restauratorių meistryste, kartu su mokslininku iš Edinburgo dr. Patrick Hickey fiksavo mikroskopinių grybų pasaulį ar su operatoriumi Vytautu Katkumi dvi savaites gyveno Valjadolide ir stebėjo vietinės brolijos gyvenimą, kad įamžintų šimtmečius trunkančią ritualinę procesiją.
- [Ar tikrai nėra kitos išeities?](https://kinomaniakas.lt/ar-tikrai-nera-kitos-iseities/) - Oskarus aplenkęs, bet žmonėms įspūdį palikęs filmas „Nėra kitos išeities“ yra apie visuomenę, kurioje darbas ir reputacija yra svarbiau už žmogiškumą. Park Chan-wook jau yra žinomas režisierius dėl jo praeitų filmų, kuriuose taip pat daug žiaurumo ir pabrėžimo, kad sistema, kurioje gyvename, dažnai priverčia žmones nebesijausti asmenybėmis. Veiksmas vyksta Pietų Korėjoje, kurioje darbo kultūra yra ypač išsikerojusi. Dažnai žmonės dirba viršvalandžius, negali baigti darbo anksčiau negu jų vadybininkai, jaučia per didelę pagarbą savo darbovietei ir nukenčia dėl pervargimo. Pietų Korėja yra šalis, kurioje yra gausu tradicijų, kurios apjungia kultūrą su pagarbos rodymu kitiems. Yra begalė taisyklių, kaip reikia elgtis prie vyresnių žmonių valgant, vaikštant mieste, nuolat kreipti dėmesį į savo elgesį, kad jokia smulkmena netyčia neįžeistum kito. Tai parodo, kad jeigu net valgyti negalima nepermąstant kiekvieno savo žingsnio, darbo aplinkoje taisyklės ir pagarbos etiketas dar kompleksiškesnis, daugiau reiškiantis. Taip pat, Pietų Korėjoje gyvuoja labai stipri hierarchijos sistema, ypač stipriai jaučiama darbo aplinkoje. Kuo žemiau piramidėje esi, tuo mažiau tavo nuomonė rūpi, senbuviai gali specialiai nesiskaityti su tavimi, užgaulioti ar nepriimti tavo idėjų rimtai.
- [Nuo daugiabučių kiemų iki vidinių labirintų: į Lietuvos kino teatrus grįžta „Trumpas kinas“](https://kinomaniakas.lt/nuo-daugiabuciu-kiemu-iki-vidiniu-labirintu-i-lietuvos-kino-teatrus-grizta-trumpas-kinas/) - Balandžio mėnesį į Lietuvos kino teatrus sugrįžta naujausių lietuviškų trumpametražių filmų programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“. Penkiuose trumpo metro filmuose, kurių dalis jau spėjo sulaukti pripažinimo Lietuvoje, – jautrus, drąsus ir poetiškas režisierių žvilgsnis į žmogų bei aplinką. „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ bus rodomas balandžio 10–18 dienomis. Programą pristato lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Tėvų ir vaikų santykiai, vaikystė daugiabučių kiemuose, trapus ir trumpalaikis artumas, sugrįžimas į besikeičiantį miestą ir laisvės paieškos jo paraštėse – filmų herojai klaidžioja tiek miesto erdvėse, tiek savo vidiniuose pasauliuose, bandydami suprasti, kur slypi jų namai ir jų tapatybė. „Trumpametražis kinas šioje programoje tampa būdu koncentruotai ir drąsiai kalbėti apie tai, kas šiandien aktualu lietuvių kūrėjams – nuo asmeninių išgyvenimų iki platesnių socialinių temų, nuo bandymo atsigręžti į praeitį iki klausimų apie tai, kas mus, kaip asmenis, formavo. „Trumpas kinas“ kasmet pristato naujausius lietuviškus filmus, kurie ne tik atspindi šiandienos kūrėjų temas, bet ir leidžia pamatyti, kokiomis kryptimis juda šiuolaikinis lietuvių kinas“, – pastebi programos „Trumpas kinas“ koordinatorė Akvilė Būgaitė. Pirmasis programos filmas, režisieriaus Sauliaus Baradinsko „Betono vaikai“ (2026), nukelia į sovietinių daugiabučių rajonų kiemus – juose auga jaunuoliai, kuriems trūksta tėvų meilės ir dėmesio, o pabėgti nuo smurto gatvėse reikia jėgų. Kas suteikia tų jėgų ir stiprybės atsilaikyti? Kodėl svarbu atrasti saugią erdvę saviraiškai? Žiūrovai turės galimybę ne tik pasvarstyti apie šiuos klausimus, bet ir pasimėgauti miuziklo žanro prieskoniu. Pasaulinė „Betono vaikų“ premjera įvyko Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje. Pagrindinius vaidmenis atlieka Domantas Starkauskas, Kasparas Varanavičius, Arūnas Sakalauskas, Kęstutis Cicėnas, Agnė Šataitė ir Algirdas Galkus.
- [Žmonės dalinasi įspūdžiais apie Gabrielės Urbonaitės romantinę dramą „Renovacija“: ir prajuokina, ir gydo](https://kinomaniakas.lt/zmones-dalinasi-ispudziais-apie-gabrieles-urbonaites-romantine-drama-renovacija-ir-prajuokina-ir-gydo/) - Kino teatruose jau rodoma pasaulį apkeliavusi Gabrielės Urbonaitės romantinė drama „Renovacija“. 6 apdovanojimus namo parsivežusį ir festivalyje „Kino pavasaris“ pirmą kartą parodytą filmą spėjo išvysti ir įspūdžiais pasidalino Beata Tiškevič, Dovilė Filmanavičiūtė, Oskaras Koršunovas, Saulius Baradinskas, Lukas Malinauskas, Jonas Narbutas, Marija Kavtaradze, Andrius Blaževičius ir Giedrė Žickytė. „Patinka, kaip Gabrielė be jokios pretenzijos, bet labai įtraukiančiai kalba apie dalykus, kuriuos mes visi jautėme. Labai įdomu į save prieš 10 metų iš šalies pažiūrėti. Net jei jums iki 30-mečio dar toli arba jau seniai nebe trisdešimt, kažką tikrai atpažinsite, – susižavėjimo neslėpė rinkodaros specialistė D. Filmanavičiūtė. – Aš dievinu aktorę Žygimantę Eleną Jakštaitę. Neperdedu. Buriu ir manau, kad ji šiemet turi gauti „Sidabrinę gervę“. Taip ir bus, pamatysite!“ „Puikus filmas ir pagaliau ne per sunkus. Dar vienas nuostabus Žygimantės vaidmuo, – gyrė aktorius L. Malinauskas, o paklaustas, kodėl verta pamatyti „Renovaciją“, priminė šio filmo keliones. – Trisdešimčiai šalių patiko filmas apie šitą kraštą, o dabar jis grįžo namo. Privalu pamatyti. Jei pasauliui tinka, mes turime sužinoti, kodėl.“ „Po filmo liko šilumos jausmas, šiek tiek graudulio ir didelis džiaugsmas dėl tokio nuostabaus darbo. Man atrodo, kad mes turime mūsų Joachim Trier Lietuvoje, – po premjeros kalbėjo aktorė, rašytoja, turinio kūrėja B. Tiškevič. – Tai yra tiesiog labai geras filmas. Nuostabi režisūra, vaidyba, scenarijus, o kai filmuoja Vytautas Katkus, atsiranda ir dar kita plotmė – operatorius kalba su mumis, dar labiau priartina aktorių emocijas ir viskas daug arčiau įkrenta į vidų.“
- [Kino teatruose toliau rodomi geriausi „Kino pavasario“ filmai: tarp jų „Oskaru“ apdovanota „Sentimentali vertė“, „Amerikietiška svajonė“ ir kiti](https://kinomaniakas.lt/kino-teatruose-toliau-rodomi-geriausi-kino-pavasario-filmai-tarp-ju-oskaru-apdovanota-sentimentali-verte-amerikietiska-svajone/) - Jei po dviejų intensyvių „Kino pavasario“ savaičių liko jausmas, kad buvo praleista kažkas itin svarbaus, festivalio organizatoriai turi gerų žinių – 26 žiūrovų labiausiai pamėgti ir gausiausiai lankyti filmai dar kurį laiką lieka kino salėse. Tarp jų – ir „Kino pavasarį“ atidariusi „Oskaru“ apdovanota režisieriaus Joachimo Triero drama „Sentimentali vertė“, pakeitusi Norvegijos kino istoriją. „Priversite visą Norvegiją jumis didžiuotis!“ – nacionaliniam Norvegijos transliuotojui sakė šalies ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre, išgirdęs, kad pirmą kartą istorijoje norvegų filmas buvo paskelbtas geriausiu tarptautiniu vaidybiniu filmu. Anksčiau Novegija yra pelniusi „Oskarų“ už geriausius dokumentinius pasakojimus, tačiau vaidybinio kino kategorijoje – niekada. „Norėjau, kad filmas būtų apie dalykus, apie kuriuos sunku kalbėti“, – apie „Sentimentalią vertę“ viename interviu pasakojo J. Trieras. – Apie nusivylimą tėvais, kurį jaučia daugelis, ir apie tai, kaip bandyti su tuo susitaikyti, apie tai, ko jaučiame negavę. Bet taip pat ir apie suaugusiojo atsakomybę – bandymą pamatyti savo tėvus per tą prizmę, kad jie irgi kažkada buvo vaikai. Jie irgi yra tiesiog žmonės.“ Kalbėdamas apie „Sentimentalią vertę“, režisierius taip pat neslėpė džiaugsmo, kad žmonės jį gausiai žiūri kino teatruose. „Aš pats einu į kiną. Man patinka žiūrėti filmus dideliame ekrane. Taip pat į kino teatrus veduosi ir kitą kartą – savo vaikus. Jiems ten labai patinka, jie nori sugrįžti. Daugelyje šalių susirinko daugybė žmonių, mums tai labai daug reiškia.“
- [Kinų jūra](https://kinomaniakas.lt/kinu-jura/)
- [31-ojo „Kino pavasario“ apdovanojimų ceremonijoje įvertinti geriausieji](https://kinomaniakas.lt/31-ojo-kino-pavasario-apdovanojimu-ceremonijoje-ivertinti-geriausieji/) - Dvi savaites į kino teatrus grįžti jausmo kvietęs Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ pasiekė finišą: sekmadienio vakarą organizatoriai paskelbė konkursinių programų nugalėtojus ir daugiausiai žiūrovų simpatijų pelniusį filmą. „Dėkoju visiems, kurie, kaip ir kasmet, grįžo į festivalį, nes čia jaučiasi lyg namuose. Sveikinu ir tuos, kurie apsilankė pirmą kartą – tikiu, dabar jau žinote, kodėl čia vis grįžtame jausmo. Festivalis visada buvo apie šilumą. Apie jausmą, kurį auginome – tyliai, kantriai, daug dirbdami – tam, kad galėtume juo pasidalinti su jumis, – sakė festivalio direktorius Algirdas Ramaška. – Ir neabejoju – jūs tą pasiėmėte, parsinešėte namo, pasidalinote su artimaisiais. Ir galbūt pasaulis dėl to tapo bent truputį šviesesnis, truputį gražesnis, truputį geresnis. Tegul geras kinas jums palieka tik geriausius jausmus, o mes jau pradedame laukti kito – 32-ojo „Kino pavasario.“ Geriausi ilgo metro filmai Paskutinį vakarą festivalis tradiciškai skyrė konkursinių programų apdovanojimams ir įdomią autorinio kino ateitį žadantiems kūrėjams, kuriuos vertino tarptautinės žiuri. Festivalio geriausiems buvo išdalintos menininko Viliaus Dringelio kurtos statulėlės. Šių metų „Kino pavasario“ konkurse dalyvavo 8 filmai. Iš jų festivalio žiuri – režisierius ir scenaristas Titas Laucius, rašytoja, režisierė ir prodiuserė Shih-Ching Tsou, kino programų sudarytoja ir filmų platintoja Carmen Thompson, rašytoja bei žurnalistė Iana Murray ir tarptautinės filmų platinimo kompanijos „Charades“ pardavimų agentė Hélène Espeisse – išrinko geriausią. Piniginius prizus šiemet konkursinių programų nugalėtojams tradiciškai įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.
- [„Sentimentali vertė“ arba aš noriu turėti namus](https://kinomaniakas.lt/sentimentali-verte-arba-as-noriu-tureti-namus/) - Ne kartą esu galvojęs, kiek mes esame savo tėvų kopijos. Kiek mumyse yra jų, o kiek mūsų? Mintis, kad galbūt tos tėviškos šaknys yra neišraunamos, šiek tiek baugina, kadangi norisi būti savimi, o ne kažkieno pigi kopija, tačiau tikriausiai visi sutiksime, kad mes esame tam tikri savo tėvų klonai, norim to ar ne. Šio filmo peržiūros diena man buvo tikrai ne pati lengviausia. Ryte padariau vieną nemalonią profesinę klaidą, dėl kurios visą dieną likau susinervinęs, taip pat dalyvavau ir viename renginyje, kuris visai išvargino, tad trenktis iš namų atgal į miestą dėl kažkokio filmo tikrai nesinorėjo. Džiugu, kad įveikiau savo vidinį skeptiką ir visgi nuvykau pasižiūrėti „Sentimentalios vertės“, kadangi šis filmas yra priežastis to, kad dieną kūne tvyrojusi vidinė įtampa išsisklaidė, o jos vietą užėmė viltinga, įkvepianti jausena. Filmas pasakoja teatro aktorės Noros (vaidina Renate Reinsve) istoriją. Po mamos mirties į jos ir sesės Agnes (vaidina Inga Ibsdotter Lilleaas) gyvenimus sugrįžta seniai matytas tėvas Gustavas (vaidina Stellan Skarsgård). Jis pasiūlo Norai atlikti pagrindinį vaidmenį naujausiame jo filme, tačiau ji to atsisako. Vėliau vaidmuo atitenka augančiai Holivudo žvaigždei, kuri dėl šio personažo taip pat turi abejonių.
- [„Šaukiu, rėkiu, keikiu“: kiek naivi, tačiau labai jauki ir šilta gyvenimiška drama](https://kinomaniakas.lt/rekiu-saukiu-keikiu-kiek-naivi-taciau-labai-jauki-ir-silta-gyvenimiska-drama/) - Matyt daugeliui, kaip ir man, šis filmas į akiratį pateko lyg iš giedro dangaus. Gėda prisipažinti, tačiau nieko apie britų aktorių Robertą Aramayo nežinojau, scenarijaus autoriaus bei režisieriaus Kirk‘o Jones‘o vardo taip pat nebuvau girdėjęs ar aptikęs kokiame kinui skirtame veikale, o ir paties filmo reklaminė kampanija, ko gero, nebuvo tokia paveiki, kad patektų į mano stebimo kino lauką. Tačiau tai ne visai tiesa. Į filmą kino salėje ėjau ne visai aklai, o su žinia, kad pagrindinis aktorius R. Aramayo vos prieš porą savaičių „BAFTA“ apdovanojimuose pranoko vienareikšmiškai ryškiausią kino pasirodymą praėjusiais metais suteikusį Timothée Chalamet. Tad išties buvau suintriguotas. Žinoma, tokiuose kino apdovanojimų kontekste yra labai lengva nukrypti į politinį diskursą. Juk akivaizdu, kad britų organizuojama kino apdovanojimų ceremonija greičiausiai ir apdovanos britų kiną. Tačiau žvelgiant į R. Aramayo pasirodymą „Rėkiu, šaukiu, keikiu“ tampa tikrai aišku, kodėl „BAFTA“ nusprendė duoti Chalamet pasilsėti savo kėdėje ir apdovanoti vienodai intensyvų bei išraiškingą kino pasirodymą. Filmo veiksmas vyksta devinto bei dešimto dešimtmečių Galašelyje, Škotijos pasienio miestelyje, kur pasakojama biografinė istorija apie jaunuolį Džoną Deividsoną (Robert Aramayo), kuriam vos trylikos metų išsivysto Tureto sindromas. Labai greitai paūmėjusi būklė ima gadinti Džono socialinį gyvenimą. Ilgainiui tai išsirutulioja ir per prievartą atsisakomą futbolo karjerą, kam jaunuolis jautė didelę aistrą. Mes imame sekti Džoną patiriantį neišvengiamus sunkumus, skausmą, liūdesį, besitaikstant su šiuo sutrikimu, tačiau tuo pat ir pamažu beatrandantį viltį ir tikrą gyvenimo džiaugsmą.
- [Interviu su „Kino pavasario“ programos vadove Dovile Grigaliūnaite: norint sugrąžinti žmones nuo sofų į kino teatrus, reikia pradėti dėti daugiau pastangų](https://kinomaniakas.lt/interviu-su-kino-pavasario-programos-vadove-dovile-grigaliunaite-norint-sugrazinti-zmones-nuo-sofu-i-kino-teatrus-reikia-pradeti-deti-daugiau-pastangu/) - Kovo 9–22 dienomis į visos Lietuvos kino teatrus sugrįžta jau trisdešimt pirmą gimtadienį švęsiantis festivalis „Kino pavasaris“. Jo metu bus rodomi geriausi filmai iš viso pasaulio, vyks lietuviškų filmų premjeros, lankytojų lauks daugybė įvairiausių interaktyvių renginių ir patirčių. Susiskambinome su festivalio programos ir pirkimų vadove Dovile Grigaliūnaite, su kuria pasikalbėjome apie atidarymo filmą, Joachimo Trierio kūrybą, Ukrainos karo vaizdavimą kine, eventualizacijos reiškinį ir daug daugiau. – Festivalį pradėsite Joachimo Trierio filmu „Sentimentali vertė“. Kokia šio filmo vertė tavo jau daugybės peržiūrėtų filmų archyve? Kai pirmą kartą pasižiūrėjau šį filmą, supratau, kad man jis yra asmeniškai vertingas. Visiškai per asmeninę gyvenimo prizmę. Tuo metu jis kažkokiu būdu atliepė ir mane palietė labai glaudžiai. Toks buvo mano pirminis ašarotas įspūdis (šypsosi), kas man šiuo metu labai retai būna. Šis filmas programoje atsirado pats pirmas. Jį sekėme jau nuo pirmųjų gandų, kad Joachimas Trieris pradėjo kurti naują filmą. Aktyviai domėjomės visomis naujienomis ir platinimo teises jau buvome įsigiję daugmaž prieš trejus metus. Tai visai simboliška, kadangi „Sentimentali vertė“ yra pirmasis filmas, patekęs į šių metų „Kino pavasario“ programą, tačiau tapo ir atidarymo filmu. Kai jį pamačiau, iš karto supratau, jog jis bus atidarymo filmas. Smagu, kad ir kolegos taip pat manė, kadangi atidarymo filmo pasirinkimą priima visa komanda, o ne tik asmenys, atsakingi už programą. Sentimentali vertė ir yra tai, kaip pamačiau šį filmą.
- [Režisieriaus Bi Gan „Prisikėlimas“ – savotiškas egzaminas sinefilams](https://kinomaniakas.lt/rezisieriaus-bi-gan-prisikelimas-savotiskas-egzaminas-sinefilams/) - „Laukinėje ir žiaurioje eroje žmonės atrado, kad amžinojo gyvenimo paslaptis – nebesapnuoti“, – tokiais žodžiais prasideda kinų režisieriaus Bi Gan filmas „Prisikėlimas“ (angl. „Resurrection“), 2025 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas specialiuoju žiuri prizu. O aš, žiūrėdama šį dviejų valandų ir keturiasdešimties minučių filmą, atradau, kad šio filmo paslaptis – kontaktas su žiūrovu. Tiek pirmoji filmo frazė, tiek jos perfrazavimas į mano asmenines išvadas kol kas nieko per daug nepasako, tad bandysiu jas abi atrakinti ir paaiškinti, kas yra kas. Filmo pradžioje žiūrovas susipažįsta su pasakojimo priešistore apie futuristinį pasaulį, kuriame žmonės gyvena amžinai, jei nesapnuoja. Pasakojime mus lydi moteris vadinama „The Big Other“ (Shu Qi), kuri turi sustabdyti „Deliriants“ – žmones, kurie dar sapnuoja. Na, ir šioje vietoje susipažįstame su pagrindiniu veikėju – deliriantu (Jackson Yee), per kurio sapnus ir keliaujame. Pirmajame sapne deliriantas nusikelia į Antrojo pasaulinio karo laikus, antrajame - tampa kaliniu budistų šventykloje, trečiajame – išvystame istoriją apie apgaviko su antgamtinėmis galiomis ir našlaičio pažintį ir ketvirtajame sapne jis 1999-ųjų Naujųjų metų išvakarėse susipažįsta su vampyre, čia vystoma jų meilės istorija. Šiuos sapnus per kino juostą stebi „The Big Other“ ir sukdama juostą pamažu atima delirianto pojūčius, jog šis nustotų sapnuoti.
- [„Driskius“: kai laisvė tampa tuštuma](https://kinomaniakas.lt/driskius-kai-laisve-tampa-tustuma/) - Dieną prieš eidamas į šį filmą, turėjau galimybę sudalyvauti išankstiniame Kino Pavasario seanse – „Vandens chronologija“. Kaip ir pastarasis filmas, taip ir „Driskius“, sukurtas jaunų aktorių, debiutuojančių režisierių, abu savita technika tapo jauno žmogaus portretą ir abu toli gražu nespinduliuoja optimizmu. Žinoma, nesakau, kad filmai renkasi kategoriškai nihilistinę pasaulėžiūrą. Juos abu sieja panaši pagrindinių veikėjų charakteristika. Tiek Lidija filme „Vandens chronologija“, tiek „Driskius“ – Maikas yra maištingos sielos, gyvenančios be noro teisintis ar atsiprašinėti už tai, kokie jie yra. Jie dalinasi laisvės siekiu, noru nebūti varžomiems. Tačiau kol Lidijai link laisvės brautis sekasi sunkiai, Maikas laisvę turi, tačiau atrodo nežinąs, ką su ja veikti. Maikas yra benamis, jau penkerius metus besitrainiojantis Londono gatvėmis ir kasdien prašantis praeivių sušelpti jį monetomis. Iš pradžių istorijai sėkmingai sekasi vaizduoti Maiką geroje šviesoje: mums jo gaila, norisi jam padėti, bandyti suprasti kas atsitiko, kad šio gyvenimas pasuko tokia linkme. Tačiau siužetinis lūžis, kuris įvyksta labai netikėtai, kardinaliai pakeičia mūsų požiūrį į pagrindinį veikėją. Na, bent jau trumpam, kol apie šį įvykį užmirštame. Vienas iš praeivių, nusprendęs pabūti geruoju samariečiu, pasiūlo jaunuoliui nupirkti maisto ir gėrimą. Jiems einant pakeliui link vietinės beigelių krautuvės, Maikas, pasidavęs impulsui vogti, suduoda keletą smūgių praeiviui, pargriauna šį ant žemės, numauna laikrodį ir nubėga tiesiai į lombardą parduoti grobio. Tačiau šis greitai sugaunamas policijos ir sėda keliems mėnesiams į kalėjimą. Paleistas, Maikas, su reintegracijos skyriaus vadovės pagalba, susiranda aptarnavimo darbą hostelyje ir nuo tol, ima stengtis laikytis įstatymų ribose. Filmo režisierius Haris Dickinson‘as renkasi objektyvų, tolimą žvilgsnį į Maiką. Tai itin priešinasi Dickinson‘o tiesioginėms britų socialinio realizmo įtakoms, kur liekame išvien su pagrindiniais veikėjais. Nuo pat pirmųjų filmo minučių žiūrovas statiškai seka jauną benamį iš už priešingos gatvės kampo. Tarsi observuoja, bet nesikiša į jo erdvę. Ir galbūt tai visai sąmoningas sprendimas: Maikas nenori, kad mes kištumėmės, jis nenori pagalbos. O juk ir nenorėtume gulėti ant šaligatvio be sąmonės su apvogtomis kišenėmis. Siužetui besirutuliojant, Dickinson‘as tarsi sako, kad jokio išsigelbėjimo Maikui nėra. Nežinia, ar veikėjas pernelyg abejingas, ar paprasčiausiai neturi pakankamai ryžto, kad išsikapanotų iš šiukšlių konteinerių. Galima laisvai daryti prielaidą, kad filme vaizduojama reintegracija Maikui – tikrai ne pirmoji. Jis tikrai yra turėjęs panašią patirtį praeityje, kai išlaikyti pastovų darbą jam buvo sunku, priklausomybės nuo kvaišalų ėmė traukti labiau nei meilės santykiai, o meditacinės terapijos audiokasetės likdavo skambėti fone.
- [Nuo nulio iki „Amerikietiškos svajonės“: viltinga komedija, kviečianti svajoti](https://kinomaniakas.lt/nuo-nulio-iki-amerikietiskos-svajones-viltinga-komedija-kviecianti-svajoti/) - „Kino pavasarį“ asmeniškai atidariau su šiuo filmu neatsitiktinai. Bevartant festivalio repertuarą ir skaitinėjant visų pristatomų kūrinių trumpus aprašymus, mano akys užkliuvo už trijų raidžių: NBA. Domiuosi šia lyga ir krepšiniu jau daugiau nei pusę savo gyvenimo, tad pamatyti filmą, kurio siužetas pasakoja apie šio sporto virtuvės užkulisius per įprasto žmogaus, visapusiško fano, kuris savo karjerą sporte pradėjo nuo nieko, prizmę, buvo lengvas sprendimas. Nepamirškime ir to fakto, kad tai yra prodiuserių, dirbusių prie tokio kultinio filmo kaip „Neliečiamieji“, darbas. Visiškai skirtingos situacijos, tačiau bendra tema – ryšys tarp žmonių ir nepasidavimas – pasirodo ir šiame režisieriaus Anthony Marciano filme, paremtame tikra istorija. Nors atėjau į kino salę manydamas, kad jau daug žinau apie krepšinį, tikrai buvo kas nustebino, sužinojau ir išmokau kažką naujo. Ne vien apie NBA. Filmo veiksmas sukasi apie du skirtingus, tačiau bendros svajonės suvestus draugus Džeremį (akt. Raphaël Quenard) ir Buną (akt. Jean-Pascal Zadi), kurie savo kasdienio darbo metu mintyse gyvena krepšinio ritmu. Dėl nepavykusių jų karjerų kaip žaidėjų, lieka tik viena išeitis – pasiekti NBA per agentų darbą ir naujų talentų paiešką, kurie galbūt nueis toliau nei patys pagrindiniai filmo veikėjai. Tačiau kas rimtai žiūrės į du vyrukus iš Prancūzijos, kurių patirtis tokioje organizacijoje yra lygi nuliui? Tai istorija apie nepasidavimą dėl savo išsvajotų tikslų, baimės būti išjuoktu ar nesuprastu nebuvimą ir ryšį tarp dviejų žmonių, kurie skiriasi charakteriais, bet tai nestabdo jų eiti per pasisekimus ir dar dažniau nesėkmes. Nuoširdus pasakojimas tyrinėja ne tik pradedančių agentų kovą dėl būvio krepšinio rinkoje, bet ir drąsą padėti save į nepatogią padėtį, pamiršti autoritetus ir nenusivilti, kai atrodo, kad viskas baigta. Kaip išlikti žmogumi ir nepasiduoti stresui, nepamiršti, kas yra meilė ir paslauga? Džeremis ir Buna šiuos klausimus kelyje nuo mažo ofisiuko iki NBA naujokų biržos kėlė ne kartą, tad ko pasimokyti iš filmo apstu.
- [Kaleidoskopiškas Franco Kafkos portretas pagal Agnieszką Holland](https://kinomaniakas.lt/kaleidoskopiskas-franco-kafkos-portretas-pagal-agnieszka-holland/) - Lenkų režisierė Agnieszka Holland yra viena ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų, žinoma dėl filmų „Europa Europa“, „Tamsoje“ ar „Žalia siena“. Nevengdama jautrių temų, tokių kaip rasizmas, antisemitizmas, migracija, žmogaus teisės, savo filmuose ji dažnai kelia gėrio ir blogio, moralės, kaltės klausimus. Jos kinas dažnai remiasi tikromis istorijomis, literatūra ar istoriniais tyrimais. Naujausiame savo filme „Francas“ A. Holland sugrįžta prie istorijos ir literatūros sankirtos, tačiau šį kartą pasakojimą sudėlioja netikėtai žaismingai. Filmo forma primena kaleidoskopą: vaizdiniai čia keičiasi neprognozuojamai, fragmentišką autoriaus biografiją dėliojant ne tik iš asmeninių išgyvenimų, bet ir iš aplinkinių refleksijų. Tikrovės ir fikcijos trintis bei nuolatinė spalvų kaita meistriškai perteikia Kafkos vidinę sumaištį ir jo pasaulio siurrealistiškumą.
- [Ištikus santykių krizei, į pagalbą atskuba eksperimentavimai lovoje – „Suaugusiųjų žaidimai”](https://kinomaniakas.lt/istikus-santykiu-krizei-i-pagalba-atskuba-eksperimentavimai-lovoje-suaugusiuju-zaidimai/) - „Kino pavasaryje“, ko gero, ne vienam į akį kritęs filmas vilioja pamatyti naują 2026 metų komišką kanadiečių kino juostą „Suaugusiųjų žaidimai“ („Follies“). Tikriausiai, sakyti net nereikia, jog net pavadinimas byloja, kad šis filmas ne vaikams. Įdomu tai, jog pačią juostą režisavo Ericas K. Bouliannas, kuris taip pat atlieka ir pagrindinį vaidmenį. Filmo istorija ganėtinai blanki. Visas veiksmas sukasi apie susituokusią porą Žiuli (aktorė Catherine Chabot) ir Fransuą (aktorius Éric Kamala Boulianne). Santuokoje praleidę virš 16 metų ir sukūrę šeimą su dviem dukromis jie jaučiasi, jog gyvenime kažko trūksta. Neilgai svarstę jie prieina išvadą, kad gyvenimas galėtų tapti linksmesnis, jei būtų daugiau galimybių save išreikšti seksualiai. Pora nusprendžia išmėginti atvirų santykių santuoką (angl. „open marriage“). Tai reiškia, jog jie vis dar išliks ištikimi vienas kitam, tačiau galės užsiimti lytiniais santykiais su kuo nori. Tiesa, viskas nėra taip paprasta. Nors porelė ir nusistato bei užsirašo taisykles ką gali daryti ir ko ne, vis vien iškyla sunkumų. Akivaizdu, jog romantiniai ir lytiniai santykiai skiriasi, tačiau vis vien tiek Žiuli, tiek Fransua nesijaučia visiškai laimingi matydami vienas kitą su kitais asmenimis lovoje. Žiūrint filmą man kilo gan paprastas klausimas: kodėl neapsilankius pas psichiatrą ar porų konsultantą? Šis filmas yra tikra fikcija, nes vietoje to, kad išspręstų santykių problemas pasikalbėję, minėtoji porelė pastato visą savo gyvenimą ant kortos su idiotišku planu mylėtis su nepažįstamais. Vienas su kitu jie kalba nedaug, tačiau prie savo mažamečių dukrų aptaria nemažai savo seksualinio gyvenimo aspektų, kas atrodo tikrai nepriimtina, ypatingai išvydus sceną, kai viena iš mergaičių vis dar šoka pagal pradinių klasių dainas kaip „Gummy bear”. Vaikams tokių dalykų žinoti tikrai nėra reikalo, bet tiek Žiuli, tiek Fransua paaiškina savo atviros santuokos planus vaikams gan detaliai, o dėl tokio vaikų auklėjimo tėvai iškviečiami į mokyklą pasiaiškinti, ko pripasakojo savo vaikams, nes dukros dabar giriasi savo klasiokams apie savo atvirų santykių tėvelius.
- [Gyvenimiškos detalės kine: Joachimo Triero retrospektyvos refleksijos](https://kinomaniakas.lt/gyvenimiskos-detales-kine-joachimo-triero-retrospektyvos-refleksijos/) - Apie norvegų režisierių Joachimą Trierą pirmą kartą sužinojau, kai 2021 m. pasirodė filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Filmas gavo ne vieną reikšmingą nominaciją įvairiuose tarptautiniuose apdovanojimuose, o Kanų kino festivalyje Renate Reinsve buvo apdovanota geriausios aktorės prizu už pagrindinės veikėjos Julie įgyvendinimą. Tuo metu perskaičiau ir girdėjau daugybę labai teigiamų filmo atsiliepimų, tačiau nors ir atkreipiau dėmesį į šį filmą, vis neprisiruošdavau jo pažiūrėti. Galbūt neskubėjau, nes nebuvau didelė skandinaviško kino gerbėja ar bent jau nebuvau su juo taip plačiai susipažinusi. Todėl taip nutiko, kad pažintis su Joachimu Trieru vis nusikeldavo. Tačiau šių metų 31-asis „Kino pavasaris“ suteikė galimybę susipažinti su šio režisieriaus retrospektyva. Festivalį atidarė Joachimo Triero filmas „Sentimentali vertė“, kuris kovo 15-ąją pelnė „Oskarą“ už geriausią tarptautinį ilgo metro filmą bei buvo nominuotas net devyniose kategorijose. Be šio filmo retrospektyvoje taip pat buvo rodomi „Repriza“ (2006), „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), „Garsiau už bombas“ (2015) ir „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021). O dabar klausiu savęs, kodėl anksčiau nekreipiau į jį dėmesio? Ko gero, jeigu būčiau pamačiusi „Blogiausią žmogų pasaulyje“ kaip pirmą režisieriaus filmą, būčiau norėjusi pamatyti dar daugiau. Matyt, čia tinka pasakymas geriau vėliau nei niekada. Peržiūrėjusi penkis jo filmus išsikėliau sau užduotį atsakyti į klausimą: kuo J. Trieras yra išskirtinis režisierius, koks jo autorinis braižas?
- [Kristin Stewart debiutas „Vandens chronologija“: kiek mylių reikia nuplaukti, kad atrastum save?](https://kinomaniakas.lt/kristin-stewart-debiutas-vandens-chronologija-kiek-myliu-reikia-nuplaukti-kad-atrastum-save/) - Kristin Stewart debiutinio ilgametražio filmo „Vandens chronologija“ premjera įvyko 2025 m. Kanų kino festivalyje, programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (Un Certain Regard). Tai intensyvi biografinė psichologinė drama, sukurta pagal 2011 m. pasirodžiusį to paties pavadinimo Lidijos Yuknavitch autobiografinį romaną. Oregone kuriančios rašytojos kūrybinis identitetas neatsiejamas nuo jos lietuviškų šaknų: prosenelių Juknevičių pavardės ir močiutės pasakotų lietuviškų sakmių ir legendų. Kas žino – galbūt istorijos apie vandenų deivę Laumę ir tragišką Eglės žalčių karalienės likimą tapo savotišku kodu, persmelkusiu jos prozą, kurioje vanduo virto pagrindine transformacijos ir išlikimo metafora. „Vandens chronologija“ yra pats reikšmingiausias ir L. Yuknavitch labiausiai išgarsinęs kūrinys, pasižymintis fragmentišku ir trūkinėjančiu, nelinijiniu rašymo stiliumi, kuris pasakojimą paverčia ne įvykių sąrašu, o gyvu jausmų srautu. Vanduo čia tampa pagrindine metafora, jis ir skandina, ir nuplauna, ir suteikia jėgų. Knygoje, kaip ir filme, drąsiai kalbama apie vaikystėje patirtas traumas, priklausomybes, seksualumą, kūniškumą ir fizines patirtis, ir turbūt didžiausią jaunos moters tragediją – negyvagimio gimimą. L. Yuknavitch kaip rašytojos stiprybė (dėl ypatingos kūrinių stilistikos ji net vadinama kalbos bandite) – brutalus ir negailestingas jautrumas, kuriuo ji užrašo skausmingas gyvenimo patirtis, negailėdama nei savęs, nei savo skaitytojo. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ne tik skausmas yra autorės varomoji jėga: plaukimas ir rašymas tampa gyvybiškai svarbia atsvara, pasipriešinimu ir maištu, vieninteliu keliu į išgijimą. Traumos atmintis retai būna tvarkinga – ji pasirodo bangomis, nuotrupomis, netikėtais prisiminimų blyksniais. Tuo remdamasi, knygoje gyvenimo įvykius autorė sudėlioja pagal emocinį svorį, o ne pagal chronologinę įvykių seką. Knygos skyriai, kurie vėliau sugrupuoja ir filmą, pavadinami: „Sulaikius kvėpavimą“, „Po mėlyne“, „Šlapuma“, „Gaivinimai“, „Anapus skendimo“. Šiuos pavadinimus galima įvardinti ir kaip hidrologines metaforas, nusakančias žmogaus būseną traumų ir gijimo akivaizdoje. Struktūra taip pat primena plaukimą: sulaikius kvėpavimą neriama gilyn į skausmingą prisiminimą, vėliau iškylama į dabarties paviršių, neriama atgal. Tarsi gyvenimas – tai plaukimas ilgoje distancijoje, kur svarbiausia ne greitis, o gebėjimas išlaikyti kvėpavimą ir judėti pirmyn. Būtent vanduo geriausiai reprezentuoja žmogiškąją atmintį, nes prisiminimai veikia kaip bangos – užplūsta, nuslūgsta, persidengia. Prisiminimai gali būti fragmentiški, klampūs ir chaotiški, dažnai iškyla į paviršių nekviečiami – išprovokuoti kvapo, garso ar fizinio pojūčio. Atsisakydama savo gyvenimo istoriją pateikti chronologiškai, autorė tarsi teigia atradusi fundamentalią tiesą: trauma neturi pabaigos datos, ji tiesiog cirkuliuoja mumyse lyg kraujas ar vanduo.
- [„Kino pavasaryje“ įvyko Gabrielės Urbonaitės romantinės dramos „Renovacija“ nacionalinė premjera](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaryje-ivyko-gabrieles-urbonaites-romantines-dramos-renovacija-nacionaline-premjera/) - Trečiadienio vakarą „Kino pavasario“ žiūrovai pirmieji galėjo pamatyti Gabrielės Urbonaitės romantinę dramą „Renovacija“ – čia įvyko nacionalinė šio filmo premjera. Prestižiniame Karlovi Varų festivalyje pirmą kartą pasauliui parodytas, daugiau nei 30 festivalių aplankęs filmas namo, į Lietuvą, sugrįžo su 6 apdovanojimais. Jau kitą savaitę, nuo kovo 23 d. „Renovacija“ bus rodoma visos šalies kino teatruose. „Gera grįžti namo, – po daugybės kelionių visame pasaulyje pristatant filmą „Renovacija“ džiaugiasi režisierė G. Urbonaitė. – Simboliška, kad nacionalinė premjera įvyko būtent „Kino pavasaryje“. Tai – mano pirmasis kino festivalis, kuriame lankausi nuo vaikystės, kuriame rodė mano pirmąjį trumpametražį filmą „Plaukikė“, o dabar – ir mano pirmąjį ilgo metro filmą. Laukiau šio susitikimo su lietuvių žiūrovais – džiaugiuosi, kad „Renovacija“ taip rezonuoja įvairiausiose šalyse nuo Meksikos iki Čekijos, bet vis tiek labiausiai nekantrauju išgirsti, kaip lietuviai filme atras save.“ Filmo „Renovacija“ pagrindinė herojė – perfekcionistė Ilona. Ji jaučia spaudimą „susitvarkyti gyvenimą” – turėti namus, sėkmingą karjerą, šeimą. Pirmieji žingsniai lyg ir žengti – kartu su mylinčiu vaikinu Matu ji persikelia į, rodos, idealų butą. Tačiau kai prasideda namo renovacija ir akiratyje atsiranda Olegas, ima skilti ne tik sienos – pradeda aiškėti ir Ilonos vidinės abejonės.
- [Parolimpinėse Rapolą Mickevičių fiksavo kino komanda – kuriamas dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“](https://kinomaniakas.lt/parolimpinese-rapola-mickeviciu-fiksavo-kino-komanda-kuriamas-dokumentinis-filmas-viena-koja-auksciau/) - Milano ir Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse Italijoje lietuvių snieglentininko Rapolo Micevičiaus pasirodymus užgniaužę kvapą stebi ne tik artimieji bei didelis sportininko gerbėjų būrys, bet ir lietuvių kino kūrėjų komanda. Filmavimo kamera gaudė kiekvieną Rapolo žingsnį – unikali jo istorija nuguls dokumentiniame filme „Viena koja aukščiau“. Kino ir televizijos kompanija „Kūrybinis avangardas“, pasitelkusi kino režisierių Vytautą Dambrauską bei operatorių Vytautą Katkų, kuria kino pasakojimą apie kojos netekusį ir jėgos aitvarus į snieglentes iškeitusį sportininką R. Micevičių. Filmo premjera Lietuvos kino teatruose numatyta balandžio 30 dieną. R. Micevičiaus istorija – neįtikėtina. Prieš kelerius metus vėjas jėgos aitvaru skriejantį sportininką sviedė į vandenį iš dešimties metrų aukščio. Per hidrokostiumą išlindę kaulai pradžioje atrodė sudėtinga, tačiau gabiam chirurgui įveikiama problema. Vis dėlto likimas nusprendė kitaip – įsimetė infekcija, vieną operaciją keitė kita, koja pradėjo pūti, kol teko priimti jaunam vyrui nepalankų sprendimą – koją amputuoti.
- [Naktį paaiškėjo Oskarų laimėtojai: net 6 statulėles, įskaitant ir geriausio filmo, susižėrė filmas „Mūšis po mūšio“](https://kinomaniakas.lt/nakti-isdalintos-oskaru-statuleles/) - Šią naktį Los Andžele buvo apdovanoti geriausi pasaulio kūrėjai: prestižinėje ceremonijoje išdalintos „Oskarų“ statulėlės. Jau 98-tą kartą vykstanti pasaulinė kino industrijos šventė įvertina ir apdovanoja geriausiuosius kino kūrėjus. Šiuos prestižiškiausius kino apdovanojimus rengia Amerikos kino akademija. Šiais metais, kaip ir bet kuriais kitais, viešojoje erdvėje vyko daug diskusijų galimų statulėlių laimėtojų tema. Kaip favoritai dažnai būdavo įvardinti filmai „One Battle after Another“ ir „Sinners“. Tačiau naktį visos dvejonės išsiskirstė, geriausias filmas „Mūšis po mūšio“ (org. „One Battle after Another“). Ceremonijos metu nebuvo apsieita ir be politinių kalbų bei naujovių. Renginio vedėjas Conan'as O'Brientas ne kartą sukritikavo dabartinę JAV valdžią, kaip ironiškai sakydamas, kad praeitais metais Los Andželas degė, o dabar viskas ramu, arba, kad nors ir šiais metais nėra nominuotų britų aktorių pagrindinių vaidmenų kategorijose, jų šalis bent jau suima savo pedofilus. Taip pat šiais metais pirmą kartą istorijoje atsirado geriausios aktorių atrankos apdovanojimas. Jį atsiėmė filmo „Mūšis po mūšio“ aktorių atrankos režisierė Cassandra Kulukundis. Svarbu paminėti, kad vaidybinio trumpametražio filmo kategorijoje buvo apdovanoti du filmai, kadangi įvyko lygiosios. Oskaro apdovanojimą atsiimė tiek ir „The Singers“, tiek ir „Two People Exchanging Saliva“ kūrybinės komandos.
- [Kūrėjai kviečiami teikti filmus Lietuvos kino operatorių apdovanojimams „Ąžuolas 2026“](https://kinomaniakas.lt/kurejai-kvieciami-teikti-filmus-lietuvos-kino-operatoriu-apdovanojimams-azuolas-2026/) - Lietuvos kino operatorių asociacija (LAC) skelbia kvietimą teikti filmus apdovanojimams „Ąžuolas 2026“, kurie vyks jau 16-ąjį kartą. Apdovanojimai skirti paskatinti kino operatorių kūrybiškumą ir meistriškumą, pagerbti labiausiai nusipelniusius profesijos atstovus bei atkreipti dėmesį į naujus talentus. LAC kviečia kino kūrėjus teikti filmus į apdovanojimų „Ąžuolo“ ir „Gilės“ kategorijas iki balandžio 6 dienos. Šių metų naujiena – atskiras „Ąžuolo“ apdovanojimas bus skiriamas ne tik už geriausią operatoriaus darbą ilgo metro filme, bet ir už darbą trumpametražiame. LAC pirmininkė, operatorė Laura Aliukonytė teigia: „Kasmet stebime augančią Lietuvos kino industriją – kuriamų filmų kiekis didėja, o žanrų ir trukmių įvairovė tik įrodo mūsų operatorių meistriškumą bei kūrybinį potencialą. Matydami šį augimą, šiemet nusprendėme dar daugiau dėmesio skirti trumpo metro filmams, išskirdami juos į atskirą nominaciją „Ąžuolui“ laimėti. Trumpas metras reikalauja ypatingo vizualinio tikslumo, todėl šis žingsnis – natūralus noras deramai įvertinti šio žanro kūrėjus.“
- [Atskleisti BAFTA apdovanojimų laimėtojai – triumfavo „Mūšis po mūšio“](https://kinomaniakas.lt/atskleisti-bafta-apdovanojimu-laimetojai-trumpafo-musis-po-musio/) - Šiandien, vasario 22 dieną, buvo atskleisti BAFTA apdovanojimų laureatai. BAFTA apdovanojimai yra rengiami Britų kino akademijos ir jų metų yra įvertinti geriausi Anglijos bei užsienio darbai ir jų kūrėjai. Filmas „One Battle After Another“ (vert. „Mūšis po mūšio“) triumfavo ir susiglemžė net 5 statulėles, įskaitant ir geriausio filmo. Žemiau galite susipažinti su kategorijomis ir jų nominantais. Laimėtojai paryškinti. Pagrindinis aktorius Robert Aramayo – „I Swear“ Timothée Chalamet – „Marty Supreme“ Leonardo DiCaprio – „One Battle After Another“ Ethan Hawke – „Blue Moon“ Michael B. Jordan – „Sinners“ Jesse Plemons – „Bugonia“ Režisierius Yorgos Lanthimos – „Bugonia“ Chloé Zhao – „Hamnet“ Josh Safdie – „Marty Supreme“ Paul Thomas Anderson – „One Battle After Another“ Joachim Trier – „Sentimental Value“ Ryan Coogler – „Sinners“ Kylanti žvaigždė (balsuoja publika) Robert Aramayo Miles Caton Chase Infiniti Archie Madekwe Posy Sterling
- [„Kino pavasaris“ ir „Pusės dainos festivalis“ susijungia naujam gyvenimui prikeltame kino teatre „Daina“: kodėl tai yra tobulas duetas?](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaris-ir-puses-dainos-festivalis-susijungia-naujam-gyvenimui-prikeltame-kino-teatre-daina-kodel-tai-yra-tobulas-duetas/) - Jau įsibėgėjęs 31-asis „Kino pavasaris“ Kaune žada ne tik kritikų atradimus ir naujausius meistrų darbus kino salėse, bet ir drąsius tarpdisciplininius eksperimentus. Vienas ryškiausių – kovo 20 d., penktadienį, debiutuosiantis bendras projektas su naujojo Kauno simboliu jau spėjusiu tapti „Pusės dainos festivaliu“. Renginio formatas paprastas ir genialus: šeši trumpametražiai filmai, šeši interneto muzikos scenos atstovai ir trys valandos koncentruotos patirties naujam gyvenimui prikeltame kino teatre „Daina“. Vienas šešių vakaro herojų – prodiuseris ir atlikėjas Urboo. Jo muzika, gimusi skaitmeniniame amžiuje, puikiai atspindi kartą, kuri „valgo pasaulį akimis“. Kinas kaip bendrystės aktas Nors kinas dažnai asocijuojasi su vienatve tamsoje, Urboo jį mato visiškai kitaip. „Mano asmeninis ryšys su kinu yra dviprasmiškas. Man tai – socialumo fragmentas, vienas beveik niekada nežiūriu filmų“, – atvirauja kūrėjas. Jo mintis iliustruoja renginio dvasią – įprastą kino seansą papildys muzikos bangos, sustiprinsiančios bendrą patirtį. Urboo prisipažįsta turintis ypatingą santykį su trumpametražiais filmais – prie jų kūrybos yra prisidėjęs grafika, garsu ar muzika. Vizualumo ir muzikos pasauliai jo kūryboje yra neatsiejami. „Pats esu vizualo ir interneto žmogus, – sako Urboo, – ryškiai viską įsivaizduoju ir valgau pasaulį savo akimis kaip kūdikis vežimėlyje.“ Anot jo, nors muzika kyla iš asmeninių patirčių, jos vizualinis identitetas yra įkvėptas šiuolaikinių tendencijų ir nostalgijos estetikos – būtent to, kas ir sudaro interneto kultūros esmę.
- [„Kino pavasaryje“ įvyko tarptautiniuose festivaliuose apdovanoto filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ premjera](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaryje-ivyko-tarptautiniuose-festivaliuose-apdovanoto-filmo-dulkes-kaulai-ir-stebuklai-premjera/) - Džiaugsmingais plojimais ir sveikinimais Lietuvoje pasitikta pirmoji „Kino pavasario“ lietuviška premjera – naujausias, šešerius metus kurtas Aistės Žegulytės dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ („Holy Destructors“), kuris varžysis nacionaliniame ir tarptautiniame festivalio konkursuose. Pilnutėlėje „Forum Cinemas Vingis“ IMAX salėje filmą žiūrėjo tiek kviestiniai kultūros, meno, pramogų pasaulio atstovai, tiek kino mėgėjai, iš anksto nusipirkę greitai ištirpusius bilietus. Vizionieriškas A. Žegulytės filmas apie gyvenimo ciklą į Lietuvos kino teatrus atkeliaus nuo balandžio 10 d. Filme žiūrovai keliauja tiek po siaurus restauratorių darbo koridorius, tiek šventinėje religinėje procesijoje Ispanijoje, tiek po mikroskopinių grybų pasaulį. Kol žmonės kovoja su laiku, mėgindami išsaugoti paveikslus, mirusiųjų kūnus ir savo prisiminimus, į jų erdvę veržiasi mikroskopiniai grybai. Jie primena, kaip viskas kinta ir turi sunykti, kad atgimtų. Tai virsmo istorija, kurioje religija tampa fonu, o mikrogrybai – metafora. „Norėčiau žmonėms suteikti kažkiek vilties šiame keistai besisukančiame ir kartais absurdiškame pasaulyje“, – sako režisierė A. Žegulytė.
- [„Šiandienos filmai rytojui“ – jautrus filmų rinkinys apie pagarbą kitam ir kitokiam](https://kinomaniakas.lt/siandienos-filmai-rytojui-jautrus-filmu-rinkinys-apie-pagarba-kitam-ir-kitokiam/) - „Tą akimirką pasikeičia tavo būsena – staiga pasijunti gerokai mažesnis lyginant su tuo, ką stebi per objektyvą“, – tokia mintis nuskamba viename „Kino pavasario“ rinkinio „Šiandienos filmai rytojui“ kūrinių. Ji atsikartoja ir kituose filmuose – pakitus žiūros taškui, žmogaus nuomonė ir jausena taip pat pasikeičia. Jau daugelį metų apie tvarumą kalbantys festivalio organizatoriai neabejoja – kartais reikia vieno gero filmo, kad pasikeistų požiūris, atsirastų noras keisti(s) ir pradėtume artėti geresnės ateities link. „Kino pavasario“ programos ir pirkimų vadovė Dovilė Grigaliūnaitė sako, kad į rinkinį „Šiandienos filmai rytojui“ atrinkti filmai stiprina mūsų empatiją ir jautrumą aplinkai bei kalba apie tai, kur (ne)galime būti po kelių metų. „Visi septyni rinkinio filmai – tai kino pasakojimai, parodantys, kaip mūsų sprendimai ir veiksmai, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai priimame šiandien, daro įtaką mūsų rytojui. Jų kūrėjai tarsi sako: atkreipkime dėmesį į tai, kas vyksta, ir prisiimkime atsakomybę už ateitį, kol dar ne per vėlu ir dar galime ką nors padaryti“, – pasakoja ji.
- [Prasideda 31-asis „Kino pavasaris“: žiūrovai kviečiami grįžti jausmo](https://kinomaniakas.lt/prasideda-31-asis-kino-pavasaris-ziurovai-kvieciami-grizti-jausmo/) - Vakar prasidėjęs Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ kovo 9–22 dienomis kviečia dviem savaitėms į kino sales sugrįžti pasiilgto jausmo. Atidarymo vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ne kartą skambėjo linkėjimai nepasiduoti apatijai ir pasitelkti kiną kaip įrankį dialogui, o festivalio organizatoriai ir svečiai vieningai sutarė – net ir tamsiausiomis pasaulio akimirkomis geras kinas padeda iš salės išeiti truputį geresniems. „Sveiki sugrįžę ten, kur po žiemos grįžtame jausmo – į „Kino pavasarį“, – atidarymo metu žiūrovus sveikino festivalio direktorius Algirdas Ramaška. – Šiandienos geopolitiniame bei nacionaliniame kontekste kultūra tampa mūsų bendru protestu, pozicija ir palaikymu – tai erdvė, kurioje mes visi privalome rodyti lyderystę. Todėl matydamas tiek žmonių, mylinčių kiną ir palaikančių kultūrą, neabejoju mūsų bendra galia nepasiduoti ir būti tais, kurie kuria pokytį. O tam tikrai gali įkvėpti geras kinas, kurį žiūrėti kviečiame jau trisdešimt pirmąjį kartą“, – sakė jis, skambant Agnės Matulevičiūtės, Martos Finkelštein bei Vilniaus kamerinio orkestro atliekamam kūriniui kviesdamas prisiminti, kaip vienas ar kitas filmas paveikė mūsų mintis ar gyvenimus. Linkėjimus visiems susirinkusiems perdavė ir Kultūros asamblėja. „Sveikinu su atidarymu „Kino pavasarį“. Ir sveikinu mus visus, kelioms savaitėms užsidarysiančius kino salių tamsoje, kad iš jos išeitume truputį šviesesni. Kultūra gali verti naujas perspektyvas, būti nepatogi, kartais supykdyti ar išgąsdinti. Bet kartu ji neretai tampa švyturiu, kuris ne tik rodo kelią audringomis sąlygomis, tačiau ir sujungia netikėčiausius bendrakeleivius, – atidarymo metu kalbėjo Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė, kino kritikė ir kultūros žurnalistė Monika Gimbutaitė.
- [Ką žiūrėti šių metų „Kino pavasaryje“? 12 filmų, kuriuos planuoja pamatyti „Kino maniako“ redakcija](https://kinomaniakas.lt/ka-ziureti-siu-metu-kino-pavasaryje-12-filmu-kuriuos-planuoja-pamatyti-kino-maniako-redakcija/) - Jau už savaitės, kovo 8 dieną, prasidės didžiausias kino festivalis Lietuvoje „Kino pavasaris“. Jo metu kino teatrų repertuarus pripildys filmai iš viso pasaulio ir net Lietuvos. Tokių didelių renginių metu daugumai žiūrovų iškyla klausimas: tai ką reikia pamatyti, juk pasirinkimas toks didelis? „Kino maniako“ redakcija dalinasi 12 filmų, kurių dar nematė, tačiau planuoja pamatyti festivalio metu. „Vandens chronologija“ (rež. Kristen Stewart) Plaukimas Lidijai – ne tik sportas, bet ir vienintelė saugi užuovėja bėgant nuo sudėtingos kasdienybės: smurtaujančio tėvo ir emociškai atitolusios motinos. Tačiau baseino ramybė neapsaugo nuo vėlesnių likimo smūgių – maištingos paauglystės, kovos su priklausomybėmis ir sukrečiančios patirties praradus pirmagimį. Lidija nuskęsta savo skausme, kad galėtų vėl išnirti. Kelias į gijimą veda per rašymą ir drąsą priimti savo kūną bei praeitį tokią, kokia ji buvo – nešlifuotą ir tikrą.
- [Trumpametražių filmų scenarijų rezidencija „Baltic Shorts Residency“ sugrįžta – kūrėjai kviečiami teikti paraiškas](https://kinomaniakas.lt/trumpametraziu-filmu-scenariju-rezidencija-baltic-shorts-residency-sugrizta-kurejai-kvieciami-teikti-paraiskas/) - Lietuvos režisierės(-iai) ir scenaristės(-ai) kviečiami teikti naujausius trumpųjų filmų scenarijus 2026-ųjų „Baltic Shorts Residency“ programos sezonui. Septintąjį kartą rengiama programa vyks gegužės 18 d. – birželio 4 d. naujoje rezidencijų lokacijoje – Trakų Vokės dvare. Rezidencijos metu kino kūrėjos(-ai) iš Lietuvos bei Latvijos ir Estijos vystys trumpametražių filmų scenarijus ir tobulins rašymo įgūdžius. „Baltic Shorts Residency“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. „Baltic Shorts Residency“ – tai dviejų su puse savaičių kino kūrėjų rezidencija, skirta stiprinti Baltijos šalių trumpųjų filmų kūrėjų scenarijų rašymo įgūdžius ir skatinti bendrų projektų vystymą. Kasmet programoje. Trys atrinkti režisieriai(-ės) ar scenaristai(-ės) iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos tobulins savo naujausių filmų scenarijus konsultuodamiesi su scenarijų rašymo eksperte Anna Ciennik (Prancūzija). A. Ciennik dirbusi su tokiais reikšmingais tarptautiniais kino industrijos renginiais ir programomis kaip Kanų kino festivalio „La Résidence du Festival de Cannes“, Lokarno kino festivalio programa „Locarno Residency“, tarptautine kino mokymų programa „Torino Film Lab“, Europos trumpametražių filmų projektų vystymo programa „European Short Pitch“. Ji taip pat dirba prie kino filmų kaip scenarijaus bendraautorė ar konsultantė.
- [Bogdanas nenori namo](https://kinomaniakas.lt/bogdanas-nenori-namo/) - Filme pasakojama apie socializacijos centro jaunuolius, čia atsidūrusius už nesunkius nusikaltimus. Agresija ir fizinės jėgos demonstravimas – kone vieninteliai šių paauglių komunikacijos būdai. „Iš mamos paveldėjau piešimą, o iš tikrojo tėvo – teistumą“, juokauja vienas jų. Jie neturi interneto, telefonų, cigarečių, alkoholio ar kitų narkotikų, negali susitikinėti su merginomis, išeiti į miestą. Centro vaikinai skaičiuoja dienas iki vasaros atostogų, kada pagaliau išeis į laisvę. Vienintelis Bogdanas atsisako važiuoti namo. Fiziškai tvirtas, tačiau švelnus ir smalsus jaunuolis bijo pažvelgti mamai į akis. Nespalvoti filmo kadrai atskleidžia tamsiąją vaikinų gyvenimo pusę ir itin miglotą jų ateitį.
- [Gera mergaitė](https://kinomaniakas.lt/gera-mergaite/) - Romi (vaid. Nicole Kidman) yra didelės firmos įkūrėja ir vadovė, turinti ypač tamsių ir jos vyrui Džeikobui (vaid. Antonio Banderas) nesuprantamų minčių. Tačiau į jos firmą atėjęs jaunas praktikantas Samuelis (vaid. Harris Dickinson) ją lengvai perskaito ir atrodo žino, ko jai iš tikrųjų reikia. Slaptas, geidulingas ir absoliučiai nepriimtinas meilės romanas seka visą filmą, kol meilužiui ir Romi vyrui tenka susipažinti. Kaip Romi ištvers šią žiaurią, erotinę ir romantinę istoriją?
- [Gardutė](https://kinomaniakas.lt/gardute/) - Entuziastinga kaimo mergina Saulė (Agnieška Ravdo) ir kukli vieniša mama Ona (Elena Ozarinskaitė) – aistringos virėjos, įstrigusios Kauno valgykloje „Gardutė“. Vieną dieną Saulė be Onos sutikimo jas įtraukia į kulinarinį realybės šou, kurio pagrindinis prizas – nuosavas restoranas. Saulė meluoja komisijai apie savo kilmę ir teigia, kad jos abi yra kvalifikuotos šefės iš restorano „La Gardutė“. Nors iš pradžių į „Gardutės“ komandą visi žiūri kaip į pokštą, paprasti, bet puikūs receptai padeda joms tapti žiūrovų numylėtinėmis. Nepaisant patiriamos sėkmės, įtampa tarp draugių pradeda augti, Onai susilaukiant vis daugiau žiūrovų ir teisėjo Emanuelio dėmesio. Konkurso įžymybė, virtuvės šefė Bruknė (Lina Rastokaitė) pasinaudoja proga ir bando jas dar labiau supriešinti. Ar Onos ir Saulės draugystė atlaikys šį išbandymą?
- [Tokie smulkūs dalykai](https://kinomaniakas.lt/tokie-smulkus-dalykai/) - Kalėdos. Mažame Airijos miestelyje anglių ir malkų pardavėjui, penkių dukrų tėvui, Bilui Furlongui pats darbymetis. Viena iš jo stotelių – vienuolynas, kuriame įsikūrusi vadinamoji mergaičių rengimo mokykla. Jai vadovauja šalta ir valdinga sesuo Marija, slepianti šiurpinančią paslaptį. Gandai apie šią vietą jau seniai sklando miestelyje, sklinda kalbos, kad vienuolyne veikia Magdalietės namai, kur netekėjusios pastojusios merginos išsiunčiamos „perauklėjimui“.
- [Emilija Perez](https://kinomaniakas.lt/emilija-perez/) - Teisininkę Ritą (Zoe Saldana) žlugdo profesinė rutina ir jos kompetencijų neverta veikla. Ne mažiau kenčia – bet dėl savo seksualinės prigimties – grėsmingas narkotikų kartelio bosas, pavyzdingos šeimos tėvas Manitas del Monte. Manitas išgelbėja Ritą iš profesinės nevilties – pagrobia ją ir pateikia pasiūlymą, kurio ji negali atsisakyti.
- [Konklava](https://kinomaniakas.lt/konklava/) - Popiežiui netikėtai mirus nuo infarkto, kardinolas Tomas Lorencas (aktorius Ralphas Fiennesas) sužino, kad paskutiniuoju savo įsaku Šventasis Tėvas paskyrė jį vadovauti konklavai – šventam, daugybę šimtmečių nesikeičiančiam ir vienam paslaptingiausių žmonijos ritualų, skirtų išrinkti naują popiežių. Naujojo popiežiaus rinkimuose yra keturi favoritai – visi su savo paslaptimis, slaptais ginklais ir stulbinančiai pasaulietišku noru laimėti. Iš arti stebėdamas pamažu vis aštrėjančią kovą, Lorencas supranta, kad jis netikėtai atsidūrė sąmokslo, galinčio supurtyti pačius Katalikų bažnyčios pamatus, centre.
- [Paukštis](https://kinomaniakas.lt/paukstis/) - Atšiauriame Šiaurės Kento pakraštyje 12-metės Beilės kasdienybė paženklinta vienatvės ir nepriežiūros. Gyvendama skurdžiame skvote su aplaidžiu tėvu ir broliu ji ieško paguodos gamtoje, stebėdama paukščius atviruose laukuose. Čia ji netikėtai sutinka mistišką personažą vardu Paukštis. Tuo pat metu Beilei tenka susidurti su skaudžia realybe – problemiškais santykiais su atskirai gyvenančia mama ir smurto grėsme. Nauja pažintis įkvepia nuotykiui, kuris pakeis Beilės savęs ir pasaulio suvokimą.
- [Taip įsivaizduojame šviesą](https://kinomaniakas.lt/taip-isivaizduojame-sviesa/) - Mumbajuje gyvenančios slaugės Prabhos kasdienybę sujaukia netikėta dovana nuo Vokietijoje gyvenančio sutuoktinio, iš kurio ji jau seniai negavo jokių žinių. Jos jaunesnė kambariokė Anu slepia santykius su musulmonu, o draugei Parvatei gresia iškeldinimas. Gyvenimo iššūkiai paskatina moteris leistis į kelionę prie jūros. Ten, tarp paslaptingo miško ir raminančių bangų, jos atranda naujas meilės, gijimo ir savęs pažinimo galimybes.
- [Potvynis](https://kinomaniakas.lt/potvynis/) - Katastrofiško potvynio nuniokotame pasaulyje vienišas katinas randa prieglobstį dreifuojančioje burinėje valtyje, kurioje jau gyvena mieguista kapibara. Jų kelionėje prie netikėtos komandos prisijungia ir kiti gyvūnai – daiktus kaupiantis lemūras bei ištikimas auksaspalvis retriveris. Ši marga kompanija privalo įveikti naujo vandens pasaulio iššūkius ir išmokti bendradarbiauti, kad išgyventų.
- [Suleimano istorija](https://kinomaniakas.lt/suleimano-istorija/) - Suleimanas, imigrantas iš Gvinėjos, nelegaliai dirba Paryžiuje. Jis mina dviračiu miesto gatvėmis pristatydamas maistą ir tuo pat metu ruošiasi prieglobsčio suteikimo interviu, kuris nulems jo ateitį. Spaudžiamas nežmoniško darbo krūvio Suleimanas privalo įveikti biurokratines kliūtis, kasdienio gyvenimo iššūkius ir praeities patirčių naštą, kad iškovotų galimybę gyventi Europoje.
- [Armandas](https://kinomaniakas.lt/armandas/) - Į mokyklą iškviečiama vieniša mama, garsi aktorė Elisabet. Ji negali patikėti išgirdusi, kad jos šešiametis sūnus Armandas padarė kažką blogo savo klasės draugui. Šią žinią lydi kito vaiko motinos pyktis ir ilgai kauptos nuoskaudos. Elisabet pamažu suvokia, kad kiti mano, jog ji visada yra vaidmenyje. Netrukus prasideda keistas suaugusiųjų žaidimas. „Armandas“ subtiliai atskleidžia suaugusiųjų intrigas, lėtai narpliodamas painų paslapčių ir nutylėjimų tinklą, tačiau vengia pateikti lengvus ir aiškius atsakymus.
- [Rusenančios žemės giesmės](https://kinomaniakas.lt/rusenancios-zemes-giesmes/) - Pakelėje sustoję vyrai aptaria praktinius klausimus: kur dar įmanoma pravažiuoti ir ar užteks degalų? Kieme žaidžia vaikai, lazdomis tarsi ginklais apšaudydami vieni kitus. Konvojui judant žmonės klaupiasi tiesiai ant asfalto – juk už jų gyvybes kariai sumokėjo savo mirtimi. Karas nėra vienmatis reiškinys. Karas – tai nuolatinė mirtis ir kartu būtinybė gyventi toliau. „Rusenančios žemės giesmės“ – scenos iš įvairialypės Ukrainos. Kenčiančios. Viltingos. Mirusios. Gyvos.
- [Pont Neuf Meilužiai](https://kinomaniakas.lt/pont-neuf-meiluziai/) - Paryžiuje, ant restauruojamo Pont Neuf tilto, susitinka du vieniši ir gyvenimo nuskriausti žmonės. Aleksas, priklausomas nuo svaigalų, pragyvenimui užsidirba atlikdamas pavojingus triukus su ugnimi. Jauna menininkė Mišelė po skaudžių skyrybų atsiduria gatvėje. Juos suartina ne tik tiltas, bet ir vidinis skausmas bei troškimas pabėgti nuo realybės. Dėl silpstančio regėjimo Mišelė tampa priklausoma nuo Alekso, o šis, kankinamas pavydo ir baimės būti paliktas, įvykdo nusikaltimą.
- [Povas](https://kinomaniakas.lt/povas/) - Matijas yra nepriekaištingas savo profesijos virtuozas – jis teikia „samdomo draugo“ paslaugas, įkūnydamas bet kokį kliento pageidaujamą personažą. Reikia išsilavinusio vaikino, kad sužavėtumėte draugus? O gal pavyzdingo sūnaus, kad padarytumėte įspūdį verslo partneriams? Matijas puikiai atlieka visus šiuos vaidmenis, tačiau būti savimi su partnere ir draugais jam yra tikras iššūkis.
- [Laukinės širdys](https://kinomaniakas.lt/laukines-sirdys/) - Payne'ų šeima, apsigyvenusi kaime, miško apsuptyje, susikūrė tobulą gyvenimą. Maria ir Nikas, namuose be ekranų mokydami savo vaikus ūkininkavimo įgūdžių, puoselėja gilų ryšį su gamta. Šis chaotiškas, bet kupinas brangių akimirkų gyvenimas netikėtai pasikeičia įvykus tragedijai, priversdamas šeimą viską pradėti iš naujo. Režisierė Silje Evensmo Jacobsen, kelerius metus filmavusi šią artimus santykius puoselėjančią šeimą, švelniai ir intymiai įamžino jų kovą su sielvartu ir naujo gyvenimo kūrimą.
- [Žokėjus](https://kinomaniakas.lt/zokejus/) - Remas Manfredinis – legendinis žokėjus, tačiau jo savidestruktyvus elgesys ima nustelbti talentą ir griauna santykius su mylima mergina Abrile. Priartėjus svarbiausioms jo karjeroje lenktynėms, kurias laimėjęs išsivaduotų nuo skolų mafijos bosui Sirenai, Remo patiria sunkią galvos traumą, dingsta iš ligoninės ir klaidžioja Buenos Airių gatvėmis. Praradęs tapatybę jis pamažu atranda save iš naujo. Tačiau Sirena pasiryžęs žūtbūt jį surasti – gyvą ar mirusį.
- [Fanfaros](https://kinomaniakas.lt/fanfaros/) - Tarptautinį pripažinimą pelnęs dirigentas Tibo gastroliuoja po pasaulį. Po netikėtos diagnozės, ieškodamas kaulų čiulpų donoro, jis sužino, kad buvo įvaikintas ir turi jaunesnį brolį Džimį. Šis dirba mokyklos valgykloje ir groja trombonu nedideliame pučiamųjų orkestre. Atrodo, kad juos skiria viskas, išskyrus meilę muzikai. Pajutęs išskirtinį brolio talentą Tibo nusprendžia ištaisyti likimo neteisybę. Džimis ima svajoti apie kitokį gyvenimą.
- [Netašytas deimantas](https://kinomaniakas.lt/netasytas-deimantas/) - Devyniolikmetė Lijana apsėsta grožio ir šlovės. Norėdama pabėgti nuo nuviliančios kasdienybės ji dalyvauja realybės šou „Stebuklų sala“ atrankoje. Ryški išvaizda ir stipri valia padeda Lijanai įveikti realybės šou iššūkius ir manipuliacijas, kartu kovojant su savo kompleksais ir ambicijomis. Vis labiau artėdama prie savo svajonės ji priversta aukotis ir leistis į kompromisus, kurių reikalauja geidžiamas influencerės gyvenimas.
- [Trys draugės](https://kinomaniakas.lt/trys-drauges/) - Džoana netenka savo partnerio ir dukters tėvo Viktoro. Jos geriausia draugė Alisa pasisako už racionalią santuoką – santykius be meilės, bet su rūpesčiu, kuris jai svarbesnis už aistrą. Jų bendra draugė Rebeka meilę supranta kaip nuotykį ir slapta susitikinėja su Alisos vyru... Trys skirtingo temperamento draugės gina kiekviena savo įsitikinimus ir pasirinkimus.
- [Pabėgimas](https://kinomaniakas.lt/pabegimas/) - Po dešimties metų, praleistų Londone, 29-erių metų Rona grįžta į gimtąsias Orknio salas. Ji ieško būdų, kaip atkurti savo gyvenimą po ilgametės priklausomybės nuo svaigalų. Blaivi, bet vieniša mergina permąsto įvykius, kurie ją pastūmėjo šiai kelionei. Pamažu mistiška salų aplinka pradeda skverbtis į jos vidinį pasaulį. Ar stiprūs vėjai ir ledinė jūra padės Ronai savyje atrasti jėgų ir vilties?
- [Akiplėša](https://kinomaniakas.lt/akiplesa/) - Dvi į paauglystę žengiančios merginos svajoja ištrūkti iš nykaus industrinio rajono. Kristina, išgyvenanti santykių krizę su tėvu, nori tapti garsia manekene ir kuo greičiau palikti namus. Marija, pritapti siekianti miestelio naujokė, seka Kristinos pėdomis. Merginos dar nežino, ką joms pačioms reiškia grožis ir meilė, tad vadovaujasi kiemo draugų suvokimais ir atkartoja tai, kas priimtina jų aplinkoje. Konkurencija, pavydas, pavojinga draugija ir geresnio gyvenimo pažadas, verčiantis vis ekstremaliau žaloti savo kūną. Įspūdingą pasaulinę kelionę pagrindiniu apdovanojimu Lokarno kino festivalyje pradėjusi „Akiplėša“ – tai filmas apie norą pritapti ir kainą, kurią sumokame, bandydami pasiekti tobulumą.
- [Murmančios širdys](https://kinomaniakas.lt/murmancios-sirdys/) - Tuščia ir atšiauri žiemos panorama. 14-metis Matas abejingai žvelgia pro apledėjusį automobilio langą. Jis vežamas į atokią fermą, kur priklausomybių ir smurto praeityje paženklinti vyrai bando atkurti savo gyvenimus. Jų lyderis – charizmatiškas Žanas, kadaise pats kritęs į dugną. Kasdieniai ritualai – malda, darbas su gyvuliais, sūrio gamyba – jiems tampa išsigelbėjimo būdu, padedančiu pabėgti nuo praeities šešėlių.
- [Sing Singo kalėjimas](https://kinomaniakas.lt/sing-singo-kalejimas/) - „Sing Sing“ pavadintame kalėjime kalintis Divine G laukia naujo bylos svarstymo. Bėgančius metus jis įprasmina kartu su teatro trupe statydamas spektaklius – nuo Šekspyro iki pačių sukurtų komedijų apie keliones laiku. Nieko keista, kad kalinčius trupės narius periodiškai užplūsta pyktis ir neviltis dėl tokios tolimos laisvės ir išsiilgtų artimųjų. Tačiau menas geba negatyvias emocijas paversti grožiu, ir tai perteikti žiūrovams padėjo nepriekaištingas filmo dailininkės – lietuvės Rūtos Kiškytės darbas. Filmas sukurtas remiantis tikromis kalėjimo trupės narių istorijomis, o didžioji dalis aktorių jame vaidina save pačius.
- [Materialistai](https://kinomaniakas.lt/materialistai/) - Liusė (akt. Dakota Johnson) – sėkminga Niujorko verslininkė, kurios darbą galima apibūdinti vienu žodžiu: piršlybos. Nors šiandien pažinčių programėlės ranka pasiekiamos, tikros meilės paieškos atrodo dar sudėtingesnės. Liusė, puikiai išmananti psichologinius žaidimus, šį paradoksą paverčia verslo sėkme – ji jau suvedė ne vieną elitinę porą. Vienų vestuvių metu Liusę užkalbina Haris (akt. Pedro Pascal) – žavingas, turtingas vyras, kuris, užuot ją pasamdęs, kviečia į pasimatymą pačią Liusę. Tą patį vakarą netikėtai pasirodo ir jos buvęs vaikinas Džonas (akt. Chris Evans) – paprastas padavėjas, besvajojantis apie aktoriaus karjerą. Nors labai skirtingi, abu vyrai kelia Liusei stiprius jausmus. Pati netikėtai įsipainiojusi į meilės trikampį, Liusė ima abejoti ne tik savo širdimi, bet ir profesiniais sprendimais. Kaip padėti kitiems rasti meilę, kai nežinai, ko nori pati?
- [Svečias](https://kinomaniakas.lt/svecias/) - Vasaros pabaiga. Trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą. Danielius Norvegijoje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi sugrįžti į Lietuvą, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje. Jis greitai suvokia, kad viskas pasikeitė. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas. Kai pirmą kartą žiūrėjau filmą „Svečias“, galvoje kilo mintis „koks jaukus šis filmas“. Lyg kaime nakčiai užsidėtum ką tik pečio sušildytas pižamines kelnes ar nuvykęs pas močiutę vėl užuostum tų namų kvapą. Filmas taip stipria ir švelniai apkabina, įtraukia į save ir net nelabai paleidžia, nors ir jauti, kad gali atsitraukti. Dabar važiuodamas traukiniu galvoju, kad filmas netgi primena lengvai raustančius medžių lapus. Nežinau kodėl. Lėtas „Svečio“ tempas padeda jame išbūti ir išjausti. Šiek tiek paklaidžioti. Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus rašytas scenarijus yra kažkas kitokio. Jis yra ypač tikras, nuoširdus ir atviras. Sunku net apibūdinti. Atrodo gal net ir šiek tiek pažįstamas. Scenarijus pilnas visko: juokingų momentų, kartais sunkiai suprantamų detalių bei susimąstyti verčiančių elementų. Galėsite švelniai pakikenti, bet ir gerai susimąstyti.
- [Suglumusio tėvo portretas](https://kinomaniakas.lt/suglumusio-tevo-portretas/) - Neįprasta tėvo ir sūnaus istorija 20 metų kurtame filme įgauna tragišką posūkį ir virsta didžiausią gyvenimo krizę išgyvenančio norvegų režisieriaus autoportretu. Gunnaras Hallas Jensenas yra vienas labiausiai pripažintų Norvegijos dokumentinio kino kūrėjų. 20 metų jis filmavo, kaip auga jo sūnus Jonathanas: nuo kūdikio, berniuko iki maištaujančio jaunuolio, norinčio užkariauti pasaulį. Jonathanas darosi vis labiau užsispyręs, atstumas tarp tėvo ir sūnaus neišvengiamai didėja. Influencerių ir perdėto vyriškumo kupiname pasaulyje Jonathaną suvilioja sėkmės ir lengvų pinigų pažadas, ir jis praranda realybės pojūtį. Kol vieną dieną Gunnaras sulaukia skambučio, kurio labiausiai bijo kiekvienas tėvas.
- [„Bugonija“ – sąmokslo teorijų pavojų sirena](https://kinomaniakas.lt/bugonija-samokslo-teoriju-pavoju-sirena/) - „Bugonija“ yra naujausias Yorgos Lanthimos filmas, kuris nors ir pasižymi mažesniu režisieriaus beprotiškų elementų kiekiu, vis tiek palaiko įprastą Yorgos braižą. Pagrindiniais veikėjais pasirinkti irgi jau nebe nauji šiam režisieriui aktoriai Emma Stone bei Jesse Plemons. Tikriausiai pasakoti, kaip jų sukuriami personažai yra neįtikėtinai tikroviški, nereikia. (Jie tikrai neįtikėtinai tikroviški.) Senesniuose režisieriaus filmuose to nepastebėjau, tačiau „Bugonija“ tiesiog dvelkia aktualumu. Įdomiausia tai, kad filme analizuojamos temos yra aktualios ne tik pasauliniu lygmeniu, bet ir ypač Lietuvoje. Po kultūros bei žurnalistų bendruomenių protestų didžioji dalis visuomenės atkreipė dėmesį į viešojoje erdvėje aktyviai veikiančius antivalstybinius bei poliarizuojančius naratyvus. Dėmesys buvo atkreiptas ir į aktyviai socialiniuose tinkluose veikiančias „botų“ fermas. Visi šie bandymai skaldyti Lietuvą, skleisti melą ir užsiimti antivalstybininko amatu turi vieną bendrą faktorių – sąmokslo teorijas. Dažniausiai neturint faktų ar realių argumentų savo nuomonei pagrįsti, žmonės pradeda naudoti sąmokslo teorijas ir kitus naratyvus, bandydami aiškinti savo įsivaizdavimus ar tiesiog skleisti paprastus melus. „Bugonijos“ istorijos esminis kirtis ir yra sąmokslo teorijos. Jeigu ne jos, Tedis (Jesse Plemons) su savo pusbroliu (Aidan Delbis) nebūtų pagrobę Mišelės (Emma Stone).
- [„Siratas“ – manipuliacija ar elementari kino kalba?](https://kinomaniakas.lt/siratas-manipuliacija-ar-elementari-kino-kalba/) - „Siratas“ islamo tradicijoje reiškia kelią ar tiltą – plonesnį už plauką ir aštresnį už aštriausią kardą. Jo paskirtis – jungti Paskutiniojo teismo stotelę su Rojumi arba pastarąjį atskirti nuo Pragaro. Ką tai reiškia? Dar iki dabar tiksliai nesuprantu, tačiau tokiu filmo pavadinimo aiškinimu prasideda Kanų kino festivalyje Žiuri prizu apdovanotas ir dviem „Oskarams“ nominuotas filmas „Siratas“ (rež. Olivier Laxe). Šiek tiek apie jį girdėjusiems nebus nuostabu, jog filmas dvelkia reivo kultūra. Visgi istorija ir prasideda nuo nelegalaus reivo dykumoje ruošimo – statomos scenos, garso aparatūros jungimo. Besigrožint laisvai šokančiais žmonėmis ir mušant koją į filme girdimos muzikos ritmą susipažįstame su „Sirato“ pagrindiniais veikėjais: Luisiu (vaidina Sergi López), dykumos festivaliuose ieškančiu savo dukros, ir Estebanu (vaidina Bruno Núñez Arjona), dingusios sesės broliu. Koncertų metu jie nešoka, nesilinksmina, o aplinkiniams dalina dingusio žmogaus skrajutes ir visų klausinėja, ar kas jos nematė. Užkalbinus vienus festivalio dalyvius jie sužino, jog dykumoje vyks ir kitas festivalis, tad dingusi dukra gali būti ir ten. Sakyčiau čia ir prasideda pagrindinis filmo veiksmas, „Sirato“ kelionė, kadangi kaip tik žmonės, pranešę apie kitą festivalį, bus Luiso ir Estebano kelionės kompanionai. Nors tiesą sakant, Luisas ir Estebanas bus raverių, keliaujančių per dykumą, pakeleiviai.
- [Kinų jūra arba atstumas, kuris skiria tave nuo tikslo](https://kinomaniakas.lt/kinu-jura-arba-atstumas-kuris-skiria-tave-nuo-tikslo/) - „Kinų jūra“ trilerinė drama apie naują pradžią. Tai istorija apie visuomenės atstumtą sportininką, kuris bando išlaikyti vertybes, nepakrypti į nusikalstamą pasaulį, nors ir turi su juo ryšių. Filmas režisuotas Jurgio Matulevičiaus, taip pat dar žinomo dėl „Izaoko“. Abu filmai turi panašumo dėl parodomų veikėjų su kaltės jausmu, kaip jie gyvena ir tvarkosi, kai yra persmelkti kaltės jausmo. Malonu žiūrėti filmą, kurio pagrindinis veikėjas turi galimybę tapti amoraliu, bet tokiu netampa, nepaisant to, kad yra atstumtas, iš jo atimtas darbas bokso ringe, yra pašalinamas iš sporto federacijos, žlunga santykiai su aplinkiniais. Nors Osvaldas (vaid. Marius Repšys) yra sunkaus būdo, turi problemų su agresyvumu, jis nenustoja stengtis. Tai lyg sąmoningas ėjimas basomis kojomis per žarijas. Iš pirmo žvilgsnio, žarijos, atrodo, yra tik skausmą kelianti patirtis, sutapatinama su baigtimi, nepavykimu, nes kažkas sudegė. Tačiau tai yra tik pirminis nuosprendis, instinktyvus priskyrimas daiktui – jis geras, ar blogas? Įsižiūrėjus giliau, galima pamatyti, kad žarijos ne tik šildo sušalusįjį, bet ir suteikia tam tikrą iššūkį valiai. Pasiryžimas eiti per žarijas ar išsimaudyti eketėje rodo, kiek daug valios žmogus turi, kai taip lengva likti komforto zonoje , nedaryti nemalonių dalykų. Toks išėjimas iš komforto gerina žmogaus vidinę harmoniją dėl didelio darbo su savimi, užsispyrimo ir valios ugdymo.
- [„Kino pavasario“ programoje „Panorama“ – daugybę festivalių apkeliavę filmai iš viso pasaulio](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasario-programoje-panorama-daugybe-festivaliu-apkeliave-filmai-is-viso-pasaulio/) - Nuo beprecedentės sėkmės Japonijoje sulaukusio vaidybinio filmo, restauruotų brolių Lumière’ų šedevrų iki pirmojo Irako filmo Kanų kino festivalyje, pelniusio ir „Auksinės kameros“, ir „Režisierių savaitės“ žiūrovų simpatijų prizą. Visa tai – kovo 9–22 d. vyksiančio Vilniaus miesto festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Panorama“, kurioje – spalvingas šių dienų kino žemėlapis. Pasak „Kino pavasario“ programos ir pirkimų vadovės Dovilės Grigaliūnaitės, „Panoramoje“ dera viso pasaulio kino kūrėjų balsai. „Šioje programoje telpa filmai, apkeliavę daugybę festivalių ir įvertinti pasaulio kino bendruomenės bei pamėgti žiūrovų. Seksas, politika, kino istorija, laimės paieškos ar šeimos traumos čia tampa provokuojančiomis, gyvomis istorijomis, kurios ne tik plečia akiratį, bet ir kviečia drąsiai, be išankstinių nuostatų tyrinėti šiandienos pasaulį bei save“, – sako ji. Šiemet „Kino pavasario“ programoje „Panorama“ žiūrovai pamatys 10 filmų, tarp kurių – ir daugelio pamėgtų „Neliečiamųjų“ prodiuserių nauja komedija „Amerikietiška svajonė“ (rež. Anthony Marciano). „Amerikietiškos svajonės idėja žinoma daugeliui mūsų. Neabejoju, kad kiekvienas pažįstame žmogų, siekusį jos, o gal kažkuriuo gyvenimo tarpsniu patys turėjome vilčių ją įgyvendinti. Todėl tikros istorijos – dviejų NBA pasaulio autoritetais tapusių prancūzų agentų Bounos Ndiaye ir Jérémy Medjanos – įkvėptas komiškas pasakojimas ne tik tai primins, bet ir galbūt suteiks drąsos imtis veiksmų šiandien ir savo svajones paversti realybe“, – sako pagrindinio festivalio partnerio ir programą palaikančio „Go3“ turinio vadovas Justinas Docka.
- [„Kino pavasaryje“ žiūrovų lauks net šešiolika lietuviškų filmų premjerų: nuo daugybę festivalių apkeliavusių filmų iki jaunosios kartos trumpametražių darbų](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaryje-ziurovu-lauks-net-sesiolika-lietuvisku-filmu-premjeru-nuo-daugybe-festivaliu-apkeliavusiu-filmu-iki-jaunosios-kartos-trumpametraziu-darbu/) - Vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, įvertinti didžiuosiuose pasaulio festivaliuose – nuo Karlovi Varų iki Toronto. Šiemet kovo 9–22 dienomis vyksiantis „Kino pavasaris“ kviečia į bene gausiausią visų laikų lietuviško kino programą, kurioje Lietuvos režisieriai ir prodiuseriai pristatys net 9 ilgametražes ir 7 trumpo metro nacionalines premjeras. „Kino pavasario“ programos ir pirkimų vadovė Dovilė Grigaliūnaitė džiaugiasi, kad dabar yra tikrasis lietuviško kino laikas – mūsų kūrėjai ne tik aktyviai dalyvauja didžiausiuose pasaulio festivaliuose, bet yra ten itin laukiami dėl savo unikalumo. Todėl natūralu, kad nacionalinio kino programa, kurią remia audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA – pačiame festivalio centre. „Visada labai džiugu į „Kino pavasarį“ atvežti garsių režisierių filmus, kuriuos vertina ir mėgsta visas pasaulis. Tačiau dar džiugiau festivalyje matyti darbus, kuriuos kūrė arba prie kurių atsiradimo prisidėjo lietuvių kūrėjai ir kurie svarbiuose kino festivaliuose skina apdovanojimus ir žiūrovų simpatijas. Mūsų kinas išgyvena aukso amžių – esame pastebėti ir laukiami dėl savo išskirtinumo bei gebėjimo universalias temas paversti unikaliomis autorinėmis vizijomis. Šių metų programa aiškiai parodo lietuviško kino brandą ir įvairovę bei primena mums, kad turime kuo didžiuotis ir ką švęsti,“ – sako ji.
- [Pasibaigė Tomo Vengrio filmo „Barakuda“ filmavimai: vėl sprogo mafijos pamėgtas restoranas](https://kinomaniakas.lt/pasibaige-tomo-vengrio-filmo-barakuda-filmavimai-vel-sprogo-mafijos-pamegtas-restoranas/) - Jau baigtas filmuoti pirmasis tikrais įvykiais paremtas filmas apie Daktarų gaujos gyvenimą. Filmo „Barakuda“ scenarijumi virto Rimanto Ganusausko-Mongolo našlės Loretos Gedvilaitės-Ganusauskienės ir Henriko Daktaro akistatos teisme medžiaga. Minėtas Kauno apylinkės teismo posėdis vyko 2019 m. balandį – jame spręsta, ar iki gyvos galvos kalinamas Vilijampolės šulas H. Daktaras įžeidė Mongolo našlę televizijos laidoje pavadindamas ją „barakuda“ ir „valkata“. Teismo posėdis baigėsi ieškinį pateikusios Loretos, jau daug metų gyvenančios Italijoje, nenaudai. Jai nepavyko apginti savo garbės ir prisiteisti nematerialinės žalos. Pasak filmo „Barakuda“ prodiuserės, kompanijos „Austrè Studio“ įkūrėjos Emilijos Sluškonytės, dalyvavusios minėtame teismo posėdyje, ją iškart sudomino daugiabriaunė, tragiška Loretos asmenybė, kurioje atsispindi sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos epochų, 90-ųjų banditų „paniatijų“ ir vakarietiškų vertybių, moteriškos emancipacijos ir rajoninės realybės sankirtos.
- [„Kino pavasaris“ Kaune: kolumbietiško kino naktis su „Audra“, laisvasis džiazas ir internetinė muzika](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasaris-kaune-kolumbietisko-kino-naktis-su-audra-laisvasis-dziazas-ir-internetine-muzika/) - Kovo 9-ąją Kauno kinomanai telefonuose dviems savaitėms įjungs skrydžio režimą – prasidės 31-asis festivalis „Kino pavasaris“, kalendoriuose užimsiantis ir dienas, ir vėlyvus vakarus. Kritikų įvertintus ir festivaliuose apdovanotus filmus bei laukiamiausias premjeras pristatanti kino šventė vyks visuose Kauno kino teatruose. Diskusijų apie filmus židiniais taps miesto kultūros bendruomenės pamėgti barai ir kavinės, o festivalio siūlomos kino žiūrėjimą praturtinančios patirtys nusidrieks iki naktinio klubo ir naujam gyvenimui prikelto tarpukarinio pastato. Iš Kolumbijos gatvių – į naktinį klubą „Auditorija“ „Kino pavasario“ bičiulystė su šiuolaikinio miesto festivaliu „Audra“ kauniečiams kasmet padovanoja po neįprastą naktinę patirtį. Šiemet buvusioje M. Žilinsko dailės galerijos kino salėje bus rodomas filmas „Barrio Triste“. Tai – abejingų nepaliekančius Bad Bunny muzikinius klipus režisuojančio Stillz debiutinis ilgametražis filmas, rodantis Kolumbijos miestą Medeljiną jaunųjų jo gyventojų akimis.
- [Kino salėse pradedamas rodyti Gailės Garnelytės dokumentinis filmas „Sutikau žmogų“: mažiau etikečių, daugiau empatijos  ](https://kinomaniakas.lt/kino-salese-pradedamas-rodyti-gailes-garnelytes-dokumentinis-filmas-sutikau-zmogu-maziau-etikeciu-daugiau-empatijos/) - Ką reiškia artimiau susipažinti su žmonėmis, kurie dažniausiai lieka nematomi? Debiutinis dokumentinis Gailės Garnelytės filmas „Sutikau žmogų“ kviečia visus stereotipus palikti nuošalyje ir socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones pamatyti be išankstinių nuostatų. Filme atskleidžiamos skirtingos gyvenimo istorijos ir kasdienybė, kuri dažnai lieka nepastebėta. Filmo centre – humanistinės fotografijos atstovas Artūras Morozovas. Jau daugiau nei dešimtmetį jis fotografuoja visuomenės paraštėse atsidūrusius žmones Lietuvoje ir už jos ribų. Jo darbuose fiksuojami Lietuvos regionų gyventojai, patiriantys socialinę atskirtį, taip pat žmonės, gyvenantys Ukrainos karo fronto sąlygomis. Skurdas, socialinė nelygybė, karo pasekmės ir jų įtaka kasdieniam gyvenimui yra pagrindinės temos, nagrinėjamos fotografo kūryboje.
- [Iškilmingoje ceremonijoje paskelbti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nugalėtojai](https://kinomaniakas.lt/iskilmingoje-ceremonijoje-paskelbti-vilniaus-trumpuju-filmu-festivalio-nugaletojai/) - Sekmadienio vakarą įvyko iškilminga 19-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio apdovanojimų ceremonija, kurios metu tarptautinė žiuri paskelbė geriausius šių metų festivalio filmus. Konkursinėse programose šiemet varžėsi 42 trumpieji filmai iš daugiau nei trisdešimties šalių, iš kurių – 10 lietuvių kūrėjų darbų. Sausio 25-27 dienomis festivalio repertuarą papildys specialioji nugalėtojų programa, sudaryta vien iš festivalio apdovanojimuose laurus pelniusių filmų. Programa bus rodoma Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino salėse. Kaip ir kasmet, tarptautinė žiuri festivalio metu žiūrėjo konkursines programas ir sekmadienio vakarą paskelbė, kas tapo laureatais – išrinkti geriausi tarptautinės ir nacionalinės konkursinių programų filmai, o vienas filmas pelnė pagrindinį prizą – festivalio „Grand Prix“. Taip pat, po vieną filmą iš nacionalinės ir tarptautinės konkursinės programos įvertinti specialiaisiais žiuri paminėjimais, ir vienas lietuviškas filmas susilaukė specialiojo kino kritikų paminėjimo. Šių metų naujiena – buvo išrinktas ir EFA kandidatas į Europos trumpametražio filmo kategoriją „European Short Film“. Filmus vertino kompetentinga ir didelę patirtį kino industrijoje sukaupusi žiuri: A-klasės trumpametražio kino festivalio – Tamperės kino festivalio – vykdomoji direktorė ir programos sudarytoja Riina Mikkonen (Suomija), kino kritikė iš Serbijos Tara Karajica – Talino tarptautinio kino festivalio trumpametražių filmų sekcijos „PÖFF Shorts“ programos sudarytoja ir industrijos renginių vadovė, bei tarptautiniu mastu pripažintas lietuvių kino operatorius bei režisierius Vytautas Katkus.
- [Filmo „Vertinimas“ režisierė Laura Kazbaraitė: sistemos nesugenda per naktį – jos formuojasi per tūkstančius tylių pritarimų](https://kinomaniakas.lt/filmo-vertinimas-rezisiere-laura-kazbaraite-sistemos-nesugenda-per-nakti-jos-formuojasi-per-tukstancius-tyliu-pritarimu/) - „Tai istorija apie mūsų santykius, mūsų institucijas, mūsų nutylėjimus, tačiau tai, apie ką pasakojame filme, vyksta ne tik Lietuvoje. Piktnaudžiavimo galia tema yra svarbi ir kitose Europos šalyse, žiūrovai dalijosi mintimis apie tai po seansų. Labai tikiuosi, kad filmas padrąsins kalbėti garsiau ir išdrįsti paprieštarauti tiems, kurie kartoja: „Na, pas mus tiesiog taip būna, taip priimta… “, – sako kino režisierė Laura Kazbaraitė, praėjusią savaitę Lietuvoje pristačiusi trumpametražį vaidybinį filmą „Vertinimas“. L. Kazbaraitės trumpametražis vaidybinis filmas „Vertinimas“ dar tik pradėjo savo kelionę. Lapkritį pasaulinė jo premjera įvyko Romos nepriklausomų filmų festivalyje. Kūrėjai ką tik grįžo iš Klermono-Ferano, kasmet Prancūzijoje vykstančio bene svarbiausio Europoje trumpametražių filmų festivalio ir mugės, kur filmas buvo išskirtas, kaip rinktinis kino mugės filmas. Visai netrukus filmas varžysis Palencijos tarptautinio kino festivalio konkurse Ispanijoje, gautas kvietimas į Graikijoje vykstantį trumpametražių filmų festivalį „Positively Different“. „Vertinimo“ centre – aukštosios mokyklos dėstytoja, režisierė Ilona (vaidina Raminta Verseckaitė). Po studentų egzamino ji pakviesta dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje. Komisijos narai turi pažymiu įvertinti studentų muzikinius bei teatrinius gabumus. Posėdyje Ilona supranta, kad pateko į tokį susitikimą, kokiame niekada nebūtų norėjusi dalyvauti. Komentarai, kuriuos žarsto komisijos nariai, dėstytojai vyrai, priverčia ne tik raudonuoti, pykti, bet ir svarstyti, ar stoti į kovą prieš neliečiamus akiplėšas, ar pasinaudoti galimybe prie jų pritapti ir jiems patikti.
- [Filmo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ aktorius Robert Aramayo buvo įvertintas kylančios žvaigždės apdovanojimu BAFTA ceremonijoje](https://kinomaniakas.lt/filmo-saukiu-rekiu-keikiu-aktorius-robert-aramayo-buvo-ivertintas-kylancios-zvaigzdes-apdovanojimu-bafta-ceremonijoje/) - Šiąnakt buvo išdalinti BAFTA kino apdovanojimai. Filmo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ (angl. I SWEAR) pagrindinis aktorius Robert Aramayo laimėjo BAFTA ir EE Rising Star Award. Filmas taip pat apdovanotas už geriausią filmo aktorių parinkimą (angl. casting). Atsiimdamas apdovanojimą R.Aramayo neslėpė nuostabos, kad nugalėjo savo dievukus – aktorių Leonardą DiCaprio, Timothée Chalamet ir Ethan Hawke. Vaidinti neuroįvairovės formą, ypatingai tokią specifiškai išreikštą kaip Tureto sindromas, yra didelis iššūkis. Robertas yra metodo aktorius ir jis beveik mėnesį gyveno kartu su filmo herojumi John Davidson, turintį Tureto sindromą, kad perimtų jo judesius, manieras, kalbėseną. Filmo režisierius J.Kirk sukūrė terpę, kurioje apie negalią kalbama su humoru ir šiluma. Britų filmas „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ (rež. Kirk Jones), sukurtas pagal tikrą istoriją, skatinana atvirą pokalbį apie Tureto sindromą – neurologinę būklę, su kuria gyvena 1 proc. pasaulio žmonių, tame tarpe ir Lietuvoje. Tai filmas, kuris kalba ne tik apie negalią, bet ir apie visuomenės reakciją, priėmimą bei aplinkinių vaidmenį žmogaus kasdienybėje.
- [„Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ – profesionalų filmai, reflektuojantys pasaulinėmis temomis](https://kinomaniakas.lt/kino-pavasario-programoje-meistrai-filmai-kuriantys-kino-istorija/) - Kūrėjai, kurių laukia visos kino salės, ir filmai, apie kuriuos kalba visas pasaulis – kovo 9–22 d. vyksiantis Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ juos pristato programoje „Meistrai“. Joje – naujausi įvertintų režisierių Joachimo Triero, Julios Ducournau, Jafaro Panahi, Kaouther Ben Hania, taip pat kino veteranų Guso Van Santo, Agnieszkos Holland ir kitų darbai, išsiskiriantys profesine branda ir kalbantys temomis, kurių negalima ignoruoti. Pasak „Kino pavasario“ programos ir pirkimų vadovės Dovilės Grigaliūnaitės, kino meistrai atidžiai stebi pasaulį, o jų kūryba tampa šiandieninės visuomenės veidrodžiu, jautriai parodančiu, ko reikėtų nepraleisti mums visiems. „Savęs pažinimo, santykių, susipriešinimo, šeimos, toksiško vyriškumo, politikos ir kitos temos šių režisierių darbuose žiūrovui atsiskleidžia naujomis formomis, o jų meistrystė tampa tiltu, leidžiančiu kūrinio idėjai virsti gilia ir ilgai išliekančia asmenine patirtimi“, – sako ji. Šiais metais „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ žiūrovai pamatys 12 filmų, tarp kurių – ir festivalio atidarymo filmu tapusi Skandinavijos kino meistro Joachimo Triero drama „Sentimentali vertė“, ir naujausias pernai „Kino pavasaryje“ viešėjusios lenkų kino režisierės Agnieszkos Holland kūrinys „Francas“. „Filme „Francas“ vienas meistras – kino kūrėja A. Holland – sutinka kitą meistrą – rašytoją Francą Kafką – ir parodo mažiau žinomą jo pusę. Jaunas vyras, vegetaras, įstrigęs darbe, patiriantis nerimą – kas iš mūsų nėra taip jautęsis? – retoriškai klausia programą palaikančio biurų miesto „Simbiocity“ vadovas Rokas Adlis. – A. Holland sako mums, kad nepaisant rašytojo talento, F. Kafka buvo toks pats žmogus, kaip ir kiti. Tai mums leidžia patikėti, kad kiekvienas galime kurti pokytį ar pradėti iš naujo. Ir tai galioja visur – nuo kino ekranų iki mūsų kasdienių darbų.“
- [Paaiškėjo Berlinalės festivalio geriausieji](https://kinomaniakas.lt/paaiskejo-berlinales-festivalio-geriausieji/) - Šiandien, prieš paskutinę Berlyno kino festivalio (geriau žinomu Berlinalės pavadinimu) dieną, buvo apdovanoti geriausi festivalio filmai ir jų kūrėjai. Pusantros savaitės trunkantis festivalis neapsiėjo ir be kino bendruomenės įtampų. Berlinalės pradžioje vykusioje spaudos konferencijoje žiuri prezidentas Wimas Wendersas, paklaustas apie festivalio poziciją Izraelio ir Palestinos konflikto klausimu, pareiškė, jog „turime laikytis nuo politikos atokiai, nes jei kurtume filmus, sąmoningai skirtus politikai, įžengtume į politikos sritį… Mes esame atsvara politikai, politikos priešingybė – turime dirbti žmonių, o ne politikų darbą.“ Toks žiuri prezidento pasisakymas nustebino kino bendruomenę, kuri jau kurį laiką Berlinalę laikė gana politišku festivaliu. Tokiame įtampų įkarštyje buvo apdovanoti kūrėjai, kurių kūryboje politiškumo tikrai netrūksta. Dar prieš apdovanojimų ceremoniją buvo paskelbti jaunosios žiuri, kurią sudarė Lorinas Aktaş, Sherwinas Lo-Kuo, Minou Monfaredas, Elda Pfäfflin bei Curtas Willemeitas, vaikų žiuri, kurią sudarė Walteris Moritzas Arndt, Gustavas Arnz, Thabanis Dabulamanzi, Rosa Sophie Krasznahorkai, Vera Marsh, Emire Efe Özeren ir Alma Sofia Villanueva Bullemer, ir tarptautinės žiuri, kurią sudarė Khozis Rizalas, Lena Urzendowsky bei Kimas Yutanis, įvertinimai.
- [Pažinojusieji Kelmickaitę: Zita buvo Zita](https://kinomaniakas.lt/pazinojusieji-kelmickaite-zita-buvo-zita/) - „Dainos archeologė“, „atominė elektrinė“, „puiki folkloristė“, „šnekėjimo karalienė“, „mylima žmonių“ – taip Zitą Kelmickaitę apibūdina ją pažinojusiesi. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmas „Zitai“ pasakoja ne tik apie, ko gero, žinomiausią Lietuvos etnomuzikologę, bet ir apie 1980–1990-ųjų Lietuvą, kai etnosąjūdis tapo svarbia Nepriklausomybės atkūrimo dalimi. Architektas, grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas Algirdas Kaušpėdas, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir profesorius Alfredas Bumblauskas dalijasi prisiminimais apie Z. Kelmickaitę ir tą laikmetį. A.Kaušpėdas: liaudies daina buvo euforija „Su Zita susipažinome labai seniai – dar prieš Sąjūdį, kai rengdavome koncertus „Svečiuose pas „Antį“. Juose dalyvaudavo ir jos vadovaujamas „Ratilio“ – kartu darėme eksperimentus, jungėme roką su etnomuzika. Buvo labai įdomūs laikai. Zita visada buvo nepaprastai energinga. Apie viską išmanydavo, visiems viską padėdavo, su visais viską organizuodavo – ji buvo labai aktyvi“, – pažintį su Z. Kelmickaite prisimena A. Kaušpėdas.
- [Ko nepraleisti šių metų „Kino pavasaryje“: festivalio komanda dalinasi savo rekomendacijomis](https://kinomaniakas.lt/ko-nepraleisti-siu-metu-kino-pavasaryje-festivalio-komanda-dalinasi-savo-rekomendacijomis/) - Daugiau nei 140 filmų ir dvi savaitės jiems pamatyti – tokią programą prieš porą dienų pristatė Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“. Joje – jau 94 svarbiausius apdovanojimus Kanų, Venecijos, Berlyno ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose pelnę, „Auksiniais gaubliais“ įvertinti bei „Oskarams“ nominuoti filmai. Išsirinkti, ką žiūrėti kovo 9–22 d. vyksiančiame „Kino pavasaryje“, tikrai nėra lengva. Todėl visus filmus mačiusi festivalio komanda dalijasi savo favoritais ir primena, kad vos porą dienų, vasario 19–20 d., bilietus galima įsigyti mažiausia kaina. „Hind Radžab balsas“, rež. Kaouther Ben Hania Rekomenduoja festivalio direktorius Algirdas Ramaška „Vienas jautriausių ir labiausiai sukrečiančių šių metų filmų, Venecijos kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju prizu, – savo favoritą pristato Algirdas. – Tam, kad filmas būtų pamatytas kuo plačiau, jį prodiusuoti ėmėsi daugybė Holivudo žvaigždžių – tarp jų Bradas Pittas, Jonathanas Glazeris, Joaquinas Phoenixas ir kiti.“ Antrą kartą „Oskarui“ nominuota režisierė Kaouther Ben Hania filme „Hind Radžab balsas“ pasakoja visą pasaulį šokiravusią istoriją, kai pagalbos centro savanoriai stojo į lenktynes su laiku, bandydami išgelbėti Izraelio pajėgų ugnyje Gazos Ruože įstrigusią šešiametę. „Suaugusiųjų žaidimai“, rež. Eric K. Boulianne Rekomenduoja finansų vadovė Odeta Morkūnienė „Suaugusiųjų žaidimai“ atrodo tarsi lengva komedija apie seksą, tačiau iki juokingumo nepatogios scenos atveria jautrų savęs ir kito pažinimą, – sako Odeta. – Filme per nemonogamiškų santykių prizmę tyrinėjami ilgalaikės poros intymumo pokyčiai, troškimų transformacijos ir meilės formos.“ Nuogiausia metų komedija nebijo nei pasijuokti iš sekso, nei juo pasigėrėti, kad iš tiesų prabiltų apie tai, kas svarbiausia – meilę.
- [Gabrielė Urbonaitė apie filmą „Renovacija“: vidinė renovacija nėra baigtinis dalykas, ji niekad nesustoja](https://kinomaniakas.lt/gabriele-urbonaite-apie-filma-renovacija-vidine-renovacija-nera-baigtinis-dalykas-ji-niekad-nesustoja/) - „Kino pavasariui“ atskleidus šiemetinę programą paaiškėjo, kad Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ po pasaulinių kelionių namo sugrįš ir nacionalinę premjerą švęs festivalio metu. Beveik 30 tarptautinių festivalių aplankęs ir 6 apdovanojimus pelnęs filmas vėliau šalies kino teatrų repertuaruose pasirodys nuo kovo 23 d. Belaukiant nacionalinės premjeros, režisierė G. Urbonaitė dalinasi savo įkvėpimais ir atradimais. Pagrindinė filmo „Renovacija“ herojė – ant trisdešimtmečio slenksčio stovinti Ilona, atsikrausčiusi į, regis, iš pirmo žvilgsnio tobulą butą kartu su savo vaikinu Matu. Tačiau prasidedanti namo renovacija ir žmonės, kuriuos tai atveda į Ilonos gyvenimą, priverčia ją suabejoti savo pasirinkimais. Režisierė atskleidžia, kad renovacija filme – daugiaprasmė metafora. „Perfekcionistei Ilonai viskas privalo būti savo vietose, jai reikia tobulos ramybės darbui. Ir, žinoma, vykstanti renovacija jai labai trukdo. Pati taip jaučiausi, kai mano namą renovavo – berašant filmo scenarijų statybininkai gręžė už lango. Ko gero, visi, kas buvo su tuo susidūrę, tai puikiai supranta.“ „Pradžioje tai labai erzina. Bet kaip ir visi erzinantys dalykai, tai gali kažko išmokyti. Kai pagrindinė herojė pradeda priimti renovaciją ir jos garsus, ji pradeda atsiverti, atsipalaiduoti ir atrasti kitas savo puses – paleisti tą perfekcionizmą ir įsitikinimus, kaip reikia gyventi. Ta už lango vykstanti renovacija ima gręžti iš vidaus ir atskleidžia viduje slypinčias problemas bei kviečia pokyčiui“, – pasakoja režisierė.
- [„Grįžtame jausmo“ – „Kino pavasaris“ atskleidė šių metų programą](https://kinomaniakas.lt/griztame-jausmo-kino-pavasaris-atskleide-siu-metu-programa/) - 89 ilgametražiai ir 52 trumpametražiai filmai, iš viso pelnę jau 94 svarbiausius apdovanojimus, daugybė lietuviškų premjerų, specialus seansas baseine, slaptos peržiūros iki paskutinės minutės neatskleistose vietose, kulinariniai filmai ir maisto patirtys, ekskursijų programa ir šventiniai susitikimai – kovo 9–22 d. vyksiantis „Kino pavasaris“ šiandien žiūrovams atskleidė programą, kurioje yra viskas, ko reikia grįžtantiems jausmo. Programos pristatymo metu, kur festivalio draugai galėjo pamatyti ir vieną šiųmetinių filmų – Erico K. Boulianne’o „Suaugusiųjų žaidimai“, „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas sakė, kad šių metų festivalis žiūrovams taps priminimu, kodėl kinas yra toks svarbus – jis leidžia patirti visą jausmų spektrą. „Kino salėje užgesus šviesoms ir įsijungus ekranui, mes viską išgyvename kartu su filmu – jaučiame džiaugsmą, liūdesį, atstūmimą ar priėmimą, pykstame, diskutuojame, bijome, mylime ir nekenčiame. Kartais atrodo, kad tai patiriame net fiziškai. Todėl labai linkiu, kad kiekvienas šiais metais „Kino pavasaryje“ žiūrėtas filmas atlieptų būtent tuos jausmus, kurių jums šiandien reikia labiausiai“, – sako K. Kazlauskas.
- [M. Mikkelsenas filme „Paskutinis vikingas“ testuos žiūrovų tolerancijos ribas](https://kinomaniakas.lt/m-mikkelsenas-filme-paskutinis-vikingas-testuos-ziurovu-tolerancijos-ribas/) - Lietuviams žinomas dėl savo kandžių komedijų „Adomo obuoliai“ (2005), „Vyrai ir viščiukai“ (2015), „Teisingumo riteriai“ (2020), naujausiame kūrinyje „Paskutinis vikingas“ (2025), danų režisierius Andersas Thomas Jensenas, pasitelkęs į pagalbą vieną geidžiamiausių Europos aktorių Madsą Mikkelseną, nagrinėja žmonių identiteto krizę. Tai, Venecijos kino festivalyje pristatyta, žiūrovų simpatijas Danijos kino apdovanojimuose pelniusi, istorija apie du brolius. Čia netrūksta veiksmo, kraujo ir tragikomiškų situacijų, siekiant įrodyti, kad kiekvienas individas gyvena savo realybėje. Netikėtas M. Mikkelseno vaidmuo Savo ilgametę draugystę su Mikkelsenu A.T. Jensenas prilygina santuokai: „Suprantu, neįprasta, kad tiek daug metų dirbame komandoje, bet jei būtume muzikos grupė, klausimas, kodėl grojame drauge, niekam nekiltų. Čia kaip santuoka – aš vedęs jau daug metų ir nenoriu nieko keisti“. Tik šįkart režisierius savo bičiuliui iškėlė nemenką iššūkį: filme Manfredo personažas yra vyras su intelekto negalia, besielgiantis kaip dešimtmetis berniukas.
- [„Kino maniakas“ ieško pradedančių (ir ne tik) kino kritikų bei autorių](https://kinomaniakas.lt/kino-maniakas-iesko-pradedanciu-ir-ne-tik-kino-kritiku-bei-autoriu/) - Šiuo metu „Kino maniakas“ transformuojasi iš vieno žmogaus projekto į žiniasklaidos priemonę. Veikla sparčiai auga, tad tenka atliepti spartų augimą ir pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis. Vienas iš daugelio žiniasklaidos priemonės kūrimo veiksnių yra skirtingų autorių tekstai pasirodantys spaudoje. Siekiant sukurti nuomonių įvairovę, įvairaus ir skirtingo turinio pasirodymą, reikia, kad jį kurtų ne tik vienas žmogus, o keletas ar net keliolika, tad „Kino maniakas“ ieško autorių, norinčių rašyti kinomaniakas.lt platformoje. Kadangi veikla, kaip žiniasklaidos priemonė, yra jauna, šis kreipimasis labiausiai skirtas pradedantiems kino kritikams ar autoriams, kurie dar nėra tvirtai įsitvirtinę rinkoje ir nori, kad jų rašomi tekstai neliktų tik asmeniniuose word‘o dokumentuose, bet ir būtų išplatinami viešai.
- [Po filmo „Zitai“ premjeros: šis filmas tarsi Dainuojančios revoliucijos tęsinys](https://kinomaniakas.lt/po-filmo-zitai-premjeros-sis-filmas-tarsi-dainuojancios-revoliucijos-tesinys/) - Antradienio vakarą Vilniuje įvyko režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmo „Zitai“ premjera. Pasakodamas apie tautos atmintį ir tapatybę gaivinti bei puoselėti telkusią etnomuzikologę Zitą Kelmickaitę, filmas nukelia į 1980–1990-ųjų Lietuvą, kai etnosąjūdis tapo svarbia Nepriklausomybės atkūrimo dalimi. Tad neatsitiktinai į šalies kino teatrus jis atkeliauja simbolišku laiku – vasario 13-ąją, tarp dviejų Lietuvai svarbių datų. „Kuomet reikėjo visą filmo esmę suspausti į vieną sakinį, atsirado labai gražus ją nusakantis sakinys: yra žmonių, kurie savo buvimu sutelkia ir sujungia tautą, ir jie tai daro net tada, kai jų nebėra. Tai – apie Zitą. Ji ir toliau yra Zita ir ji veikia. Veikia per tuos žmones, kurie toliau dainuoja, kurie kuria ansamblius, kurie važiuoja ir renka dainas, kurie viską tęsia“, – sako režisierius V. V. Landsbergis. Simboliška, kad filmas „Zitai“ kino teatrų ekranuose pasirodo tarp dviejų Lietuvai svarbių datų – sausio 13-osios ir vasario 16-osios. Pasak režisieriaus, šis filmas – tarsi priminimas. „Šiandien Lietuvoje didėja įšalas, tampame okupuoti iš vidaus – patys savęs, savo neapykantos, savo nuožmumo. O tada labai lengvai veikia propagandiniai dalykai – kad tik žmonės nesusikalbėtų. Daina tokiu metu tampa dar sakralesniu aktu – susitaikyti galime tik dainuodami. Sakyčiau, tai yra priminimas, kad Lietuva gali būti labai graži“, – pastebi V. V. Landsbergis.
- [Kosmoso sociologė dr. Inga Popovaitė: iš visų planetų Visatoje gyvename pačioje geriausioje](https://kinomaniakas.lt/kosmoso-sociologe-dr-inga-popovaite-is-visu-planetu-visatoje-gyvename-pacioje-geriausioje/) - Kitą savaitę aštuonias dešimtis ekranų visoje Lietuvoje jungiantis projektas „Sengirės kinas“ pristato Marc’o Bauderio dokumentinį filmą „Kas buvome mes“, kuris drąsiai klausia: kaip mes atrodysime ateities kartoms? Ar būsime prisimenami kaip karta, kuri suprato ekologinės krizės, keliančios grėsmę ne tik gamtai, bet ir žmonijai, mastą, tačiau nesugebėjo veikti, ar kaip ta, kuri perrašė žodžio „mes“ reikšmę? Filmą pažiūrėjusi KTU tyrėja, kosmoso sociologė dr. Inga Popovaitė, sako, kad tokie filmai gali įkvėpti pokyčiams individualiame lygmenyje. Šiuo metu mokslininkė su KTU Pilietinės visuomenės ir darnaus vystymosi mokslo grupe baiginėja tyrimą apie pokyčius kosmoso geopolitikoje. Nors jos mokslinė sritis yra kosmoso sociologija, Žemė jai yra svarbiausia planeta. Filme „Kas buvome mes“ pasaulio būklę tiria astrofizikos, filosofijos, ekonomikos ir biologijos sričių mokslininkai, bandydami suprasti ne tik tai, kur einame, bet ir kas mes esame dabar. Šis pokalbis su Inga Popovaite – kvietimas pratęsti filmo refleksijas: apie technologinę pažangą ir jos ribas, kosmoso kolonizacijos nelogiškumą, „mes“ ir „aš“ santykį bei atsakomybę prieš ateities kartas, kurios vieną dieną, žvelgdamos į mus iš istorinės perspektyvos, įvertins, ar padarėme pakankamai, kad vienintelė vieta Visatoje, tinkama mums gyventi, būtų išsaugota.
- [Prasidėjo kino festivalis „Taivanas ekrane“: žiūrovų laukia naujosios bangos, šiuolaikinių kūrėjų bei kino klasikos darbai](https://kinomaniakas.lt/prasidejo-kino-festivalis-taivanas-ekrane-ziurovu-laukia-naujosios-bangos-siuolaikiniu-kureju-bei-kino-klasikos-darbai/) - Sekmadienio vakarą prasidėjo septintasis taivanietiško kino festivalis „Taivanas ekrane“. Festivalį atidarė Taivano naujosios bangos pradininku laikomas 1983 m. filmas „Žmogus sumuštinis“. Jungtinis režisierių Hou Hsiao-hsien, Wan Jen ir Tseng Chuang-hsiang triptikas žymi naujo kino genezę Taivano kino istorijoje. Juostoje, kurią sudaro trys trumpametražiai filmai, kandžiai atskleidžiamos Taivano visuomenės socialinės realijos šaltojo karo metais. Pasak pagrindinės festivalio organizatorės, Azijos menų centro vadovės Gabijos Vosyliūtės, Taivano kinas turi daug ką pasiūlyti, tad kaskart sudarinėjant programą, organizatoriai siekia, jog kuo didesnė kino auditorijos dalis ekrane atpažintų sau aktualias temas. G. Vosyliūtė taip pat priduria, jog žanrų ir temų įvairovė leidžia ir mums vis giliau pažinti šią, kaskart artimesne tampančią Ramiojo vandenyno salą ir jos gyventojus, kurių praeityje ir dabartyje galime rasti daug paralelių mūsų patirčiai. Šiemet festivalio programą sudaro aštuonios rinktinės juostos, tarp kurių – ne tik ryškiausi šiuolaikiniai vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, bet ir dvi pasaulinį pripažinimą pelniusių Taivano naujosios bangos grandų Edward Yang ir, jau minėto, Hou Hsiao-Hsian kūriniai. Anot G. Vosyliūtės, šiemet festivalis siekia apjungti du skirtingų laikmečių žiūros taškus, kuriuos vienija politinių ir socialinių pokyčių, vesternizacijos įtakos refleksijos.
- [Paukštis](https://kinomaniakas.lt/paukstis-2/)
- [Techno, Mama](https://kinomaniakas.lt/techno-mama/)
- [Murmančios širdys](https://kinomaniakas.lt/murmancios-sirdys-2/)
- [VTFF](https://kinomaniakas.lt/vtff/)
- [Arti](https://kinomaniakas.lt/arti/)
- [98TH OSCARS SHORTLISTS IN 12 AWARD CATEGORIES ANNOUNCED](https://kinomaniakas.lt/98th-oscars-shortlists-in-12-award-categories-announced/) - LOS ANGELES, CA – The Academy of Motion Picture Arts and Sciences today announced shortlists in 12 categories for the 98th Academy Awards®: Animated Short Film, Casting, Cinematography, Documentary Feature Film, Documentary Short Film, International Feature Film, Live Action Short Film, Makeup and Hairstyling, Music (Original Score), Music (Original Song), Sound and Visual Effects. ANIMATED SHORT FILM Fifteen films will advance in the Animated Short Film category for the 98th Academy Awards. One hundred thirteen films qualified in the category. Academy members from the Animation Branch and Short Films Branch were invited to participate in the preliminary round of voting and must have met a minimum viewing requirement to be eligible to vote in the category. In the nominations round, Academy members from all branches are invited to opt in to participate and must view all 15 shortlisted films to vote. The films, listed in alphabetical order by title, are: “Autokar” “Butterfly” “Cardboard” “Éiru” “Forevergreen” “The Girl Who Cried Pearls” “Hurikán” “I Died in Irpin” “The Night Boots” “Playing God” “The Quinta's Ghost” “Retirement Plan” “The Shyness of Trees” “Snow Bear” “The Three Sisters”
- [Televizijos direktorių „Badautojų namelyje“ suvaidinęs Arvydas Dapšys: gražu svajoti, bet yra realybė](https://kinomaniakas.lt/televizijos-direktoriu-badautoju-namelyje-suvaidines-arvydas-dapsys-grazu-svajoti-bet-yra-realybe/) - „Jeigu juokinga – tikrai nereiškia, kad tai nereikšminga. Toks tas gyvenimas. Juokas padeda išsivaduoti, apsivalyti. Žiūrint filmą „Badautojų namelis“ juntamas ne pasišaipymo, o išsigelbėjimo juokas žvelgiant į tą absurdišką tuometinį laikmetį“, – sako aktorius Arvydas Dapšys, šiuo metu rodomame filme „Badautojų namelis“ suvaidinęs televizijos direktorių, kuris okupantams užėmus televiziją netenka darbo. Šiuo metu vienas žiūrimiausių filmų Lietuvoje Karolio Kaupinio absurdo komedija „Badautojų namelis“ pasakoja apie televizijos diktorę Daivą (Ineta Stasiulytė), kuri vieną dieną su šimtais kolegų netenka darbo. Energinga ir atkakli moteris pasiryžta dėl televizijos padaryti viską. Ji paskelbia bado akciją ir apsigyvena vagonėlyje priešais televizijos pastatus. Prie jos prisijungia ir televizijos direktorius. Pasak A. Dapšio, kadangi filmas nukelia į 1991-ųjų sausį, su režisieriumi K. Kaupiniu bandoma prisiminti, kokie tuo metu buvome, įjungti prisiminimus, susivokti kas su mumis vyko ir tą būseną perduoti režisieriaus sukurtai istorijai. „Tuomet buvo panaši emocinė savijauta, kurią jaučia filmo herojai – neapibrėžtumas, prislėgtumas, keistas elgesys. Drabužiai, tokia nerimo kupina nuotaika, niūri atmosfera, – visa tai itin tikroviškai perteikiama filme „Badautojų namelis“, nors tai nėra dokumentika“, – pasakoja A. Dapšys.
- [Į kino sales atkeliauja Kanų Žiuri prizą ir dvi „Oskaro“ nominacijas laimėjęs filmas „Siratas“](https://kinomaniakas.lt/i-kino-sales-atkeliauja-kanu-ziuri-priza-ir-dvi-oskaro-nominacijas-laimejes-filmas-siratas/) - Tai lyg filosofinis „Pašėlęs Maksas“, kuriame susilieja gaivališka 1990-ųjų pogrindinė reivo kultūra ir esamo ar ateinančio pasaulinio karo nuojauta. Prancūzų kilmės galisų režisieriaus Oliver Laxe kelio filmas „Siratas“ suvirpina širdis ir palieka erdvės ilgiems apmąstymams. Kino kritikų palankiai vertinamas ir Kanų festivalio Žiuri prizą laimėjęs „Siratas“ kinuose nuo vasario 6 dienos. Prie gausybės apdovanojimų ir nominacijų šiemet „Siratas“ jau pelnė dvi „Oskaro“ nominacijas – už geriausią užsienio filmą ir geriausią garsą, o taip pat net penkis Europos kino apdovanojimus, tarp kurių už geriausią kinematografiją, garsą ir aktorių atranką. Ypatingą vaidmenį brolių Almodóvarų prodiusuotame filme atlieka garso takelis, kurį sukūrė Berlyne reziduojantis prancūzų techno muzikos kūrėjas Kanding Ray. Energingos ir hipnotizuojančius muzikos ritmai sukuria ypatingą filmo atmosferą, nukeliančią į laukinį šėlsmą smėlėtoje dykumoje ir lydinčią visos kelionės metu. Ne veltui už elektroninės muzikos takelį Kanding Ray įvertintas „Auksinių gaublių“ nominacija.
- [Paryžiuje antrą kartą vyks Baltijos šalių kino festivalis „CinéBaltique“](https://kinomaniakas.lt/paryziuje-antra-karta-vyks-baltijos-saliu-kino-festivalis-cinebaltique/) - Po sėkmingo debiuto praėjusiais metais, vasario 5–8 dienomis Paryžiuje žiūrovus suburs antrasis Baltijos šalių kino festivalis „CinéBaltique“, kuriame bus parodyta daugiau nei dvidešimt filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Šiemet festivalis ir vėl vyks Paryžiaus centre įsikūrusiame istoriniame kino teatre „L’Arlequin“, kuriame dalis filmų Prancūzijoje bus pristatomi pirmą kartą. Festivalio programą, kurią sudaro 6 ilgametražiai ir 16 trumpametražių filmų, parengė prancūzų kino kuratorius Thibaut Bracq, turintis ilgametę patirtį tarptautiniuose kino festivaliuose. Kiekvieną peržiūrą lydės aptarimai su filmų kūrybinių komandų atstovais. Festivalį ketvirtadienio vakare atidarys režisierės Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“, kurio pristatyme dalyvaus vienas pagrindinių filmo aktorių Šarūnas Zenkevičius ir operatorius Vytautas Katkus. Festivalyje V. Katkus taip pat pristatys ir savo režisuotą filmą „Svečias“, kurio peržiūroje dalyvaus ir filmo prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). Abu filmai savo pasaulines premjeras surengė viename svarbiausių Europos kino festivalių Karlovi Varuose, kur V. Katkus buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, ir nuo tada sėkmingai keliauja po kino renginius Europoje ir pasaulyje. Iš viso festivaliui parengtos trys Baltijos šalių trumpametražių filmų programos. Savo trumpametražį filmą „Sujip“ Paryžiuje pristatys režisierė Gintarė Parulytė, o Klaudijos Matvejevaitės filmą „Koziriai“ – aktorius Š. Zenkevičius. Į programas taip pat įtrauktas Arno Balčiūno filmas „Pravažiavus Napoleono kepurę“, Ado Burkšaičio „Tušinukas“ ir Olgos Abramovos „Akiračiai tarp paralelių“. Antrus metus rengiamas festivalis Paryžiaus renginių kalendoriuje tampa svarbia Baltijos regiono audiovizualinės kultūros platforma. Čia žiūrovai turi galimybę susipažinti su Baltijos šalių kino įvairove, vyraujančiomis tendencijomis ir meninėmis kryptimis, o kartu plečiamas regiono kūrėjų matomumas tarptautiniu lygiu. Greta festivalio pirmą kartą vyksta kartu su Prancūzijos nacionaliniu kino centru (CNC) organizuojamos Baltijos šalių ir Prancūzijos koprodukcijos dirbtuvės, skirtos užmegzti ryšius su Prancūzijos prodiuseriais, sužinoti daugiau apie bendros gamybos galimybes ir pristatyti šiuo metu vystomus Lietuvos, Latvijos ir Estijos projektus. Dirbtuvėse su filmo projektu „Trupiniai sniege“ dalyvauja režisierė Skirmanta Jakaitė ir prodiuserė Agnė Adomėnė („Art Shot“), su projektu „Vadink mane Salvadoru“ – režisierius Titas Laucius ir prodiuserė Klementina Remeikaitė („Afterschool“), o su projektu „Pradžia“ – režisierė Birutė Kapustinskaitė ir prodiuseris Justinas Pocius („Smart Casual“).
- [Režisierius Vytautas V. Landsbergis apie Zitą Kelmickaitę ir liaudies dainas: kai žmonės nesusikalba, reikia dainuoti](https://kinomaniakas.lt/rezisierius-vytautas-v-landsbergis-apie-zita-kelmickaite-ir-liaudies-dainas-kai-zmones-nesusikalba-reikia-dainuoti/) - Yra asmenybių, kurios savo buvimu sutelkia žmones kartu gaivinti ir puoselėti tautos atmintį ir tapatybę – Zita Kelmickaitė buvo viena tokių. Režisierius Vytautas V. Landsbergis savo naujausiame filme „Zitai“ ne tik pasiryžo atskleisti šios asmenybės fenomeną, bet ir pakvietė žiūrovą nukeliauti į 1980–1990-ųjų Lietuvą, kai atgimstanti liaudies daina tapo tyliuoju ginklu ir kelio į Nepriklausomybę dalimi. Artėjant vasario 13-ąją vyksiančiai filmo „Zitai“ premjerai kino teatruose, V. V. Landsbergis pasakoja apie gyvenimą pakeitusią pažintį su Zita Kelmickaite, apie svarbia Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo dalimi tapusį etnosąjūdį ir apie dainos reikšmę žmogui. „Mano tėvukas yra gražiai pasakęs – kai žmonės nesusikalba, reikia dainuoti. Man atrodo, kad Lietuvoje dabar labai reikia dainuoti. Ir Seimo posėdžius reikėtų pradėti nuo dainų. Tuomet būtų mažiau tos aršios neapykantos, nes kai dainas dainuoji, tu negali nekęsti – tai yra liaudies dainos paslaptis. Ji yra apie meilę“, – sako režisierius. Zita Prisijungimą prie Z. Kelmickaitės vadovaujamo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ V. V. Landsbergis vadina vienu svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu. „Įstojęs į universitetą 1979 metais pradėjau dairytis, į kokį smagų judesį įsitraukti. Mano stimulas buvo jaunatviškas – būti ten, kur jaunimas ir šėliojimai, vakaronės ir ekspedicijos. O nuėjęs į „Ratilio“, atradau Zitą ir tautosaką. Šitas atradimas buvo turbūt didžiausia gyvenimo sėkmė – vilniečiui, apie tautosaką sovietinėje mokykloje mažai težinojusiam, tai buvo tarsi vaiko grįžimas pas mamą, kurios ilgai nematė“, – prisimena režisierius. „Zitos dėka pamačius, kokį šventą, sakralų, gydantį žanrą mes turime ir juo nesinaudojame, pasidarė gėda. Todėl aš iki šiol dainuoju, kad galėčiau perduoti tą džiaugsmą ir kad kiti žmonės savo kasdienoje taip pat turėtų tokį ginklą apsiginti nuo negandų, depresijų, – pasakoja V. V. Landsbergis, Z. Kelmickaitės iniciatyva taip pat kartu važiuodavęs į ekspedicijas, skirtas atrasti ir įamžinti liaudies dainas. – Kai parsiveži iš bobutės ar dieduko dainą, kurią tau padainavo, jautiesi ypatingai. Tai yra be galo sakralus aktas – suteikti dainai antrą gyvybę mieste, prijaukinti ją miesto bendruomenėje.“
- [Filmų gamyba Lietuvoje 2025 m. pritraukė daugiau nei 25 mln. eurų neatlygintinų investicijų](https://kinomaniakas.lt/filmu-gamyba-lietuvoje-2025-m-pritrauke-daugiau-nei-25-mln-euru-neatlygintinu-investiciju/) - Lietuvoje nuo 2014 m. veikianti pelno mokesčio lengvata filmų gamybai praėjusiais metais pasiekė rekordinius rodiklius – filmų gamintojai iš Lietuvos įmonių gavo 25,6 mln. eurų neatlygintinų lėšų, o lengvata pasinaudojusių filmų skaičius, palyginti su 2024 m., išaugo penktadaliu. Pelno mokesčio lengvata filmų gamybai sudaro palankias sąlygas tiek Lietuvos, tiek užsienio kūrėjams kurti filmus Lietuvoje – ja pasinaudoti gali Lietuvoje veikiančios įmonės, neatlygintinai skirdamos lėšų filmų gamybai ir taip sumažindamos apmokestinamąsias pajamas ir mokamą pelno mokestį. Lietuvos kino centro duomenimis, 2025 m. filmų gamintojai, pasinaudoję pelno mokesčio lengvata, iš Lietuvos įmonių sulaukė 25,6 mln. eurų neatlygintinų investicijų. Ši suma, palyginti su 2024 m., išaugo beveik 42 proc., o vertinant iki šiol sėkmingiausius – 2023 m. – rezultatus, buvo beveik 22 proc. didesnė. „Pelno mokesčio lengvata jau daugiau nei dešimtmetį reikšmingai prisideda prie Lietuvos kino industrijos augimo. Nuo 2014 m. Lietuvos įmonės filmų gamintojams iš viso jau suteikė daugiau nei 133 mln. eurų investicijų. Šios investicijos leidžia kurti daugiau filmų būtent Lietuvoje, plečia galimybes pritraukti užsienio filmų kūrėjus ir prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo. Ši sėkminga finansinė priemonė nuosekliai stiprina Lietuvos, kaip patrauklios filmų gamybos vietos, pozicijas regione“, – sako Lietuvos kino centro vadovas Laimonas Ubavičius.
- [Pirmą kartą visiems atvirame „Kino pavasario“ atidaryme – geriausias Europos filmas „Sentimentali vertė“](https://kinomaniakas.lt/pirma-karta-visiems-atvirame-kino-pavasario-atidaryme-geriausias-europos-filmas-sentimentali-verte/) - Į naują dešimtmetį žengiantis 31-asis Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ pradeda atskleisti šių metų naujienas – pirmą kartą festivalio istorijoje šventinė atidarymo ceremonija bus atvira visiems norintiems žiūrovams. Kovo 8 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) juos pasitiks raudonasis kilimas, fotografai ir Kanų kino festivalyje Didžiuoju prizu apdovanota bei 9-iems „Oskarams“ nominuota režisieriaus Joachimo Triero drama „Sentimentali vertė“. „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas sako, kad ruošiantis šių metų festivaliui, pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo žiūrovai, kiekvieną pavasarį dviem savaitėms sugrįžtantys į kino sales. „Grįžtame jausmo“, – šiemet sakome savo šūkiu ir jau 31-ąjį kartą kviečiame žiūrovą kasmetinei kiekvieno pavasario tradicijai, kurios nevalia praleisti – patirti tuos ypatingus jausmus, kuriuos palieka filmai. Na, o juos, kaip ir kasmet, dar labiau stiprinsime ir papildysime kurdami ypatingas ir įsimintinas festivalio akimirkas. Viena jų – šventinio atidarymo, kuris vyks LNOBT, džiaugsmas“, – pasakoja jis.
- [Giedrės Genevičiūtės filmas „Galva“ Nepalo tarptautiniame kino festivalyje įvertintas geriausio dokumentinio filmo apdovanojimu](https://kinomaniakas.lt/giedres-geneviciutes-filmas-galva-nepalo-tarptautiniame-kino-festivalyje-ivertintas-geriausio-dokumentinio-filmo-apdovanojimu/) - Tarptautiniame Nepalo kino kultūros festivalyje (NCIFF) lietuvių režisierės Giedrės Genevičiūtės filmas „Galva“ buvo išrinktas geriausiu dokumentiniu filmu. Patekusi į pusfinalį kino istorija apie Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise paskutines dienas leidusį visiškai paralyžiuotą, tačiau gyvenimo ryžto kupiną Martyną Šorį varžėsi su Vokietijos, Indijos, Suomijos filmais. 7-asis Nepalo kultūrinis tarptautinis kino festivalis (NCIFF), sausio 30 – vasario 1 dieną vykęs Katmandu mieste, šiais metais pristatė plačią trumpametražių filmų, dokumentikos, vaidybinių filmų ir animacijos iš viso pasaulio programą. Dokumentinių filmų kategorijoje varžėsi 138 filmai iš 52 šalių. Festivalio rengėjai ypatingai akcentavo žmogaus teisių, socialinio teisingumo, aplinkosaugos ir kultūros paveldo temas. „Yra projektų, kurie pasirenka tave, o ne tu juos“, – praėjusių metų rudenį, pristatydama savo filmą, kalbėjo režisierė G. Genevičiūtė. Pagrindinio filmo herojaus M. Šorio gyvenimas nebuvo pavyzdingas – desperacija, protestai, svaigalai. Šoninė amiotrofinė sklerozė, kuria susirgus tikimybė išgyventi ilgiau nei trejus metus yra ne didesnė nei 10 procentų, nežabotą laisvę propagavusį vyrą paguldė į lovą. Negalėdamas valdyti kūno, su aplinkiniais Martynas bendraudavo akimis valdydamas kompiuterį. Hospise M. Šorys rado prasmę ir viltį, sukūrė verslą, paramos-labdaros fondą „Gyvenk šiandien“ ir tapo mokytoju, galinčiu padėti likimo draugams. Filme Martyno istorija persipina su artimųjų išgyvenimais, draugais, slaugytojų ir savanorių gyvenimo istorijomis, hospiso kasdienybe. Mirties laukimas tampa šviesa, o pagrindinis filmo herojus, rodos, pasidaro liudininku, per kurį kiti žmonės atranda save, sau atleidžia ir pamilsta.
- [Andrius Blaževičius prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą](https://kinomaniakas.lt/andrius-blazevicius-prestiziniame-sundance-kino-festivalyje-pelne-geriausio-rezisieriaus-apdovanojima/) - Penktadienio vakarą Lietuvą pasiekė svarbi naujiena iš JAV – ką tik pasibaigusiame prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje Andrius Blaževičius už naujausią filmą „Skyrybos karo metu“ (angl. How to Divorce During the War) pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą. Filmas festivaliui buvo atrinktas iš daugiau nei 16 tūkst. kūrinių iš viso pasaulio, o konkursinėje programoje varžėsi su kitais 9 filmais. Skelbdama A. Blaževičių geriausiu „World Cinema Dramatic Competition“ režisieriumi, „Sundance“ žiuri jį apdovanojo „už išskirtinį talentą ir užtikrintą režisūrą tamsiai komiškame filme apie gyvenimą karo laikais.“ Pasak žiuri, filme jis subtiliai atskleidė mus visus kankinančius vidinius prieštaravimus, kartu neprarasdamas savo personažų žmogiškumo. „Man dar sunku tuo patikėti, – šypsosi režisierius A. Blaževičius. – Jau vien patekti į šį festivalį yra didžiulis įvertinimas ir pasiekimas. Matėme, su kokiais stipriais filmais varžėmės „World Cinema Dramatic Competition“ konkursinėje programoje ir džiaugėmės būdami tokioje kompanijoje. Tad būti dar ir apdovanotam – didžiulė garbė ir džiaugsmas. Ačiū visai filmo komandai už šį kelią ir tokį rezultatą – šis apdovanojimas priklauso jiems visiems.“ „Geresnio filmo starto pasaulyje, ko gero, ir negalėjome norėti, – džiaugiasi prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). – Lietuvių kinas darkart įrodė, koks aštrus, brandus ir tuo pačiu universalus jis yra. „Sundance“ apdovanojimas – dar vienas reikšmingas įvykis ne tik mūsų kino laukui, bet ir Lietuvai kaip valstybei. Tai priminimas, koks svarbus ir galingas įrankis yra kultūra. Turime tai puoselėti ir palaikyti.“ Nuo 1978-ųjų JAV vykstantis legendinio aktoriaus Roberto Redfordo įkurtas „Sundance“ festivalis – vienas svarbiausių kino įvykių pasaulyje. Festivalis iš kitų išsiskiria savo atradimais – „Sundance“ garsėja kaip pirmasis, atrandantis ir pasauliui pristatantis vėliau tarptautinėje kino industrijoje ryškiai sužibančius talentus. Būtent čia buvo pastebėti ir savo tarptautines karjeras pradėjo tokie žinomi režisieriai kaip Q. Tarantino, C. Nolan, C. Zhao, K. Bigelow ir kt. A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ nukelia į 2022-ųjų Vilnių. Aukštas pareigas užimanti ambicinga vadovė Marija atviram pokalbiui apie skyrybas su vyru pasirenka blogiausią įmanomą laiką – dieną prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą. Tad dabar skyrybų procesus jiems tenka išgyventi laviruojant tarp dviejų – pabėgėlių ir vidurio amžiaus – krizių.
- [Beprotiški „Kinų Jūros“ užkulisiai: prie lietuvių filmo prisijungė Lenkija, Čekija bei Taivanas](https://kinomaniakas.lt/beprotiski-kinu-juros-uzkulisiai-prie-lietuviu-filmo-prisijunge-lenkija-cekija-bei-taivanas/) - „Kinų Jūra“ (angl. „China Sea”) buvo filmuojama net keturiais etapais. Pirmiausia Lietuvoje buvo nufilmuotos scenos be Taivano aktorių, nes prodiuserė Ieva Černiauskaitė dar laukė galutinio atsakymo iš Taivano dėl prisijungimo prie projekto. Lenkijos ir Čekijos partneriai savo dalyvavimą jau buvo patvirtinę, tad sprendimas iš Taivano buvo itin svarbus filmo ateičiai. Gavus „žalią šviesą“, jau po mėnesio į Vilnių atvyko Taivano kino žvaigždės Jian Huang, Lu Yi-Chin ir Sonia Yuan. Nors aktorius pasitiko jiems neįprastai šaltas oras, aktoriai puikiai atlaikė intensyvias filmavimo pamainas. Filmavimo komanda iš pradžių nerimavo, kaip seksis dirbti su užsienio aktoriais, tačiau pamainas su taivaniečių komanda neretai pavykdavo baigti net anksčiau nei numatyta grafike. Vėliau filmavimo darbai persikėlė į Lenkiją, kur dalis scenų buvo nufilmuotos istorinėse Katovicų anglies kasyklose. Paskutinis etapas – kelionė į Taivaną – dėl itin sudėtingo aktoriaus Mariaus Repšio filmavimų grafiko buvo nukeltas į Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpį. Keletas filmo scenų buvo nufilmuotos ir legendinėje Palangos viloje „Auska“. Ši vieta pasižymi sudėtinga istorija, tačiau Palangos savivaldybė, padedant įmonei „Palangos Iinvesticijų Valdymas“, po ilgo derinimo suteikė leidimą filmavimo darbams. Vis dėlto čia komandai teko susidurti su nemenku iššūkiu – pripildyti vilos baseiną. Iš Klaipėdos atvykęs sunkvežimis turėjo nusiurbti ir pervežti vandenį iš Palangos baseino, o visa ši operacija užtruko net dvi dienas. Filmavimo darbus viloje pavyko užbaigti tik per plauką.
- [„Sundance“ festivalyje įvyko pasaulinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Skyrybos karo metu“ premjera](https://kinomaniakas.lt/sundance-festivalyje-ivyko-pasauline-andriaus-blazeviciaus-filmo-skyrybos-karo-metu-premjera/) - Šiuo metu JAV vykstančio prestižinio „Sundance“ kino festivalio žiūrovai pirmieji galėjo išvysti naujausią lietuvių režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmą „Skyrybos karo metu“ (angl. How to Divorce During the War) – pirmadienį čia įvyko jo pasaulinė premjera. Filmas nominuotas Didžiajam žiuri prizui „World Cinema Dramatic Competition“ konkursinėje programoje, kurios nugalėtojas paaiškės šį penktadienį. „Puikiame naujame Andriaus Blaževičiaus filme svarstoma, ką reiškia suvokti, kad nesi tas geras žmogus, kuriuo manei esąs. Kaip lengvai privilegijuotieji kovoja už savo patogumą. Ir kaip kartais tai, kas teisinga, nustumiama į šalį vardan to, kas lengviausia“, – po premjeros „The Film Verdict“ pasirodžiusioje recenzijoje apie filmą „Skyrybos karo metu“ rašo kino kritikas Kevin Jagernauth. „Pirmasis filmo susitikimas su žiūrovu kaskart yra labai jautrus momentas – pirmoji auditorija, pirmosios reakcijos, pirmieji atsiliepimai. Žiūrovai mūsų darbą sutiko šiltai, po filmo su jais kalbėjomės apie Lietuvą ir Ukrainą, o aš esu labai dėkingas, kad šis susitikimas įvyko būtent čia, „Sundance“ – festivalyje, kuris yra labai reikšmingas, tačiau tuo pat metu ir atviras bei jaukus. Būti čia ir pristatyti savo filmą yra ypatinga“, – džiaugiasi režisierius A. Blaževičius. „Mažame Park Sičio kalnų miestelyje vykstantis prestižinis „Sundance“ festivalis yra vienas pirmųjų svarbiausių tarptautinės kino industrijos metų įvykių. Kiekvienų metų pradžioje jis tarsi užduoda toną, apie kuriuos gi autorinio nepriklausomo kino kūrinius pasaulyje kalbėsimės šiemet. Tad su šia premjera patekome į pasaulinį akiratį ir atsivėrėme tarptautiniam kino industrijos profesionalų, kritikų ir žiūrovų dėmesiui“, – sako prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). „Šiemetinis „Sundance“ – istorinis, jis paskutinį kartą vyksta Park Sityje ir kitąmet persikels kitur, todėl šis festivalis sulaukė rekordinio svečių skaičiaus. Visų nuotaikos šiemet taip pat ypatingos – nostalgija yra sumišusi su pakilia šventine nuotaika. Visi jaučia, kad tokio „Sundance“ daugiau nebebus – liudijame paskutinį jį tokį. Tad švęsti savo filmo premjerą jame – ypatingas, taip pat istorinis įvykis“, – priduria M. Razgutė. Nuo 1978-ųjų vykstančiam legendinio aktoriaus Roberto Redfordo įkurtam „Sundance“ festivaliui šiemet buvo pateikta daugiau nei 16 tūkst. filmų iš 164 valstybių. A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ konkursinėje „World Cinema Dramatic Competition“ programoje varžosi su kitais atrinktais 9-iais kūriniais iš viso pasaulio.
- [Netikėtas kino duetas Ineta Stasiulytė ir Karolis Kaupinis – apie pirmą susitikimą, gyvenimo absurdą ir „Badautojų namelį“](https://kinomaniakas.lt/netiketas-kino-duetas-ineta-stasiulyte-ir-karolis-kaupinis-apie-pirma-susitikima-gyvenimo-absurda-ir-bendra-darba-prie-badautoju-namelio/) - Santūrus, mąslus ir pliurpalų nemėgstantis režisierius. Vietoje nenustygstanti, nuolat žodžius berianti aktorė. Toks visus nustebinęs kūrybinis duetas susitiko kuriant filmą „Badautojų namelis“. Kaip jiems sekėsi dirbti kartu Karolis Kaupinis ir Ineta Stasiulytė papasakojo belaukiant jau šį penktadienį, sausio 30-ąją, į Lietuvos kino teatrus atkeliaujančios absurdo komedijos. Legendinio viešbučio „Neringa“ restorane jie prisiminė pirmą susitikimą, filmavimo metu Kaune užklupusią pūgą, atskleidė, kokios puikiai sutariančių kūrėjų savybės labiausiai erzino filmo aikštelėje ir kodėl verta pamatyti filmą „Badautojų namelis“. Kadangi pokalbis tekėjo neplanuotomis trajektorijomis, dalijamės jo ištraukomis. Apie pirmą susitikimą Ineta: Priėjau po filmo „Nova Lituania“ (red. past šešias „Sidabrines gerves“ laimėjusio pirmojo K. Kaupinio filmo) ir pasakiau, kad turi mane priimti į filmą. Karolis: Buvo toks neurolingvistinis programavimas. Ineta: Jis taip pasižiūrėjo iš viršaus. Jo ūgis – trys metrai palyginus su mano pusantro. Ir tokia santūri šypsena. Hm... Karolis: Aš taip natūraliai reagavau, sakiau, kad pažiūrėsim. Neturėjau, ką pasakyti, o komplimentų nemoku priimti. Be to, iš suinteresuoto žmogaus jaučiau kažkokias užmačias. Ineta: Bet praėjo trys metai ir atėjo laikas. Kaip į galvą šovė tokia mintis? Karolis: (susimąstęs) ...
- [Paskelbtos Oskarų apdovanojimų nominacijos](https://kinomaniakas.lt/paskelbtos-oskaru-apdovanojimu-nominacijos/) - Šiandien, sausio 22 dieną, buvo paskelbtos Oskarų apdovanojimų nominacijos. Šie apdovanojimai vyks jau net 98-tą kartą. Juos organizuoja Amerikos kino akademija. 98-uosiuose „Oskaruose“ bus įteiktos premijos 24 kategorijose. Kiekvienoje kategorijoje yra po penkis nominantus, išskyrus geriausio filmo kategoriją, kurioje yra 10 nominantų.
- [Prasidėjo 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis: programoje – ne vien tik kinas](https://kinomaniakas.lt/prasidejo-19-asis-vilniaus-trumpuju-filmu-festivalis-programoje-ne-vien-tik-kinas/) - Trečiadienio vakarą vykusioje ceremonijoje atidarytas 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Po sveikinimo kalbų ir filmų peržiūrų svečiai leidosi į unikalaus formato renginį – pasivaikščiojimą po miestą su trumpametražiais filmais, kurio metu senamiesčio sienos tapo kino ekranais. 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 21–27 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje, ir visoje Lietuvoje – platformose „ŽMONĖS Cinema“ bei LRT Epika. „Tradiciškai festivaliu pradedame naujų metų kino renginių sezoną. Kasmet prieš festivalį sulaukiame klausimų – kas gi naujo šiais metais festivalyje? O be naujovių mes tikrai negalime. Visų pirma, nuo praėjusių metų festivalio mes pelnėme dar vieną prestižinę kvalifikaciją – Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją. Taip pat šiais metais pristatome dvi naujas ypatingas iniciatyvas – turą po miestą, kurio metu – trumpametražiai filmai rodomi ant senamiesčio pastatų sienų bei parodą. Galerijoje „Medūza“ atidaryta švedų menininkės ir kino kūrėjos Susannos Wallin video darbų paroda „Triksterio budynės“, kuri praplės jos filmų retrospektyvą „Neišmatuojamas laikas”, kurią rodysime kino teatruose. Šiemet pirmą kartą pristatome ir Europos kino apdovanojimų finalininkų programą, kurioje – ir šį savaitgalį išrinktas 2025-ųjų Europos trumpametražis filmas. Mūsų festivalio žiūrovai bus pirmieji, pamatę šį laimėtoją Lietuvoje“, – atidarymo metu kalbėjo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė–Cegelskienė.
- [Kino ir muzikos meistrai apie filmą „Traukiniai“ – tai garso dizaino džiazas ir žmonijos istorijos transas](https://kinomaniakas.lt/kino-ir-muzikos-meistrai-apie-filma-traukiniai-tai-garso-dizaino-dziazas-ir-zmonijos-istorijos-transas/) - „Tai – tarsi garso dizaino džiazas“. „Dalindamasis skirtingų laikmečių archyviniais traukinių ir geležinkelių kadrais, režisierius panardina į šimtmečio žmonijos istorijos transą“. „Tai netikėtu, bet labai įtikinamu būdu papasakota Europos istorija su ryškia autoriaus pilietine pozicija“. „Filmas gali padėti suprasti, kodėl kartojasi baisūs dalykai ir formuluoti klausimą – kurį kelią renkasi žmonija šiandien?“ Taip kino ir muzikos meistrai apibūdina nuo šio penktadienio, sausio 23 dienos, Lietuvos kino teatruose pradedamą rodyti bendros Lenkijos ir Lietuvos gamybos filmą „Traukiniai“. Lenkijos kino režisieriaus Maciejaus Drygo kūrinys apkeliavo daugybę festivalių, laimėjo Amsterdamo dokumentinio kino festivalio pagrindinį apdovanojimą. Unikalų garso takelį sukūrė Saulius Urbanavičius. Įžvalgomis ir įspūdžiais apie „Traukinius“, kurių garso takelį sukūrė keturių „Sidabrinių gervių“ laureatas Saulius Urbanavičius, dalijasi kinotyrininkė, Europos kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė, režisierė Giedrė Beinoriūtė, režisierius, filosofas Nerijus Milerius ir kompozitorius Gintaras Sodeika.
- [Paleontologė dr. Simona Bekeraitė: ryškiausia mūsų palikta žymė bus išnaikintos rūšys](https://kinomaniakas.lt/paleontologe-dr-simona-bekeraite-ryskiausia-musu-palikta-zyme-bus-isnaikintos-rusys/) - Šią savaitę visoje Lietuvoje, beveik 70 ekranų jungiančiame projekte „Sengirės kinas“, rodomas filmas „Antropocenas: žmogaus epocha“. Filmą pristato paleontologė dr. Simona Bekeraitė, kurios tyrimai padeda suprasti ne tik Žemės istoriją, bet ir tai, kaip žmogaus veikla palieka įrašus Žemės paviršiuje – pergamentą, kurį skaitydami ateities geologai spręs apie mūsų santykį su planeta. Interviu Simona Bekeraitė dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kodėl svarbu kalbėti apie antropoceną – terminą, kuris jau seniai peržengė gamtos mokslų ribas ir tapo įvairių sričių mąstytojų įrankiu. Ji pasakoja, kuo šis terminas aktualus šiandien ir kaip jis padeda geriau suvokti Žemės praeitį, dabarties ekologiją bei ateitį – net tada, kai Žemėje nebebus žmogaus. Kaip susidomėjote paleontologija ir kaip žinios šioje srityje jus veikia kasdienybėje? Į paleontologiją atėjau ne iš karto – pradėjau nuo astrofizikos. Ten laiko skalės yra dar didesnės – mūsų Visatai beveik 14 mlrd. metų, tuo tarpu Žemei – tik 4,5 mlrd. metų. Ilgi laiko masteliai man jau buvo pažįstami, tačiau Žemės moksluose susidūriau su procesų įvairove ir tuo, kaip jų istorija įrašyta mus supančioje aplinkoje ir net pačiuose mumyse. Pavyzdžiui, mūsų genai yra senesni už bet kokias Žemėje esančias uolienas. Žemės evoliucija yra tampriai susijusi su gyvybės evoliucija – abi viena kitą nuolat veikia. Šis viso ko susietumo leitmotyvas mane lydi visuomet.
- [Daugiaveidis „Taivanas ekrane“: pristatomas kino programos gidas](https://kinomaniakas.lt/daugiaveidis-taivanas-ekrane-pristatomas-kino-programos-gidas/) - Vasario mėnesį į kino teatrų sales sugrįžta jau septintasis taivaniečių kino festivalis „Taivanas ekrane“. Kaskart savo žiūrovams pristatantis ryškiausius, tarptautiniu lygiu įvertintus skirtingų laikotarpių kino filmus, „Taivanas ekrane“ atidengia daugiasluoksnį ir savitą Taivano kultūros veidą, svetimą ir savą vienu metu. Tad ir šiemet programoje – aštuonios rinktinės juostos, tarp kurių ne tik šiuolaikiniai vaidybiniai filmai ir dokumentika, bet ir du, pasaulinį pripažinimą pelniusių Taivano naujosios bangos grandų Edward Yang ir Hou Hsiao-hsien kūriniai. Pasak pagrindinės festivalio organizatorės, Azijos menų centro vadovės Gabijos Vosyliūtės, taivanietiškame kine pastaruoju metu gana aktyviai reflektuojamos praeities patirtys, jų įtaka šiuolaikiniam žmogui – būtų tai komplikuota šalies politinė situacija ar socialiniai pokyčiai, vesternizacijos įtaka. Ši refleksija, priduria G. Vosyliūtė, tik kiek kitokiomis estetinėmis išraiškomis, buvo būdinga ir ankstyvesniam, pasaulyje šalies kino industriją išgarsinusiam Taivano naujosios bangos kinui, tad šiemet festivalio programoje siekėme apjungti šiuos du skirtingų laikmečių žiūros taškus.
- [„Badautojų namelyje“ vaidinęs Paulius Pinigis: geriausias humoras gimsta iš nuoširdumo](https://kinomaniakas.lt/badautoju-namelyje-vaidines-paulius-pinigis-geriausias-humoras-gimsta-is-nuosirdumo/) - Savęs ieškantis ir apie keliavimą kemperiu svajojantis aktorius Sigis – tokį personažą absurdo komedijoje „Badautojų namelis“ kūrė Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Paulius Pinigis. „Sigis – savo natūroje turi komiškumo kodą ir pats filmas yra šmaikštus. Manau, kad daugelio žiūrovų bus priimtas su šypsena, nors pati tema yra rimta“, – apie kitą savaitę į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantį Karolio Kaupinio filmą sako aktorius. Pasak pirmą kartą vieną iš pagrindinių vaidmenų kine sukūrusio P. Pinigio, nusišypsoti iš visos širdies priverčia humoras, kuris gimsta iš nuoširdumo. Kai personažai patenka į nepavydėtinas situacijas, tačiau jose elgiasi nuoširdžiai ir atvirai tikėdami tuo, ką daro. Iš augintos barzdos teliko ūsai Dėl šio vaidmens aktoriui teko pakeisti savo išvaizdą – pradžioje užsiauginti barzdą, iš kurios kirpimo meistrai sukūrė naują stilių. „Klaipėdoje baigiau statyti spektaklį ir kitą dieną išvažiavau į „Badautojų namelio“ filmavimą Vilniuje. Buvau pasižadėjęs kelis mėnesius auginti barzdą, o ir plaukai užaugo. Atvažiavau ir iš karto patekau į kirpėjo rankas. Staiga likau tik su ūseliais ir beveik plikas. Tokia greita buvo mano transformacija. Dabar atrodau visiškai kitaip nei filme, abejoju, ar gatvėje atpažintų“, – pasakoja P. Pinigis.
- [37-ajame Triesto kino festivalyje pristatomi lietuviški filmai ir naujausi projektai](https://kinomaniakas.lt/37-ajame-triesto-kino-festivalyje-pristatomi-lietuviski-filmai-ir-naujausi-projektai/) - Penktadienį atidarytame Triesto kino festivalyje dėl pagrindinių prizų varžysis „Svečias“, „Renovacija“ ir „Gruodis“, o specialiose programose bus pristatyti filmai, gvildenantys aktualius socialinius ir politinius klausimus. Greta vykstančiuose industrijos renginiuose kino kūrėjai dalyvaus su naujais projektais ir tradiciškai bus įteiktas prizas, skirtas bendriems Baltijos šalių ir Italijos projektams. 37-asis Triesto kino festivalis – viena svarbiausių platformų Rytų ir Centrinės Europos kinui – vyksta sausio 16–24 dienomis. Programoje numatyta daugiau nei 120 renginių: šalia konkursinių ir specialiųjų festivalio programų vyks meistriškumo pamokos ir susitikimai su žymiais kino kūrėjais. Festivalį penktadienį atidarė lenkų režisierės Agnieszkos Holland biografinis filmas „Franz“, skirtas vienam iškiliausių XX a. rašytojų Francui Kafkai. Pagrindinėje vaidybinių ilgametražių filmų konkursinėje programoje dalyvauja du lietuviški filmai – Vytauto Katkaus „Svečias“ ir Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“. Pasaulines premjeras surengę Karlovi Varų kino festivalyje, kur „Svečias“ buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, filmai toliau sėkmingai tęsia savo festivalines keliones Europoje ir pasaulyje. „Renovacija“ Lietuvos kino teatruose pasirodys jau šį pavasarį.
- [Jubiliejiniame festivalyje „Pirmoji banga“ – magiškojo žibinto seansai Vilniaus mažajame teatre](https://kinomaniakas.lt/jubiliejiniame-festivalyje-pirmoji-banga-magiskojo-zibinto-seansai-vilniaus-mazajame-teatre/) - Šiais metais 10-ąjį jubiliejų švenčiantis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras vasario 8 d. pristatys išskirtinį renginį „Magiškasis žibintas: XIX a. atvaizdai“. Tapybos šedevrams prilygstančių kūrinių projekcijos pro XIX a. objektyvą – pirmą kartą po daugiau nei šimto metų Lietuvoje atgimsiantys vaizdai sujungs kino ir teatro istoriją, atskleis kerinčią kino priešistorę ir avantiūriškus ankstyvųjų optikos išradimų likimus. Magiškasis žibintas (lot. laterna magica) – vienas pagrindinių XVII a. optinių išradimų, greta teleskopo ir mikroskopo kūrusių žmonijos vaizduotę ir intelektualiąją mintį kursčiusį istorijos mitą. Pasitelkiant šviesos šaltinį ir lęšius, juo į ekraną perkeliami įstabūs rankomis ant stiklo plokščių tapyti vaizdai. Deja, išradus kiną, daugiau nei 250 metų spindėjusi viešų pasirodymų žvaigždė nugrimzdo į užmarštį. Nuo žaislų krautuvių iki keistenybių kambarių Kadaise magiškojo žibinto apžavai pakerėjo skirtingus visuomenės sluoksnius. XVII–XVIII a. šis mechanikos stebuklas tapo fizikų kabinetų ir aukštuomenės keistenybių kambarių pažiba. XVIII a. miestuose pasirodė keliaujantys mokslo populiarintojai, pardavinėjantys fizikinius įrenginius platesniam gyventojų ratui.
- [Išskirtinis renginys Vilniuje – senamiesčio pastatų sienos taps kino ekranais](https://kinomaniakas.lt/isskirtinis-renginys-vilniuje-senamiescio-pastatu-sienos-taps-kino-ekranais/) - Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kviečia į išskirtinio formato renginį – sausio 21 d. vyksiantį pasivaikščiojimą po miestą su trumpametražiais filmais. Festivalio kvietimu į Vilnių iš Hamburgo atvyksta menininkų komanda „A Wall is a Screen“, kurie filmų peržiūroms pasitelkia sienas, kviesdami iš naujo atrasti naktinį nurimusį miestą ir demonstruodami judančių vaizdų galią net už kino teatro ribų. Tai – visiems norintiems atviras, nemokamas 19-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio atidarymo vakaro renginys. Renginio dalyviai žinos tik pasivaikščiojimo pradžios tašką, o likę filmai ir jų rodymo vietos bus staigmena. Sekdami paskui paskui projekcininkų komandą nuo vieno pastato iki kito – nuo vieno filmo į kitą – jie pamatys Vilnių naujoje šviesoje (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Kiekvienas filmas ir vieta – pasirinkti neatsitiktinai, jie mezga dialogą su savo aplinka ir atvirkščiai.
- [Paskelbti Europos kino apdovanojimų laureatai](https://kinomaniakas.lt/paskelbti-europos-kino-apdovanojimu-laureatai/) - Šiandien, sausio 17 dieną, Berlyne vyko iškilminga Europos kino apdovanojimų ceremonija, kurioje buvo apdovanoti geriausi Europos filmai ir jų kūrėjai. Jau net 38 kartą vykstanti šventė vis primena, kiek mūsų regijono kūrėjams pavyksta sukurti ir pasiekti visame pasaulyje.
- [Ko nepraleisti Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje: programos sudarytojai dalinasi rekomendacijomis](https://kinomaniakas.lt/ko-nepraleisti-vilniaus-trumpuju-filmu-festivalyje-programos-sudarytojai-dalinasi-rekomendacijomis/) - Sausio 21–27 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino salėse bei namų kino ekranuose vyks 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Repertuare – daugiau nei šimtas ryškiausių ir pasaulinį pripažinimą pelniusių trumpųjų filmų iš viso pasaulio, patogiai pagal temas ir žanrus suskirstytų į dvidešimt dvi programas. Į pagalbą renkantis ką žiūrėti atskuba festivalio konkursinių programų sudarytojai ir dalinasi savo asmeninėmis rekomendacijomis. Filmus konkursinėms programoms atrinko kino kuratorė ir kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė, režisierius, scenaristas ir edukatorius Andrius Blaževičius bei kino kritikė, žurnalistė Ieva Šukytė. Jie dalinasi savo įžvalgomis ir rekomenduoja savo asmeninius favoritus. Kino kuratorė ir kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė: „Jų akys“, rež. Nicolas Gourault, Prancūzija (tarptautinė konkursinė programa „Apokalipsės belaukiant“) Kas slypi už nuolatinės technologijų pažangos įgyvendinimo? Kas tie nematomi dirbtinio intelekto valdomų automobilių mokytojai ir mokytojos? Šiame filme išgirsite jų balsus, pamatysite kur jie atlieka jiems priskirtas užduotis, išgirsite ir taktikas, kurias jie pasitelkia bent truputį adekvatesniam atlygiui gauti. Tai tamsus, bet labai svarbus dokumentinis filmas, praturtinantis programą aktualia ir mažai analizuota tema. „Šeimyninis sekmadienis“, rež. Gerardo Del Razo, Meksika (tarptautinė konkursinė programa „Maišto anatomija”) Kaip meistriškai vienu kadru galima papasakoti istoriją sunkiai telpančią į ilgiausią pastraipą! Esu tikra, kad režisierius Gerardo Del Razo – naujas ryškus balsas Meksikos kine, kurio naujų filmų pati su nekantrumu lauksiu. Filme telpa ir giliai įsišaknijusios Meksikos problemos, ir kaimynystės grožis, ir maišto šviesiosios bei tamsiosios pusės.
- [Sengirės kino žiema: du filmai apie Žemę ir žmoniją, kviečiantys treniruoti ekologinį mąstymą](https://kinomaniakas.lt/sengires-kino-ziema-du-filmai-apie-zeme-ir-zmonija-kvieciantys-treniruoti-ekologini-mastyma/) - „Sengirės kino“ žiemos sezonas kviečia skirti dėmesio mūsų santykio su Žemės planeta apmąstymui. Abu filmai užklausia vieną esminių žmonijos, pasiekusios stebėtinų mokslinių pasiekimų paradoksų – kodėl turėdami visą reikalingą informaciją žmonės toliau naikina savo namus? Apie tai kalba du, anksčiau festivalyje „Kino pavasaris“ rodyti filmai – „Antropocenas: žmogaus epocha“ (2018) ir „Kas buvome mes“ (2021). Abu filmai nagrinėja antropoceno būklę: pirmasis per stulbinančius industrijų paveiktų peizažų vaizdus atskleidžia, kaip giliai žmogaus veikla įsirėžė į Žemės gelmes ir ekosistemas, o antrasis – kontempliatyviu tonu klausia, kaip ateities kartos pažvelgs į mus iš laiko perspektyvos. Juos sieja ne tik ekologinė tematika, bet ir bandymas peržengti faktų ribas, kviečiant mąstyti apie atsakomybę, atmintį ir palikimą: ką reiškia gyventi epochoje, kurioje žmogus tapo planetą transformuojančia jėga, ir ar dar galime keisti pasakojimą apie savo buvimą Žemėje. Sausio 19–25 dienomis projekto partnerių tinkle, apimančių arti 100 ekranų, bus rodomas kanadiečių filmas „Antropocenas: žmogaus epocha“ (rež. Jennifer Baichwal, Nicholas de Pencier ir Edward Burtynsky) – tai vizualiai įspūdingas dokumentinis filmas, kuriame kelionė per planetą atskleidžia, kaip žmogaus veikla per pastarąjį amžių pakeitė Žemės paviršių, klimatą ir ekosistemas. Filmas yra trečioji garsios kūrėjų trijulės kurtos trilogijos apie Žemę, dalis, kurioje nagrinėjama naujo geologinio laikotarpio – antropoceno – koncepcija ir jos reikšmė žmogaus istorijai bei ateičiai. Šis meditatyvus kino dokumentas pristato įspūdingus vaizdus iš skirtingų Žemės kampelių, priversdamas susimąstyti apie mūsų pėdsaką planetoje. Filmą pristato paleontologė dr. Simona Bekeraitė.
- [Unikalią garsinę patirtį filme „Traukiniai“ sukūręs Saulius Urbanavičius: traukinys lyg gyvas organizmas ](https://kinomaniakas.lt/unikalia-garsine-patirti-filme-traukiniai-sukures-saulius-urbanavicius-traukinys-lyg-gyvas-organizmas/) - „Filmą „Traukiniai“ (rež. Maciejus Drygas) drąsiai įtraukčiau į savo išskirtinių darbų sąrašą. Garso dizainas čia tapo vienu iš esminių filmo, paveikiai atskleidžiančio traukinių, o tuo pačiu ir žmonijos istoriją, elementų“, – sako filmo „Traukiniai“ garso režisierius, keturių „Sidabrinių gervių“ laureatas Saulius Urbanavičius. Nuo sausio 23 dienos į kino teatrus atriedantis bendras Lenkijos ir Lietuvos gamybos filmas 2024 m. laimėjo Amsterdamo kino festivalio pagrindinį prizą, 2025 m. įvertintas JAV kino kritikų dokumentinio kino apdovanojimų („Critics Choice Documentary Awards“) dviem nominacijomis, o Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pasirinko uždarymo filmu. Ypatingas lenkų ir lietuvių kūrinys Filmą „Traukiniai“ kartu kūrė Lenkijos ir Lietuvos kino meistrai, o prodiusavo Vita Želakevičiūtė („Drygas Film Production“) kartu su Rasa Miškinyte („Era Film“). „Traukiniai“ parodo, koks išskirtinis filmas gali gimti, kai susitinka talentingi režisūros, montažo ir garso dizaino meistrai. Jis sumontuotas tik iš archyvinės medžiagos, be jokio dialogo, o garsas sukuria išskirtinį pojūtį. Ne veltui kino kritikai įvairiose recenzijose filmą „Traukiniai“ yra pavadinę XX a. freska, tiesiog meno kūriniu“, – sako R. Miškinytė.
- [Naujasis Paolo Sorrentino filmas „Malonė“ – apie tai, koks iš tiesų turėtų būti prezidentas](https://kinomaniakas.lt/naujasis-paolo-sorrentino-filmas-malone-apie-tai-koks-is-tiesu-turetu-buti-prezidentas/) - Kiekvieno kino meistro Paolo Sorrentino filmo kaskart nekantriai laukiantys žiūrovai šią savaitę turėtų suklusti – jau penktadienį į šalies kino teatrus atkeliauja jo naujausias kūrinys „Malonė“. Filmus „Didis grožis“, „Jaunystė“, „Meilės pasekmės“ ir daugybę kitų sukūręs režisierius šįkart savo pagrindinį personažą – Italijos prezidentą – įspraudžia tarp pareigos valstybei ir jo sąžinės. „Sorrentino yra sukūręs ne vieną šedevrą, bet šis jo filmas – vienas geriausių“, „Toni Servillo – tiesiog puikus“, „Tokiam Paolo Sorrentino jūs neatsispirsite“, „Stilingas ir giliai paslaptingas“ – apie naujausią kino meistro moralinę dramą „Malonė“ rašė leidiniai „Deadline“, „The Hollywood Reporter“, „The Times“ ir „The Guardian“. Atidaręs prestižinį Venecijos kino festivalį, filmas „Malonė“ buvo iškart įvertintas – prezidentą Mariano De Santis įkūnijęs Toni Servillo pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. O kol „Oskarų“ laukiantys kino kritikai jam jau matuoja naują nominaciją, visai netrukus, šią savaitę, paaiškės europietiškųjų „Oskarų“ – Europos kino akademijos apdovanojimų – nugalėtojai. Šiuose apdovanojimuose filmas „Malonė“ buvo nominuotas geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus prizams.
- [Nepripažintos režisierės eksperimentai: „Meno avilys“ kviečia į Margaret Tait kūrybai skirtą renginį](https://kinomaniakas.lt/nepripazintos-rezisieres-eksperimentai-meno-avilys-kviecia-i-margaret-tait-kurybai-skirta-rengini/) - Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ tęsia kasmetinį Sinematekos renginių ciklą. Šį kartą kuratorių poziciją užėmė kino klubas „Cinézine“ – jo komanda atsigręžė į savo laiku nepripažintą, bet išskirtinę škotų režisierę, rašytoją ir poetę Margaret Tait. Jos filmus ir poeziją pristatantys skaitymai ir peržiūra vyks sausio 15 d. 19:30 val. „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2). Renginio kuratorės Ugnė Balsytė, Aušra Umbrasaitė ir Milda Valiulytė „Cinézine“ apibūdina kaip laisvai keliaujantį kino klubą, kviečiantį į judančių vaizdų, videomeno ir menininkių (-ų) filmų peržiūras, kurias lydi neformalūs pokalbiai. Iniciatyva gimė iš noro suburti kino žiūrėtojus ir mylėtojus, kurti neįpareigojančius ir netikėtumams atvirus susitikimus. Pasak „Cinézine“ įkūrėjų, šio renginio programos kuravimą įkvėpė Margaret Tait knyga „Personae“ (sud. Sarah Neely) – nuo standartinio memuaro nutolstantis leidinys, autofikcija, papildyta užrašų knygelių puslapiais bei nuotraukomis iš asmeninio Tait archyvo.
- [Filmo „Badautojų namelis“ režisierius Karolis Kaupinis: laisvei reikia meilės kitam žmogui](https://kinomaniakas.lt/filmo-badautoju-namelis-rezisierius-karolis-kaupinis-laisvei-reikia-meiles-kitam-zmogui/) - „Be nuolatinio galvojimo apie kitą žmogų neįmanoma nei laisva visuomenė, nei tauta, nei valstybė. Be kito meilės viskas pavirsta į egoistų visuomenę, kur kiekvienas rūpinasi savimi. O tokią visuomenę lengva pavergti. Laisvei reikalinga kito meilė ir pasiaukojimas dėl ko nors didesnio nei tu pats. Pirmiausia – kito žmogaus“, – sako filmo „Badautojų namelis“ režisierius K. Kaupinis. Sausio 30-ąją į Lietuvos kino teatrus atkeliaujanti absurdo komedija „Badautojų namelis“ pasakoja apie televizijos diktorę Daivą (Ineta Stasiulytė), kuri kartu su kolegomis netenka darbo ir pradeda bado akciją. Dėl televizijos ji pasiryžta padaryti viską. Artėjant nacionalinei filmo premjerai pasikalbėjome su režisieriumi K. Kaupiniu apie laisvę, pasikeitusią Lietuvą, gyvenimą tarp komedijos ir tragedijos bei filmą „Badautojų namelis“, kurio tarptautinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje. Sausio 13-oji: su kuo tau ji asocijuojasi ir ar turi šios dienos minėjimo tradiciją? Sausio 13-oji yra mano pirmasis sąmoningas prisiminimas, o jis lieka atmintyje visam gyvenimui kaip provaizdis, kaip archetipinis vaizdas apie ką yra pasaulis. Tame vaizdinyje jis yra apie mažus žmones, oriai besipriešinančius didelei imperijai, rizikuojančius mirtimi dėl savo kaip žmonių laisvės ir savos valstybės egzistavimo, kuri jiems tą asmeninę laisvę ir užtikrins.
- [5 Days to go: European Film Awards 2026 celebrating the best of European Cinema in Berlin](https://kinomaniakas.lt/5-days-to-go-european-film-awards-2026-celebrating-the-best-of-european-cinema-in-berlin/) - The 38th European Film Awards will take place this Saturday, 17 January 2026, at the iconic Haus der Kulturen der Welt (HKW) in Berlin, where 1.000 international guests are expected to gather for the festive gala celebrating European cinema. 88 nominees are in the running in 22 categories. The award show, now taking place more prominently in the international awards season just after the Golden Globes and during the Oscar nomination voting period, will bring together leading filmmakers, actors and industry professionals for a celebration of artistic excellence, creativity and the shared passion for film. The red carpet (starting at 4pm CET) and the award ceremony (starting at 6pm CET) will be streamed live on www.europeanfilmawards.eu, reaching audiences worldwide through 46 broadcast and livestream partners from 27 countries across Europe.
- [Lietuvių trumpųjų filmų kūrėjų tarpusavio santykių nagrinėjimai](https://kinomaniakas.lt/lietuviu-trumpuju-filmu-kureju-tarpusavio-santykiu-nagrinejimai/) - Sausio 21–27 dienomis vyks 19-us metus skaičiuojantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Jame bus rodoma per šimtą filmų, kurie suskirstyti į nacionalines ir tarptautines konkursines bei specialiąsias programas. Šiemet visi nacionalinėse konkursinėse programose rodomi filmai čia švęs nacionalines premjeras, o kai kurie – ir pasaulines. Jie varžysis ne tik dėl festivalio pagrindinio prizo „Grand Prix“, bet ir turės galimybę turės galimybę pretenduoti į „Oskarus“ bei Europos kino apdovanojimus. Pasikalbėjome su festivalio antrosios nacionalinės konkursinės programos filmų režisieriais apie tai, kaip buvo kuriami jų filmai ir kodėl jiems buvo svarbu juos sukurti. Antroje nacionalinėje konkursinėje programoje žiūrovų laukia penkių lietuviškų filmų nacionalinės premjeros. Ramus vakaro pokalbis vabzdžių draugijoje, porų santykių dinamikos ir nuo narkotikų priklausomi žmonės – toks platus šios programos temų ratas. Nors iš pirmo žvilgsnio filmai ir jų ritmas skiriasi, juos jungia tarpusavio santykių dinamika – ar tai būtų romantiniai, pagalbos ranką tiesiantys, ar paauglių draugystę išbandantys ryšiai. Svarbu paminėti, kad ši programa skirta tik suaugusiems. Žmonių ir drugelių susitikimas Tarpdisciplinio meno kūrėjo Lauryno Skeisgielos dokumentiniame filme „Liump! Heuriger“ matome viename seniausių Austrijos vynuogynų organizuotą vakarienę, kuri apjungta su naktinių drugių stebėjimo seansu. Prie vieno stalo pakviečiami žmonės ir vabzdžiai. Pasak autoriaus, filmas prasidėjo nuo darbų serijos „Liump!“. „Šie darbai atsirado galvojant apie universalias išgyvenimo strategijas naudojamas žmonių, gyvūnų ar net mikroorganizmų, – sako menininkas. – Bandžiau sukurti situacijas kuriose galima stebėti įvairias mimikrijos formas – apgaulę, kerėjimą, klaidinimą ir pan.
- [„Didysis Martis“ – Timothee Chalamet sugrįžimas, primenantis, ką reiškia didingai svajoti](https://kinomaniakas.lt/didysis-martis-timothee-chalamet-sugrizimas-primenantis-ka-reiskia-didingai-svajoti/) - Pamirškite padėlį – Timothee Chalamet įrodė, kad stalo tenisas gali būti kur kas azartiškesnis, stilingesnis ir pavojingesnis žaidimas. Naujausias režisieriaus Josho Safdie darbas „Didysis Martis “ (angl. Marty Supreme) į kino ekranus įsiveržia su tokia jėga, kokios šis sportas dar neregėjo. Tai ne šiaip eilinė sporto drama, o 1950-ųjų Niujorko dvasia alsuojantis vizualinis desertas, kuriame T. Chalamet galutinai įtvirtina savo, kaip ryškiausios kartos žvaigždės, statusą. Septyneri metai pasiruošimo – dėl vieno vaidmens Nors T. Chalamet vardas dažniausiai asocijuojasi su romantiškais herojais ar fantastiniais blokbasteriais, šiam vaidmeniui jis ruošėsi su beveik fanatišku atsidavimu. Aktorius atskleidė, kad stalo teniso subtilybes pradėjo studijuoti dar 2018 metais. Tai nebuvo tik trumpalaikis susidomėjimas. T. Chalamet visur su savimi gabenosi profesionalų stalo teniso stalą: jis stovėjo jo svetainėje per karantiną, keliavo kartu į dykumą filmuojant „Kopą“ ir netgi buvo užkulisiuose per „Vonkos“ (angl. Wonka) filmavimus. Rezultatas akivaizdus – ekrane matome ne aktoriaus dublerį, o tikrą patį T. Chalamet, kaip profesionalą, kurio judesiai ir technika priverčia aikčioti net sporto veteranus.
- [„Slaptasis agentas“: politinis trileris iš Brazilijos ir serialo „Narcos“ žvaigždė Wagner Moura](https://kinomaniakas.lt/slaptasis-agentas-politinis-trileris-is-brazilijos-ir-serialo-narcos-zvaigzde-wagner-moura/) - Sausio 9 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys vienas ryškiausių ir labiausiai aptarinėjamų metų filmų – brazilų režisieriaus Kleberio Mendonça‘os Filho politinis trileris „Slaptasis agentas“. Filmas jau pelnė daugiau nei 100 tarptautinių apdovanojimų ir nominacijų ir yra laikomas vienu svarbiausių šių metų autorinio kino įvykių. Pagrindinį vaidmenį jame atlieka Wagneris Moura, Lietuvos žiūrovams puikiai pažįstamas iš serialo „Narcos“, kuriame jis įkūnijo Pablo Escobarą. „Slaptasis agentas“ triumfavo 2025 m. Kanų kino festivalyje, kur Mendonça Filho buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, Wagneris Moura – už geriausią aktoriaus vaidybą, o tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI filmą išrinko geriausiu festivalio filmu. Šiuo metu „Slaptasis agentas“ nominuotas trijose „Auksinių gaublių“ kategorijose ir yra trumpajame „Oskaro“ už geriausią užsienio filmą sąraše. Režisierius pagrindinį personažą kūrė iš karto galvodamas apie Moura, kurio talentą stebėjo dar nuo filmo „Elitinis būrys“ (Elite Squad, 2007). O Moura režisieriumi susižavėjo išvydęs jau pirmąjį jo filmą: „Kai pamačiau jo debiutinį filmą „Garsai kaimynystėje“, pasakiau, kad tai geriausias visų laikų Brazilijos filmas. Iškart supratau, kad norėčiau su juo dirbti.“ Abu kūrėjai yra kilę iš Brazilijos uostamiesčio Resifės, kur ir nukelia naujojo filmo „Slaptasis agentas“ veiksmas.
- [Iconic Hungarian Filmmaker Béla Tarr Dies at 70](https://kinomaniakas.lt/iconic-hungarian-filmmaker-bela-tarr-dies-at-70/) - It is with deep sorrow that the European Film Academy announces that the iconic Hungarian film director Béla Tarr passed away this morning after a long and serious illness. The European Film Academy mourns an outstanding director and a personality with a strong political voice, who is not only deeply respected by his colleagues but also celebrated by audiences world-wide.
- [Karolio Kaupinio filmo „Badautojų namelis“ aktorė Ineta Stasiulytė: šio vaidmens laukiau visą gyvenimą](https://kinomaniakas.lt/karolio-kaupinio-filmo-badautoju-namelis-aktore-ineta-stasiulyte-sio-vaidmens-laukiau-visa-gyvenima/) - „Tokio vaidmens neturėjau nuo mokyklos laikų, kai lankiau Telšių dramos teatrą – galima sakyti, kad jo laukiau visą gyvenimą. Filme nepamatysite tokios Inetos, kokią įpratę matyti kino ar televizijos ekranuose. Neabejoju, kad visiems bus staigmena“, – sako ryžtingą televizijos diktorę Daivą absurdo komedijoje „Badautojų namelis“ suvaidinusi aktorė Ineta Stasiulytė. Nuo sausio 30-osios į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantis režisieriaus Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“ pasakoja apie ryžtą svajoti ir žmogiškumo artumo siekį. TV diktorė Daiva kartu su šimtais kolegų netenka darbo. Viską dėl televizijos pasiryžusi padaryti moteris paskelbia bado akciją ir kartu su keliais kolegomis apsigyvena vagonėlyje. Laikas eina, BBC ir CNN reporterių nė kvapo, o tušti pilvai gurgia vis garsiau. „Badautojų namelis“ pasakoja apie žmones, kurie riboja savo svajones. Tai ir yra didžioji paslaptis, kodėl gyvendami šioje žemėje negalime patirti pilnatvės ir laimės. Pažiūrėję „Badautojų namelį“, pasijusite laisvesni“, – neabejoja žinoma aktorė. Su K. Kaupiniu kalbėjome ta pačia kino kalba I.Stasiulytė pasakoja, kad K. Kaupinio kūryba susižavėjo jau po pirmojo jo filmo, šešias „Sidabrines gerves“ laimėjusio „Nova Lituania“. „Aktoriai nuostabiai perteikė savo vaidmenis, buvo juntama režisieriaus ranka. Po premjeros priėjau prie Karolio ir sakau: „Pakviesk mane į kitą filmą“. Jis šyptelėjo, bet nieko neatsakė. Po dviejų metų gavau kvietimą į jo naujo filmo atranką. Daug vilčių neturėjau, bet nuėjau. Nereikia bijoti svajoti ir būna, kad svajonės išsipildo“, – šypsosi aktorė.
- [Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2026“ kviečia kino kūrėjus teikti paraiškas](https://kinomaniakas.lt/nacionaliniai-kino-apdovanojimai-sidabrine-gerve-2026-kviecia-kino-kurejus-teikti-paraiskas/) - Asociacija AVAKA kartu su Lietuvos kino centru skelbia filmų paraiškų priėmimo pradžią 17-iesiems Nacionaliniams kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“, kurie vyks šių metų gegužės 31 d. Vilniuje. Filmų paraiškos Filmų paraiškos priimamos nuo 2026 m. sausio 6 d. iki 2026 m. sausio 26 d. (imtinai) apdovanojimų svetainėje čia. Apdovanojimams gali būti teikiami ilgametražiai ir trumpametražiai filmai, rodyti kino teatruose nuo 2025 m. gegužės 2 d. iki 2026 m. gegužės 1 d. ir užregistruoti Lietuvos kino centro filmų registre. Ilgametražiai filmai turi būti komerciniais pagrindais parodyti bent dviejuose Lietuvos miestų kino teatruose bent 5 kartus (prie parodymų gali būti įskaičiuojami ir Lietuvoje vykę nemokami festivaliniai rodymai). „Žiūroviškiausio filmo“ apdovanojimas bus skirtas filmui, kuris nuo praėjusių metų gegužės 2 d. iki einamųjų metų gegužės 1 d. sulaukė daugiausiai žiūrovų Lietuvos kino teatruose. Priimami trumpametražiai filmai, kurių nacionalinė ar tarptautinė premjera kino teatre ar festivalyje įvyko nuo praėjusių metų gegužės 2 d. iki einamųjų metų gegužės 1 d. arba buvo pasiekiami vartotojams ne trumpiau nei 30 dienų užsakomųjų vaizdo paslaugų platformos programoje.
- [Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje – Indonezijos kinas, filmai po atviru dangumi ir operatoriaus Audriaus Kemežio kūryba](https://kinomaniakas.lt/vilniaus-trumpuju-filmu-festivalyje-indonezijos-kinas-filmai-po-atviru-dangumi-ir-operatoriaus-audriaus-kemezio-kuryba/) - Sausio 21–27 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje bei namų kino ekranuose vyks 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, kuris šiandien atskleidžia pilną programą ir pristato net keturiolika specialiųjų – pagal temas ir žanrus suskirstytų – programų. Kasmet vis randančiame kuo nustebinti festivalio repertuare šiemet – iš viso dvidešimt dvi programos, sudarytos iš kiek daugiau nei šimto ryškiausių trumpo metro filmų iš viso pasaulio. Kaip ir kasmet, festivalio programą sudaro trys tradiciniai dėmenys. Tai – nacionalinės konkursinės programos, kuriose – dešimt lietuviškų filmų nacionalinių premjerų. Taip pat – tarptautinės konkursinės programos, kuriose – gausu žymiausių pasaulio kino festivalių nugalėtojų net iš šešių žemynų. Trečioji, pati margiausia ir netikėčiausia repertuaro dalis – pagal temas ir žanrus suskirstytos specialiosios programos, kurias kuruoja kviestiniai programų sudarytojai iš Lietuvos ir užsienio. Keturiolikoje artėjančio festivalio specialiųjų programų – naujausi ir įsimintiniausi trumpieji filmai: Indonezijos bei Portugalijos kinas, švedų menininkės Susannos Wallin ir operatoriaus Audriaus Kemežio retrospektyvos, naktinis pasivaikščiojimas po Vilnių, kurio metu filmai bus rodomi ant senamiesčio pastatų sienų, pašėlusi animacijos programa suaugusiems, Europos kino apdovanojimų nominantai, jaunimo sudaryta programa, VR filmai, įsimintiniausi Europos kino kūrėjų darbai bei filmai mažiesiems. Taip pat – festivalio pažiba tapęs ir kasmet pilnas sales renkantis renginys – Kino naktis, bei, žinoma, festivalio nugalėtojų programa.
- [Lietuvos trumpųjų filmų kūrėjų išorinės ir vidinės kelionės](https://kinomaniakas.lt/lietuvos-trumpuju-filmu-kureju-isorines-ir-vidines-keliones/) - Sausio 21–27 dienomis prie kino bei namų ekranų 19-ąjį kartą pakvies Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Jame kino mylėtojai galės pamatyti per šimtą filmų, suskirstytų į nacionalines ir tarptautines konkursines programas bei specialiąsias temines programas. Šiemet visi nacionalinėse konkursinėse programose rodomi filmai čia švęs nacionalines premjeras, o kai kurie – ir pasaulines. Jie varžysis ne tik dėl festivalio pagrindinio prizo „Grand Prix“, bet ir turės galimybę turės galimybę pretenduoti į „Oskarus“ bei Europos kino apdovanojimus. Vieni pirmosios nacionalinės konkursinės programos filmų veikėjai bėga nuo savęs, kiti – kaip tik ieško savo tapatybės ir vietos. Šioje programoje – ne tik mūsų vietinės istorijos, bet ir sąsajos su Ukraina bei Vokietija ir galimybė į Vilnių pažvelgti nuo miesto stogų. Nors filmai – skirtingi tiek savo stiliumi, tiek intonacijomis, juos vienija pastanga įsigilinti į kūrėjų pasirinktus veikėjus ir jų istorijas. Pirmosios nacionalinės konkursinės programos režisieriai pasakoja apie tai, kaip kilo jų filmo idėjos, kodėl jiems buvo svarbu jas nagrinėti ir kaip šie filmai buvo kuriami. Artumo paieškos naktiniame Vilniuje Filmas „Holograma“ pasakoja apie savęs ieškančią ir nerūpestingą vaizduojančią Sofiją, kuri naktiniame Vilniuje sutinka Adomą. Jie leidžiasi į naktinę kelionę namo link Antakalnio, kurios metu jie vengdami atvirumo, kartu ir bando suartėti.
- [Kino maniakas pristato 2025 metų veiklos rezultatus](https://kinomaniakas.lt/kino-maniakas-pristato-2025-metu-veiklos-rezultatus/) - Visų pirma, noriu padėkoti tau. Be tavęs nebūtų ir mano veiklos, nebūtų dėl ko kuriu šį turinį. Nebūtų žmogaus, kuris seka mane, žiūri tinklalaides, skaito straipsnius, dalinasi mano turiniu ir palaiko. Kiekvienas man esate labai svarbus ir taip smagu matyti, kai jūsų būrys auga. 2025 – tieji man buvo tikrai įtempti ir darbingi metai. Per šiuos metus mano veikla įgijo aiškesnę formą bei išsiplėtė. Viena didžiausių kaitų – tinklalaidė „Pezuliai apie kiną“. Iš asmeninių monologų apie filmus tai išaugo į pokalbius su kino industrijos profesionalais. Supratau kaip svarbu kino kūrėjams suteikti balsą ir šviesti visuomenę apie jų kūrybą. Jaučiu, kad reikia užpildyti susidariusį kokybiško turinio deficitą, tad lygiuodamasis į kitus panašaus turinio kūrėjus siekiu tai padaryti. Kitas „Kino maniako“ veiklos išgrynintas elementas buvo svetainės kinomaniakas.lt susikūrimas. Pastebėjęs, kad mano veikla greitai auga, supratau, kad nebeužtenka tik socialinių tinklų profilių, reikia ir svetainės. Tad po sunkaus darbo įdarbinant savo programavimo žinias ir visokius kitus gebėjimus gimė svetainė, kurioje žmonės dabar gali rasti praktiškai visas kino industrijos naujienas bei kartas nuo karto pasirodančias mano įžvalgas apie įvairius filmus ar kino industrijos renginius.
- [Igno Jonyno filme „Siena“ suvaidinusi Eglė Mikulionytė: „Kine ir scenoje galite apseiti be manęs“](https://kinomaniakas.lt/igno-jonyno-filme-siena-suvaidinusi-egle-mikulionyte-kine-ir-scenoje-galite-apseiti-be-manes/) - „Atrodo, iš auklių neišlipsiu“, – šypteli teatro ir kino aktorė Eglė Mikulionytė. Jos šypsnyje nusivylimo nėra, – kas jau kas, o patyrusi aktorė žino, kad personažas dažniausiai renkasi aktorių, o ne aktorius – personažą. Teatro gerbėjams pažįstama iš puikaus auklės vaidmens Oskaro Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, dar vieną auklę ji suvaidino psichologiniame kino režisieriaus Igno Jonyno trileryje „Siena“. E. Mikulionytės vaidmuo I. Jonyno filme – ne iš patogiųjų. Jos personažė nebaigtame įrengti, šalčiu po draugės mirties dvelkiančiame Pamario name prižiūri paauglę Urtę (aktorė Urtė Povilauskaitė). Priežiūra nėra lengva – mergaitė nekalba, savotiškai reiškia jausmus ir kartais netgi kelia pavojų tiems, kurie jos nesupranta. „Mano auklė jaučia tylią padėką mirusiai Urtės mamai, padėka virsta pareiga. Tokia labai paprasta, žmogiška mechanika – man kažkada padėjo, dabar aš padedu“, – sako Eglė ir priduria, kad būtent tokiose niekur neįtvirtintose pareigose ir atsiveria tikrasis žmogaus veidas. Ypatingų pastangų kuriant auklės vaidmenį filme, sako, nereikėję. Vaidmuo scenarijaus autoriaus ir filmo režisieriaus I. Jonyno buvo puikiai aprašytas. Tokiais atvejais aktoriui lieka tik nepersistengti.
- [Per šventes atkeliauja Jimo Jarmuscho trilogija apie šeimą: tylios paslaptys, kurios panašios į mūsų](https://kinomaniakas.lt/per-sventes-atkeliauja-jimo-jarmuscho-trilogija-apie-seima-tylios-paslaptys-kurios-panasios-i-musu/) - Jis sugrįžta. Jis – tai Jimas Jarmuschas. Kultiniais tapusių filmų „Kava ir cigaretės“, „Patersonas“, „Išgyvena tik mylintys“ režisierius šventiniu laikotarpiu į Lietuvos ekranus atkeliauja su naujausiu, šeimai skirtu, melancholišku ir kartaus humoro kupinu filmu „Tėvas Motina Sesuo Brolis“, kuris šiemet laimėjo pagrindinį Venecijos kino festivalio apdovanojimą – „Auksinį liūtą“ už geriausią filmą. „Juokingas, jautrus, įžvalgus – tikras šeimyninės trilogijos perlas“, – taip naujausią J. Jarmuscho filmą apibūdina „The Holywood Reporter“. Kalėdiniu laikotarpiu filmas bus pristatytas JAV kino teatruose, o Lietuvoje startuos nuo sausio 2 d. Pokalbių apie šeimą ir jos santykius kupinas filmas ypatingai tinka kalėdiniu laikotarpiu, tad nekantriausiems numatyti keli išankstiniai seansai jau nuo gruodžio 26 d. Visi personažai sukurti konkretiems aktoriams JAV kino režisierius Jimas Jarmuschas jau keturis dešimtmečius išlieka autoriumi, kurio savito stiliaus, ironiško bei išmintingo žvilgsnio į pasaulį ir žmones su jokiu kitu kino kūrėju nesupainiosi. Naujajame filme „Tėvas Motina Sesuo Brolis“, kuris vadinamas ir drama, ir komedija, kino gerbėjus lepina talentingų aktorių žvaigždynas: Tomas Waitsas, Cate Blanchet, Charlote Rampling, Vicky Krieps ir kiti.
- [Užsienio kino kūrėjai ieškojo įkvėpimo Vilniuje](https://kinomaniakas.lt/uzsienio-kino-kurejai-ieskojo-ikvepimo-vilniuje/) - Vilnius kasmet tampa vis labiau geidžiama vieta užsienio kino kūrėjams ne tik dairantis vietų filmavimams, bet ir ieškant įkvėpimo ar lietuvių profesionalų konsultacijų. Lietuvių kino gamybos kompanijos „M-Films“ kvietimu būsimo filmo scenarijų šiomis savaitėmis Vilniuje vystė Ukrainos režisierė Marysia Nikitiuk. Ji tapo jau penktąja kūrėja, į Lietuvą atvykusia per tarptautinį „Pop Up Film Residency“ kino scenarijaus rezidencijų tinklą. M. Nikitiuk dėl būsimo filmo konsultavo lietuvių scenaristė ir režisierė Marija Kavtaradze. Prieš ketverius metus „M-Films“ iniciatyva Lietuvai tapus pirmąja Baltijos šalimi, kviečiančia į tarptautinio „Pop Up Film Residency“ tinklo kino scenarijaus rezidencijas, Vilniuje semtis įkvėpimo jau apsilankė kino kūrėjai iš Brazilijos, Kazachstano, Rumunijos, Prancūzijos ir Ukrainos. „Mūsų patirtis su „Pop Up Film Residency“ tampa vis įdomesnė, brandesnė ir įvairiapusiškesnė – Vilniuje sulaukiame tarptautinės kino industrijos akiratyje jau spėjusių pasirodyti talentų, o iš kelių savaičių scenarijaus rašymo rezidencijų išsivysto vis didesni projektai“, – pasakoja „M-Films“ prodiuserė Marija Razgutė.
- [Režisieriaus Sauliaus Baradinsko naujasis trumpametražis filmas „Betono vaikai“ atrinktas į Tarptautinį Roterdamo kino festivalį](https://kinomaniakas.lt/rezisieriaus-sauliaus-baradinsko-naujasis-trumpametrazis-filmas-betono-vaikai-atrinktas-i-tarptautini-roterdamo-kino-festivali/) - „Tai filmas apie mane ir mus, kurie augo rajone. Tai filmas apie laisvę“, - teigia režisierius S. Baradinskas. – „Šis miuziklas bus paremtas magiško realizmo principais – apie smurtą kalbėsiu šokiu. Pagaliau sujungsiu muziką su kinu. Esu labai laimingas ir dėkingas, nes šis filmas yra svarbi įžanga į mano jau kelerius metus vystomą pilno metro filmą “Betono Muzika”. Turiu svajonę – padovanoti miuziklą Lietuvai.“ „Betono vaikai“ – tai 20 minučių trukmės vaidybinis miuziklas apie Lietuvos sovietinių daugiabučių rajonų kiemuose augusią paauglių kartą, kuriai trūko tėvų dėmesio, saugumo ir meilės. Filmas pasakoja apie jaunuolius, kurie kasdienybėje susidurdavo su smurtu gatvėse, tačiau tuo pat metu bandė kurti savo ateitį, ieškoti laisvės bei atrasti save. Siužeto centre – Rokas, nuostabaus balso vaikinas, dainuojantis mokyklos chore, gyvenantis 1997-ųjų Vilniuje. Vieną dieną jį ima persekioti vietinė grupuotė, grasindama susidoroti. Tai jautrus „coming-of-age“ pasakojimas apie vaikystę, kuri baigiasi per anksti. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Domantas Starkauskas („Abudu“ grupės vokalistas) ir Kasparas Varanavičius, taip pat vaidina Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Agnė Šataitė.
- [Skelbiama nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijos data bei paraiškų priėmimo terminai](https://kinomaniakas.lt/skelbiama-nacionaliniu-kino-apdovanojimu-sidabrine-gerve-ceremonijos-data-bei-paraisku-priemimo-terminai/) - Asociacija AVAKA kartu su Lietuvos kino centru skelbia, kad 17-ieji Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ įvyks 2026 m. gegužės 31 d. ir pristato pareiškėjams aktualią informaciją. Filmų paraiškos Filmų paraiškos bus priimamos nuo 2026 m. sausio 5 d. iki sausio 23 d. (imtinai) apdovanojimų svetainėje. Apdovanojimams galės būti teikiami ilgametražiai ir trumpametražiai filmai, rodyti kino teatruose nuo 2025 m. gegužės 2 d. iki 2026 m. gegužės 1 d. ir užregistruoti Lietuvos kino centro filmų registre. Ilgametražiai filmai turės būti komerciniais pagrindais parodyti bent dviejuose Lietuvos miestų kino teatruose bent 5 kartus (prie parodymų gali būti įskaičiuojami ir Lietuvoje vykę nemokami festivaliniai rodymai).
- [Vilniaus trumpųjų filmų festivalio tarptautinėse konkursinėse programose – Berlyno, Kanų ir Venecijos kino festivalių nugalėtojai](https://kinomaniakas.lt/vilniaus-trumpuju-filmu-festivalio-tarptautinese-konkursinese-programose-berlyno-kanu-ir-venecijos-kino-festivaliu-nugaletojai/) - Nuo Kambodžos, JAV, Filipinų, Naujosios Zelandijos ar Singapūro iki Meksikos, Sakartvelo ar Pietų Korėjos – 19-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio žiūrovai sausio 21–27 dienomis galės susipažinti su trumpametražiais filmais iš šešių pasaulio žemynų. Repertuaras šiemet – kupinas žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose apdovanotų filmų: vien šešiose tarptautinėse konkursinėse programose bus rodomi Berlyno, Kanų, Venecijos, Lokarno ir „Sundance Film Festival“ festivalių bei Europos kino apdovanojimų nominantai. Konkursinių festivalio programų filmus vertins žiuri, sudaryta iš Suomijos, Serbijos bei Lietuvos kino industrijos ekspertų, o bilietus į konkursines programas galima įsigyti jau nuo šiandien. Augant Vilniaus trumpųjų filmų festivalio tarptautiniam žinomumui, filmų, pateikiamų į konkursines programas, skaičius – kasmet vis didesnis. Festivalio programos sudarytojams teko nelengva užduotis kruopščiai atrinkti ryškiausius filmus iš beveik trijų tūkstančių paraiškų, tačiau rezultatas – išties įspūdingas. Vien tarptautinių konkursinių programų repertuarą šiemet sudaro trisdešimt du filmai iš skirtingų pasaulio kampelių. Pernai Vilniaus trumpųjų filmų festivalis tapo pirmuoju kino renginiu Lietuvoje, pelniusiu prestižiškiausių pasaulyje kino apdovanojimų – „Oskarų“ kvalifikaciją, o 2025 m. – pirmuoju šalyje, pelniusiu Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją, tad filmai iš 19-ojo festivalio konkursinių programų galės pretenduoti tiek į „Oskarų“, tiek ir Europos kino apdovanojimų nominacijas. Tarptautinės konkursinės programos šiemet ekranuose prabils atminties, pasipriešinimo, šeimos, tarpusavio santykių, kovos už būvį bei kūniškumo temomis, ir pakvies susimąstyti, pasvajoti, pasijuokti ar tiesiog pasimėgauti pasaulio margumu bei trumpo žanro filmų kūrėjų įžvalga.
- [Andriaus Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ pateko į prestižinį „Sundance“ kino festivalį](https://kinomaniakas.lt/andriaus-blazeviciaus-filmas-skyrybos-karo-metu-pateko-i-prestizinio-sundance-festivalio-konkursine-programa/) - Trečiojo režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmo „Skyrybos karo metu“ (angl. How to Divorce During the War) pasaulinė premjera vyks prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje. Sausio pabaigoje naujausias A. Blaževičiaus filmas kartu su 9 kitais iš viso pasaulio varžysis „Sundance“ festivalio pilnametražių vaidybinių filmų konkursinėje programoje „World Cinema Dramatic Competition“. Šis JAV kasmet vykstantis kino festivalis yra priskiriamas prie penkių svarbiausių pasaulio festivalių kartu su Kanų, Venecijos, Berlyno ir Toronto festivaliais. „Labai džiaugiuosi – tai tikrai nuostabi žinia ir man labai daug reiškia patekti būtent į „Sundance“ su trečiuoju savo filmu. „Skyrybos karo metu“ gimė iš paprastų, žmogiškų situacijų, kurias stebėjau tiek artimiausioje savo aplinkoje, tiek Lietuvoje apskritai – todėl ypatinga matyti, kad jos randa atgarsį tokio masto festivalyje. „Sundance“ užaugino daugybę nepriklausomo kino kūrėjų, tad būti jo dalimi yra didžiulis įvertinimas. Esu be galo dėkingas visai komandai – ši sėkmė priklauso mums visiems, – sako režisierius A. Blaževičius. – Simboliška, kad kvietimo sulaukėme vos baigę filmo garso takelį. Su prodiusere Marija Razgute Liuksemburge peržiūrėjome paskutinį filmo garso montažą ir tos pačios dienos vakare gavome žinią iš „Sundance“.“
- [Įteikti Lietuvos kinematografininkų sąjungos „LuKaS“ apdovanojimai](https://kinomaniakas.lt/iteikti-lietuvos-kinematografininku-sajungos-lukas-apdovanojimai/) - 2025 m. gruodžio 8 d. įvykę kasmetiniai „LuKaS“ – Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimai jau 26-ąjį kartą subūrė šalies kino kūrėjus, profesionalus ir kino bendruomenę. Ceremonija vyko Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekos salėje. „LuKaS“ apdovanojimai yra išskirtiniai tuo, kad tai – kolegiškas įvertinimas: kūrėjai vertina vieni kitų pasiekimus, o pripažinimas tampa svarbiu kino bendruomenės ženklu. Šis apdovanojimas yra ypatingai reikšmingas, nes liudija kūrybinį pasitikėjimą ir pagarbą tarp kolegų. Šiemet komisijai pateikti filmai atspindėjo brandų ir kūrybingą Lietuvos kino lauką. Pastaraisiais metais lietuvių kinas ryškiai įsitvirtino tarptautinėje erdvėje – nacionaliniai filmai vis dažniau matomi prestižiniuose festivaliuose, pelno apdovanojimų ir sulaukia pripažinimo.
- [Garsiausios Pietų Amerikos kino režisierės Lucrecios Martel retrospektyva: su aštria kritika ir humoru apie Argentiną](https://kinomaniakas.lt/garsiausios-pietu-amerikos-kino-rezisieres-lucrecios-martel-retrospektyva-su-astria-kritika-ir-humoru-apie-argentina/) - Šių metų Venecijos kino festivalyje įvyko ilgai laukto naujo režisierės Lucrecios Martel filmo „Mūsų žemė“ (Nuestra tierra, 2025) premjera. Šį dokumentinį filmą režisierė iš Argentinos kūrė 15 metų. Jame pasakojama apie Šuščagastos autochtonų bendruomenės lyderio Javiero Chocobaro nužudymą, po jo kilusius protestus ir teismo procesą. Šis ir kiti keturi Lucrecios Martel sukurti vaidybiniai ilgo metro filmai bei trumpo metro filmų programa bus parodyta „Skalvijos“ kino centre gruodžio 11-14 dienomis. Nors Lucrecia Martel kol kas sukūrė tik penkis ilgo metro filmus, jos kūryba jau yra tapusi šiuolaikinio kino klasika. Jos retrospektyvos reguliariai rengiamos įtakingiausiose pasaulio meno ir kino institucijose – MOMA, Lincoln Center, Pompidou ir kitur. Žymiausios Pietų Amerikos moters režisierės filmai įsimena įtaigia atmosfera – per įtampos kupinus santykius tarp šeimos narių ir socialinių sluoksnių Martel aštriai ir su kandžiu humoru kalba apie Argentinos praeitį ir dabartinės visuomenės būklę. Kino kūrimą priimdama kaip didelę atsakomybę, režisierė renkasi kalbėti apie visuomenės žaizdas ir fiksuoti tai, kas svarbu. „Pradėjau kurti filmus, nes norėjau politiškai dalyvauti savo miesto, savo bendruomenės gyvenime,“ – teigia Lucrecia Martel. Savo filmais ji kviečia žiūrovus suabejoti nusistovėjusia tvarka ir bandyti įsivaizduoti kitokią tikrovę.
- [European Film Academy Announces New Board Appointments](https://kinomaniakas.lt/european-film-academy-announces-new-board-appointments/) - The European Film Academy membership has concluded its voting procedures for the 2026 intake, and as well as re-electing 10 members the election results bring three new members of the board for the next two years. Romanian producer Ada Solomon has been elected chair of the institution’s board. Dutch producer Leontine Petit and France’s Matthieu Darras have both been elected as deputy chairs. The two-year mandate will start on 1 January 2026.
- [Kino režisierius Ignas Jonynas leidžiasi į kelionę per sienas: ar Pamario vandenų šaltyje blogį įveiks šviesa](https://kinomaniakas.lt/kino-rezisierius-ignas-jonynas-leidziasi-i-kelione-per-sienas-ar-pamario-vandenu-saltyje-blogi-iveiks-sviesa/) - Režisierius Ignas Jonyno savo filmuose mėgsta brėžti ribas – fizines, socialines ir moralines. Naujausiame jo filme sienos skiria dvi valstybes – Lietuvą ir Rusiją. Parodoksalu, kad apie pasienyje klestinčią kontrabandą Ignas pradėjo kalbėti tada, kai aukščiausia šalies valdžia ta tema pasitarimų nešaukė, – filmo „Siena“ scenarijų jis parašė prieš gerus šešerius metus. Ketvirtadienio vakarą išankstinis filmo seansas vyko Kaune, kino teatre „Romuva“. Filmo pristatyme dalyvavo režisierius Ignas Jonynas, prodiuseris Martynas Mickėnas, filme vaidmenis kūrę filosofas Viktoras Bachmetjevas ir chorvedė Danguolė Beinarytė. Nuo nuo gruodžio 5-osios, I. Jonyno psichologinis trileris „Siena“ atkeliauja į kino teatrus. Po žmonos mirties ornitologas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) vienas lieka auginti paauglę dukrą Urtę (Urtė Povilauskaitė). Vieną dieną Vilius partrenkia nuo pasieniečių bėgantį kontrabandininką. Nusikaltėliai priverčia jį pervežti nelegalų krovinį. Kai užduotis įvykdoma, Viliui pasiūloma sekti ne tik migruojančius paukščius, bet ir per valstybės sieną gabenamas nelegalias siuntas. Suviliotas lengvų pinigų ir adrenalino, ornitologas įsitraukia į kontrabandininkų veiklą. Vilius priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi.
- [Paskelbtos Europos kino apdovanojimų nominacijos](https://kinomaniakas.lt/paskelbti-europos-kino-apdovanojimu-nominantai/) - Europos kino akademija paskelbė galutinį visų nominantų sąrašą Europos kino apdovanojimams. Dabar visi akademijos nariai balsuos, kad atrinktų nugalėtojus, kurie bus paskelbti Europos kino apdovanojimų ceremonijoje 2026 m. sausio 17 d. Berlyne, Vokietijoje, esančiame Pasaulio kultūros rūmuose „Haus der Kulturen der Welt“. Lietuvoje tiesioginę renginio transliaciją transliuos LRT Plius.
- [Dešimt nacionalinių premjerų Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje: kas sausį pretenduos į geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulą?](https://kinomaniakas.lt/desimt-nacionaliniu-premjeru-vilniaus-trumpuju-filmu-festivalyje-kas-sausi-pretenduos-i-geriausio-lietuvisko-filmo-titula/) - Naują kino festivalių sezoną kasmet atidarantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 21–27 dienomis, ir prie kino bei namų ekranų 19-ąjį kartą pakvies susiburti trumpojo kino mylėtojus. Žiūrovų tradiciškai laukia daugiau nei šimtas filmų, suskirstytų į nacionalines ir tarptautines konkursines programas bei specialias temines programas, taip pat – kino šventę kuriantys renginiai. Nacionalinėse konkursinėse programose šiemet – dešimt nacionalinių premjerų, ir visi šie filmai varžysis ne tik dėl festivalio pagrindinio prizo „Grand Prix“, bet ir turės galimybę pretenduoti į „Oskarus“ bei Europos kino apdovanojimus. „Kasmet išlaikome Vilniaus trumpųjų filmų festivalio aktualumą, pristatydami tai, kuo šiandien gyvena Lietuvos kino kūrėjai. Didžiuojamės šiemet pelnę dar vieną prestižinę kvalifikaciją – Europos kino apdovanojimų, kurią turi vos apie 30 festivalių visoje Europoje. Tai atveria dar platesnes galimybes lietuvių kūrėjams priartėti prie trumpametražio kino nominacijos svarbiausiuose Europos kino apdovanojimuose. Ypatingai šiandien, kultūrai iššūkių kupinu laikotarpiu, matome kaip niekada stiprią kūrėjų vienybę ir didžiuojamės galėdami žiūrovams pristatyti programą, atspindinčią mūsų laikų aktualijas.“ – sako festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė–Cegelskienė. Festivalyje – net dešimt lietuviškų filmų nacionalinių premjerų Pernai Vilniaus trumpųjų filmų festivalis tapo pirmuoju kino renginiu Lietuvoje, pelniusiu prestižiškiausių pasaulyje kino apdovanojimų – „Oskarų“ kvalifikaciją, o 2025 m. – pirmuoju šalyje, pelniusiu Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją, tad vienas iš 19-ojo festivalio konkursinių programų filmų galės pretenduoti į Europos kino apdovanojimus.
- [Įvyko Igno Jonyno filmo „Siena“ premjera](https://kinomaniakas.lt/ivyko-igno-jonyno-filmo-siena-premjera/) - Rusnės apylinkės Pamaryje, atšiauri šio krašto gamta tapo tarsi dar vienu kino režisieriaus Igno Jonyno naujojo filmo „Siena“ veikėju. Būtent šiame krašte įvyko išankstinė psichologinio trilerio premjera. Penktadienio vakarą raudonas kilimas filmo kūrėjams nutiestas Vilniuje. Bilietai į I. Jonyno „Sienos“ premjerą Šilutės kultūros namuose buvo išgraibstyti, iš Vilniaus pažliugusiais keliais atvykusios komandos laukė pilnutėlė salė. Tarp žiūrovų buvo nemažai vietos žmonių, kurie ne tik padėjo per filmavimus, bet ir patys filmavosi. „Atrodo, persikėlėme laiku, grįžome atgal tuo pačiu metu, kai čia kūrėme filmą“, – premjeroje sakė filmo režisierius. Kartu su juo pristatyme Šilutėje dalyvavo filmo prodiuserė Rūta Adelė Jekentaitė, iš „Baltic Productions“, filmo dailininkė Kotryna Budrienė, aktoriai Šarūnas Zenkevičius, Laurynas Luotė, šviesų dailininkas Egidijus Braziūnas. Vilniuje filmo komandą pasitiko būrys garsenybių. Į „Sienos“ premjerą atvyko Edmundas ir Rasa Jakilaičiai, dainininkė Justė Arlauskaitė su aktoriumi Tadu Grynu, režisierė Giedrė Žickytė, laidų vedėja Jolanta Svirnelytė ir kiti. Pradėdamas šventinį vakarą režisierius I. Jonynas kalbėjo, kad filmas pirmiausia priklauso komandai.
- [Atidarytas 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis: tikrovės ir vaizduotės atspindžiai ekrane](https://kinomaniakas.lt/atidarytas-22-asis-vilniaus-dokumentiniu-filmu-festivalis-tikroves-ir-vaizduotes-atspindziai-ekrane/) - Lapkričio 27 d., ketvirtadienį, prasidėjo 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, šiais metais kviečiantis tyrinėti kino ir šiuolaikinio meno jungtis, politinius ir visuomeninius klausimus, dokumentinio kino istoriją ir meninių formų įvairovę. Į žiemą persikėlęs festivalis vyks iki gruodžio 7 d. Festivalį atvėrė režisierės, kuratorės, aktyviai šiuolaikinio meno scenoje veikiančios kūrėjos Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“, švenčiantis skirtingų šokėjų kartų išraiškos laisvę. Filme atgyjanti šiuolaikinio ir gatvės šokio scena po atidarymo seanso persikėlė į Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto arba VRM rūmus. 1980 m. iškilęs architekto Algimanto Mačiulio projektuotas pastatas, tapęs išraiškingu ir drąsiu vėlyvojo modernizmo pavyzdžiu, sujungė kino ir architektūros erdves, pratęsdamas pasakojimą apie kūrybines paieškas išorinių suvaržymų paženklintame laike. Skirtingose programose – išraiškinga dokumentinio kino įvairovė Istorinės atminties temą festivalyje plėtos ir kita lietuviška premjera – Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje savo kūrinius pristačiusio armėnų ir lietuvių kilmės menininko Andriaus Arutiuniano juosta „Baigties trauka“ panardins į meditatyvų dialogą su avangardinio kino ir Kaukazo regiono istorija. Žvilgsnį į praeities ir dabarties sankirtas praplės vienam pagrindinių Jugoslavijos juodosios kino bangos ir serbų kino avangardo balsų, „Auksinio lokio“ laureatui Želimirui Žilnikui (g. 1942), bei Lietuvoje iki šiol mažai pažįstamai išeivių kino ir garso režisierei Marytei Kavaliauskas (g. 1943) skirtos retrospektyvinės programos. Abu kūrėjai lankysis festivalyje ir susitiks su žiūrovais.
- [Lietuvos kino kūrėjų triumfas: apdovanojimų banga Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje](https://kinomaniakas.lt/lietuvos-kino-kureju-triumfas-apdovanojimu-banga-talino-juoduju-naktu-festivalyje/) - Šį savaitgalį finišavo tarptautinis Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalis, kuriame Lietuvos kūrėjai pelnė gausius apdovanojimus. Tarp laureatų – režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Kinų jūra“, pripažintas geriausiu Kritikų pasirinkimo programoje, Vytauto Katkaus juosta „Svečias“, pelniusi geriausio Baltijos šalių filmo titulą, Aistės Žegulytės „Biodestruktoriai“, įvertinti kaip geriausias Baltijos šalių dokumentinis filmas, ir Gabrielė Urbonaitė, tapusi geriausia Baltijos šalių režisiere už filmą „Renovacija“. Talino kino festivalis – didžiausias tarptautinis kino renginys Baltijos ir Šiaurės šalyse, turintis prestižinę A klasės kvalifikaciją ir priskiriamas prie svarbiausių pasaulio kino festivalių. Šiemet jo programoje buvo pristatyta net dvidešimt lietuviškų filmų, iš kurių septyni žiūrovams parodyti pirmą kartą – čia įvyko jų pasaulinės premjeros. Festivalyje vyksta specialiai Baltijos šalių filmams skirtos konkursinės programos, į kurias atrenkami nauji Lietuvos, Latvijos ir Estijos ilgametražiai filmai – tai unikali proga pamatyti, kokia kryptimi juda regiono kinas. Šiemet beveik visi šių konkursinių programų prizai buvo įteikti lietuviams.
- [Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ per vieną savaitę pelnė tris apdovanojimus](https://kinomaniakas.lt/gabrieles-urbonaites-filmas-renovacija-per-viena-savaite-pelne-tris-apdovanojimus/) - Šį savaitgalį Taline pasibaigęs prestižinis ir vienintelis Šiaurės šalių A klasės festivalis „Juodosios naktys“ įspūdingai vainikavo Gabrielės Urbonaitės filmo „Renovacija“ lapkričio keliones – čia buvo pelnytas geriausios Baltijos šalių režisierės apdovanojimas. Tai – trečiasis filmo prizas per savaitę: „Renovacija“ už geriausią režisūrą taip pat buvo apdovanota Araso (Prancūzija) kino festivalyje ir pripažinta geriausiu filmu Sevilijos (Ispanija) festivalio atradimų programoje. „Lapkritis buvo įspūdingas – vien per šį mėnesį „Renovacija“ pasirodė beveik 20-yje tarptautinių kino festivalių. Per 17 dienų pati apkeliavau aštuonis festivalius, kolegoms tuo pat metu pristatinėjant filmą kitame pasaulio gale, už Atlanto. Labai džiugu, kad filmas rezonuoja įvairių šalių, kultūrų žiūrovams“, – savo debiutinio filmo populiarumu džiaugiasi režisierė Gabrielė Urbonaitė. Filmas ne tik daug keliavo, bet ir buvo gausiai įvertintas: kone kiekvieną lapkričio kelionių savaitgalį vainikuodavo apdovanojimai – „Renovacija“ jų pelnė net šešis: gavo žiūrovų simpatijų prizą Kyjivo „Molodist“ festivalyje, du apdovanojimus Liubeko kino festivalyje „Šiaurės šalių kino dienos“, taip pat buvo įvertintas Araso, Sevilijos ir Talino kino festivaliuose.
- [Ką pamatyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje: rekomendacijomis dalinasi programos sudarytojos](https://kinomaniakas.lt/ka-pamatyti-vilniaus-dokumentiniu-filmu-festivalyje-rekomendacijomis-dalinasi-programos-sudarytojos/) - Planuojantiems kinematografinius maršrutus šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – programos sudarytojų rekomendacijos. Skirtingus programos pjūvius pristatantis rinkinys padės neprarasti orientyrų ir patyrusiems dokumentinio kino žiūrovams, ir pažintį su juo pradedantiems lankytojams. Rekomenduoja Eglė Maceinaitė: afrofuturizmas ir ribinės patirtys Vilniaus dokumentinių filmų festivalio vadovė ir programos sudarytoja E. Maceinaitė pagrindinėje programoje kviečia tyrinėti pasaulio istorijos pasakojimus ir jų atspindžius šiandien: „Afrofuturizmas – tai judėjimas ir kūrybos būdas, leidžiantis pažvelgti į juodaodžių istoriją per futuristinę, neretai mokslinės fantastikos prizmę. „BLKNWS: sąlygos ir nuostatai“ (rež. Kahlil Joseph) – tarsi iš ateities atkeliavę archeologiniai pasakojimai, dekolonizuojantys juodaodžių tapatybę ir kuriantys naujus jos vaizdinius. Nors šis judėjimas nėra naujas, jis vis dar neišsisėmė ir siūlo naujas menines strategijas, leidžiančias kalbėti apie pamirštas kultūras, atmintį bei dekolonizaciją.“ Pasak jos, šiais metais būtina išvysti ir vieną ypatingiausių programos dalių – retrospektyvą, skirtą kino ir garso režisierei Marytei Kavaliauskas. Vienas svarbiausių jos darbų garso departamente – „Negražus filmas“ (rež. Martha Coolidge) – išties nesiūlo nieko gražaus. Jame atkurta režisierės Marthos Coolidge asmeninė išprievartavimo istorija, pasitelkiant tiek prievartą patyrusius, tiek nepatyrusius aktorius. Improvizuotose scenose atkuriama ir analizuojama akistata su šia ribine patirtimi. Tai filmas, turintis daugybę lygmenų: vienu metu jis priartėja prie trauminės patirties, tačiau ilgainiui pasirinktų aktorių dėka sukuria atstumą, leidžiantį konstruktyviai apmąstyti ribas, kurių nevalia peržengti.
- [Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje režisierei Aistei Žegulytei įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūrą](https://kinomaniakas.lt/amsterdamo-dokumentiniu-filmu-festivalyje-rezisierei-aistei-zegulytei-iteiktas-apdovanojimas-uz-geriausia-rezisura/) - Dokumentinių filmų režiserė Aistė Žegulytė šį ketvirtadienio vakarą vienu metu turėjo būti dviejose šalyse. Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio IDFA konkursinėje programoje „Envision“ jos filmas „Biodestruktoriai“ apdovanotas už geriausią režisūrą. Filmo premjera tą patį vakarą įvyko ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. Naujausias žmones, žvėris, gamtą ir daiktus filme „Animus Animalis“ tyrinėjusios režisierės A. Žegulytės dokumentinis filmas „Biodestruktoriai“ buvo pakviestas dalyvauti legedinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio IDFA konkursinėje programoje „Envision“. Joje rodyti išskirtiniai filmai, kuriuose režisieriai prabyla vizionieriška, nauja kino kalba. Konkurse dalyvavo 12 filmų iš Europos, taip pat iš Žaliojo Kyšulio, Libano, Irano, Meksikos, Brazilijos ir kitų šalių. Ketvirtadienio vakarą lietuvių filmas paskelbtas IDFA konkursinės programos „Envision“ nugalėtoju. Scenoje pasakyta, kad žiuri IDFA apdovanojimą už geriausią režisūrą skyrė filmui, kuris kuria stiprią filosofinę metaforą apie bergždžias žmonijos pastangas išsaugoti tai, kam lemta išnykti. Preciziška, poetiška vizualinė kalba ir subtilus humoras atskleidžia trapią įtampą tarp išsaugojimo ir neišvengiamo irimo. Drąsi, kontempliatyvi režisūra šį konfliktą paverčia elegantiška, sugestyvia meditacija, kuri žiūrovo mintyse išlieka ilgam“.
- [Vilniaus dokumentinių filmų festivalio retrospektyvos: Želimiro Žilniko avangardas ir Marytės Kavaliauskas garsovaizdžiai](https://kinomaniakas.lt/vilniaus-dokumentiniu-filmu-festivalio-retrospektyvos-zelimiro-zilniko-avangardas-ir-marytes-kavaliauskas-garsovaizdziai/) - Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalio retrospektyvinės programos, kviečiančios artimiau pažinti dokumentinio kino istoriją ir skirtingas jo formas, dedikuotos vienam pagrindinių Jugoslavijos juodosios kino bangos ir serbų kino avangardo balsų, „Auksinio lokio“ laureatui Želimirui Žilnikui (g. 1942) bei Lietuvoje iki šiol mažai pažįstamai išeivių kino ir garso režisierei Marytei Kavaliauskas (g. 1943). Abu kino kūrėjai festivalio metu svečiuosis Vilniuje bei susitiks žiūrovais. Tai pačiai kartai priklausančių režisierių programos atskleis skirtingas dokumentinio kino perspektyvas, susiformavusias priešingose kultūrinėse aplinkose ir kinematografinėse tradicijose. Socialiai ir politiškai angažuotas Ž. Žilniko kinas jungia žvilgsnį į visuomenės paribius, bjaurasties estetiką, išblukusias ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, neprofesionalių aktorių plastiką. Įvairialypis M. Kavaliauskas santykis, pradėjęs skleistis praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Bostone ir Niujorke, aprėpia skirtingus kūrybinius lygmenis – nuo garso montažo iki kino režisūros, pastarojoje susitelkdamas į meno ir garso sintezę. Serbų kino akiplėša su kamera vietoj skalpelio Retrospektyvoje bus pristatomi ankstyvieji Ž. Žilniko trumpametražiai filmai, tarp kurių atsidūrė ir garsusis „Juodasis filmas“, komerciškai sėkmingiausias debiutinis ilgametražis filmas „Ankstyvieji darbai“, pelnęs „Auksinio lokio“ apdovanojimą, ir šiais metais Berlyno kino festivalyje pristatyta juosta „Restitucija arba Senosios gvardijos sapnas ir pabudimas“. Gimtoji Raudonojo kryžiaus koncentracijos stovykla netoli Nišo miesto okupuotos Serbijos pietuose, ankstyvoje vaikystėje nužudyti tėvai, teisinis išsilavinimas, jaunystė teatre ir avangardinio kino klubuose, darbas su legendiniu serbų režisieriumi Dušanu Makavejevu – visa tai formavo nekonvencionalų Ž. Žilniko žvilgsnį į Europos politinius ir visuomeninius procesus.
- [Aistės Žegulytės filmo „Biodestruktoriai“ premjera – legendiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje](https://kinomaniakas.lt/aistes-zegulytes-filmo-biodestruktoriai-premjera-legendiniame-amsterdamo-dokumentiniu-filmu-festivalyje/) - Legendiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje IDFA buvo pristatytas naujas kino režisierės Aistės Žegulytės filmas „Biodestruktoriai“. Lietuviško filmo premjera tarptautiniame ir viename svarbiausių kino renginių pasaulyje buvo sutikta dviem žiūrovų užpildytomis salėmis. Žmones, žvėris, gamtą ir daiktus dokumentiniame filme „Animus Animalis“ tyrinėjusi režisierė A. Žegulytė naujame filme „Biodestruktoriai“ dalyvauja IDFA „Envision“ konkursinėje programoje. Joje – išskirtiniai filmai, kuriuose dokumentikos vizionieriai kuria naujas kino kalbas. Šiemet programoje dalyvauja 12 filmų iš Europos šalių, taip pat Žaliojo Kyšulio, Libano, Irano, Meksikos, Brazilijos ir kitų šalių kūrėjai. Naujame savo filme režisierė nagrinėja gyvenimo ir mirties temas. Filmas neria į nematomą organizmų pasaulį, kurie randasi irstant organinėms medžiagoms. Biodestruktoriai – tai milijonus metų prieš žmones egzistavę ir greičiausiai juos pergyvensiantys mikrogrybai. Pasitelkusi archyvinę medžiagą ir naujai nufilmuotus kadrus, režisierė žiūrovus veda į mįslingą kelionę.
- [Vilniuje iškilmingai užbaigtas „Scanoramos“ festivalis: pagrindinio konkurso laimėtojas „Kyuka – kol nesibaigė vasara“](https://kinomaniakas.lt/vilniuje-iskilmingai-uzbaigtas-scanoramos-festivalis-pagrindinio-konkurso-laimetojas-kyuka-kol-nesibaige-vasara/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ sekmadienio vakarą iškilmingai užbaigtas Vilniuje. Ceremonijos metu paskelbtas pagrindinio konkurso laureatas, kuriuo tapo graikų režisieriaus Kostio Charamountanio filmas „Kyuka – kol nesibaigė vasara“. Didžiausią rudens kino šventę užvėrė lenkų režisieriaus Maciejaus Drygaso archyvinės dokumentikos filmas „Traukiniai“. Pagrindinį konkursą laimėjęs filmas „Kyuka – kol nesibaigė vasara“ žiūri teigimu išsiskyrė jaudinančia menine galia, poetine kino kalba ir subtiliu įžvalgumu, perteikiant momentą, kai baigiasi ne tik metų laikas, bet ir tam tikras gyvenimo etapas. Juosta atvėrė Poroso saloje susitikusių Babio ir Anos praeities žaizdas, o laiką suardantis montažas vasariškas šeimos atostogas pavertė nostalgišku, eksperimentiniu kino kūriniu. Konkurso nugalėtojui 7 000 piniginį apdovanojimą įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė. Atskirą prizą įteikė viena žiūri narė – ji išskirtinį įvertinimą skyrė lietuvių režisieriui Andriui Žemaičiui už filmą „Tabasco“. Žiūri narės teigimu, ši juosta pasižymi ambicinga ir intensyvia estetine vizija, pagerbiančia ir praturtinančia kino istoriją.
- [Apdovanoti „Scanoramos“ trumpametražių filmų laureatai](https://kinomaniakas.lt/apdovanoti-scanoramos-trumpametraziu-filmu-laureatai/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ šeštadienį surengė apdovanojimų ceremoniją, kurioje buvo apdovanoti Trumpametražių filmų konkursinės programos „Europos blyksniai“ laureatai. Šiais metais geriausio trumpametražio filmo apdovanojimas iškeliavo į Portugaliją. Konkursinės programos geriausiu filmu buvo paskelbta portugalų režisierės Stephanie Ricci juosta „Tie, kurie juda“. Pasak konkurso vertinimo žiuri, šis filmas subtiliai atskleidžia tarp skirtingų žemynų ir tapatybių pakibusio žmogaus vidinį pasaulį, jautriai perteikia diasporos, queer temos ir savęs paieškos sluoksnius. Juosta nagrinėja tapatybės, priklausomybės ir laikinumo temas, atskleidžia bėgančios laisvos sielos intensyvumą. Laureatė įvertinta 5 000 eurų vertės prizu, kurį įsteigė asociacija LATGA. Geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu paskelbta Aušros Lukošiūnienės juosta „Pra/rasti pasauliai“. Žiuri teigimu, filmas pasižymi ramiu pasakojimu, kuris jautriai tyrinėja praeitį ir dabartį įausdamas archyvinius fragmentus į šiuolaikiškus vaizdus. Erdvė, kurioje praeitis susiduria su prarastomis realybėmis, kuriama per asmenines istorijas, archyvinę medžiagą ir dokumentinius epizodus. Laureatė įvertinta 3 000 eurų piniginiu apdovanojimu, kurį įsteigė Lietuvos kino centras.
- [Džiugi žinia kino gerbėjams: „Scanorama“ pratęsia populiariausių filmų seansus](https://kinomaniakas.lt/dziugi-zinia-kino-gerbejams-scanorama-pratesia-populiariausiu-filmu-seansus/) - Didžiausia rudens kino šventė – Europos kino festivalis „Scanorama“ – kino entuziastams jau padovanojo daug įsimintinų ir save atpažinti kviečiančių filmų. Nors festivalis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje artėja prie pabaigos, išskirtinio žiūrovų susidomėjimo sulaukę filmai lapkričio 17–23 dienomis bus rodomi dar kartą. „Scanorama“ į kino teatrus grąžins daugiausiai žiūrovų simpatijų sulaukusius filmus, tarp kurių – festivalį atvėrusi islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono švelni ir filosofiška drama „Ką palieka meilė“. Į yrančios šeimos gyvenimą pažvelgti kviečianti juosta parodo, kad meilė – didžiausia išliekanti gyvenimo vertybė, įprasminanti kasdienybę net ir po skyrybų. Trumpam į kino sales sugrįš ir belgų režisierės Alexe Poukine filmas „Kika“, kuris apibūdinamas kaip šiuolaikinė, ironiška populiaraus amerikiečių filmo „Graži moteris“ versija, atskleidžianti vienišų mamų realybę bei jų nelengvą kelią į finansinę nepriklausomybę. Norvegų režisieriaus Dago Johano Haugerudo drama „Svajonės“ kvies dar kartą patyrinėti trijų moterų skirtingus požiūrius į meilę, seksualumą ir savęs pažinimą. Ši juosta užbaigė režisieriaus trilogiją seksualumo tema ir pelnė Norvegijai pirmąjį Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“.
- [Filmas „BIX – beveik Nirvana“ išleidžiamas į kino teatrus – nuo Niujorko dangoraižių iki sielos skausmo bedugnių](https://kinomaniakas.lt/filmas-bix-beveik-nirvana-isleidziamas-i-kino-teatrus-nuo-niujorko-dangoraiziu-iki-sielos-skausmo-bedugniu/) - Šiandien, penktadienį, lapkričio 14-ąją, po triukšmingai nostalgiškos premjeros į Lietuvos kino teatrus atrieda kino režisieriaus Emilio Vėlyvio muzikinis kelio filmas „BIX – beveik nirvana“. Filmo simboliu tapo rožinė menininko Kęstučio Svirnelio kiaulė, kurią šiandien jau žili, bet vis dar pankiškos sielos BIX vyrukai užsikėlė ant seno, dūmais springstančio autobuso prieš išvykdami į gyvenimo kelionę. Kino chuliganas, juodųjų komedijų „Zero“ ir „Redirected“, detektyvų „Piktųjų karta“ ir „Vilko gomurys“ kūrėjas E. Vėlyvis sako, kad kiaulė yra pankiškas BIX sielos veidrodis. Kurdamas filmą, režisierius mažai dairėsi į veidrodėlius, kartais nuspręsdavo važiuoti be leidimo, nepuošė ir nešukavo savo filmo herojų. „Šį kartą kūriau ne vaidybinį kiną, turėjau tapti stebėtoju, ne diktatoriumi. Dirbdamas vaidybinio kino aikštelėje, mėgstu būti diktatoriumi, režisuoju taip, kaip sugalvoju. Kartais prašydavau: „Chebra, man reikia, kad paaštrintumėte“. Nes visai kitokia mano natūra, neturiu nei laiko, nei noro, nei kantrybės stebėti ir laukti, kol ištiks jausmai“, – po premjeros kalbėjo E. Vėlyvis. Režisierius prisipažino, kad nauja patirtis jį sužavėjo, praplėtė fantazijos ribas ir akiratį, o filme atsirado farso, inscenizacijų ir chaoso. „Bet taip juk ir turi būti – BIX niekada nebuvo grupė, apie kurią galėtum kalbėti paprastai. Joje susimaišė farsas, protestas, sproginėjantis laisvės troškimas ir stiprios vidinės dramos“, – sakė režisierius, pridurdamas, kad medžiagos apie grupę buvę labai daug, tačiau teko galvoti, kaip taikliai atspindėti jų kūrybos kelionę, pasinerti į jų dainas ir atrasti gylį, kuriuo visada pasižymėjo BIX albumai.
- [„Scanoramoje“ įvyko Nerijaus Mileriaus filmo „Senio kelionės“ premjera: aktoriaus Juozo Budraičio kino ir gyvenimo vaidmenys](https://kinomaniakas.lt/scanoramoje-ivyko-nerijaus-mileriaus-filmo-senio-keliones-premjera-aktoriaus-juozo-budraicio-kino-ir-gyvenimo-vaidmenys/) - Ketvirtadienio vakarą Europos kino festivalyje „Scanorama“ įvyko filosofo ir režisieriaus Nerijaus Mileriaus dokumentinio filmo „Senio kelionės“ premjera. Juosta fiksuoja per 120 vaidmenų Lietuvos ir kitų šalių kine sukūrusio legendinio aktoriaus Juozo Budraičio kinematografinę kelionę, tarptautinį pripažinimą pelniusių filmų kadrus jungdama su dabarties gyvenimo epizodais. „Kinas yra mano tikrasis gyvenimas. Jis giliai įleido šaknis į mano kūną ir sielą, širdį ir poras. Kurdamas vaidmenį galėdavau pažvelgti į save į šalies – nepasakydamas svarbiausių dalykų žodžiais, perteikti juos kitais būdais“, – visą gyvenimą trunkantį santykį su kinu įvardija pagrindinis filmo veikėjas J. Budraitis. Režisierius N. Milerius pasirinko kurti ne tradicinę biografiją, chronologine tvarka fiksuojančią veikėjo biografijos faktus, o pakviesti į J. Budraičio pasaulį, perteikti jo atmosferą. „Norėčiau, kad vyresniems žiūrovams filmas primintų žmogaus pasirinkimų galimybes – amžius nėra kliūtis gyvybingumui ir atviram, smalsiam, tyrinėjančiam žvilgsniui. Jaunosios kartos žiūrovus filmas supažindins su turtinga lietuvių kino istorija. Tai duoklė jos legendoms – režisieriui Vytautui Žalakevičiui, aktoriams Regimantui Adomaičiui, Broniui Babkauskui, Eugenijai Bajorytei, Algimantui Masiuliui“, – filmo sumanymą atskleidžia N. Milerius.
- [Nerijus Milerius ir Juozas Budraitis apie tikrumo paieškas kine ir gyvenime](https://kinomaniakas.lt/nerijus-milerius-ir-juozas-budraitis-apie-tikrumo-paieskas-kine-ir-gyvenime/) - Spalį 85-erių sulaukęs Juozas Budraitis praėjusį savaitgalį buvo pagerbtas Talino kino festivalyje – jam įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Čia įvyko ir filosofo bei režisieriaus Nerijaus Mileriaus dokumentinio filmo „Senio kelionės“, pasakojančio apie aktoriaus gyvenimą ir jo kelią kine, pasaulinė premjera. Ta proga N. Milerius susitiko su J. Budraičiu pasikalbėti apie jo karjeros vingius, ryškiausius vaidmenis, gyvenimą pakeitusias pažintis bei tai, kas lydi už kino aikštelės ir scenos ribų. Šiandien „Senio kelionės“ pristatomas Europos kino festivalio „Scanorama“ žiūrovams. – Juozai, jūs tikriausiai esate vienintelis aktorius Lietuvoje, kuris nebaigė teatro ar kino aktorystės meno. Mane tai asmeniškai visada labai domino. Kaip nutiko, kad studijavote teisę ir paskui atsidūrėte kine? Kada supratote, kad norite būti aktoriumi? – Neturėjau tokios minties, kad noriu būti aktoriumi, ji atsirado daug vėliau. Pradžioje vedė smalsumas. Mane traukė ta atmosfera, ta fantasmagorija, kuri yra neaprašoma žodžiais, tai, kas darosi kino aikštelėje. Norėjau pajusti tos aikštelės kvapą. O dar svarbesnis buvo poreikis bendrauti su tokiu žmogumi kaip režisierius Vytautas Žalakevičius. Jis buvo visai kitos sferos, nei man įprastai tekdavo bendrauti, žmogus, toks įdomus, užburiantis vien išvaizda. Kai įsibėgėjo tas filmas [„Niekas nenorėjo mirti“], tada atsirado ir noras save realizuoti kažkokiu būdu. Ne vaidinti, o realizuoti. Kadangi nebuvau baigęs jokios mokyklos, aš užsiėminėjau savistaba: kaip aš jausčiausi, jeigu patekčiau į tokią situaciją, kokią man siūlo scenarijus? Kokias savo savybes iškelčiau, ko neparodyčiau? Kadangi esu linkęs į savikritiškumą, norėdavau išsivaduoti iš to komplekso. Dėl to man patikdavo tokie vaidmenys, kuriuose herojai save realizuodavo. Atrodydavo, kad gal aš per juos staiga išsivaduoju nuo to, kas mane patį slegia gyvenime.
- [„Scanoramoje“ – išskirtinė filmo „Smėlis tavo plaukuose“ premjera](https://kinomaniakas.lt/scanoramoje-isskirtine-filmo-smelis-tavo-plaukuose-premjera/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ trečiadienio vakarą sukvietė žiūrovus į ypatingą kino šventę – filmo „Smėlis tavo plaukuose“ premjerą, kuri vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai – vienas iš išskirtinių šių metų festivalio renginių, skirtas pagerbti 85-ąjį gimtadienį ir 60 metų kūrybinį kelią kine minintį aktorių Juozą Budraitį. „Šį vakarą ne tik pristatėme filmą, kuris atveria brandžios meilės grožį, bet ir atidavėme pagarbą vienam ryškiausių Lietuvos kino vardų – Juozui Budraičiui. Dvi svarbias sukaktis mininčiam aktoriui „Scanorama“ viso festivalio metu skiria išskirtinį dėmesį, o ši premjera Nacionaliniame dramos teatre tapo ypatingu to įprasminimu“, – sako festivalio įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė. Iškilmingo renginio metu „Scanorama“, bendradarbiaudama su Vilniaus miesto savivaldybe, įteikė prizą menininkui ir kūrėjui už jo nuopelnus. „Smėlis tavo plaukuose“ pasakoja apie Malviną, buvusią garsią baleriną, kuri dabar dienas leidžia ramiai, bet monotoniškai. Netikėtas susitikimas su tapytoju Kipru atveria jai duris į naujas patirtis ir primena, kad gyvenimas gali nustebinti bet kuriame amžiuje. Tiesa, santykiui klostytis trukdo visuomenės įsivaizdavimai, kokia turi būti brandi meilė.
- [Lietuviškos premjeros Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – Gerdos Paliušytės ir Andriaus Arutiuniano kinematografiniai horizontai](https://kinomaniakas.lt/lietuviskos-premjeros-vilniaus-dokumentiniu-filmu-festivalyje-gerdos-paliusytes-ir-andriaus-arutiuniano-kinematografiniai-horizontai/) - 22-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškos premjeros įkvėps permąstyti kino ir šiuolaikinio meno teritorijas didžiajame ekrane. Festivalį atvers režisierės, kuratorės ir aktyviai šiuolaikinio meno scenoje veikiančios kūrėjos Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“, švenčiantis skirtingų šokėjų kartų išraiškos laisvę. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje savo kūrinius pristačiusio armėnų ir lietuvių kilmės menininko Andriaus Arutiuniano juosta „Baigties trauka“ panardins į meditatyvų dialogą su avangardinio kino ir Kaukazo regiono istorija. Kino ir šiuolaikinio meno jungtys: judrūs ir statiški atminties pavidalai G. Paliušytė, savo kūryboje nuosekliai tyrinėjanti įvairias dokumentikos praktikas, istorinius ir populiariosios kultūros reiškinius, naujausiame meninės dokumentikos filme „Laivas“ nukreipia žvilgsnį į žinomą choreografą, breiko šokio pradininką Lietuvoje Algirdą Stravinską ir jo gimtadienio šventę ruošiančią gatvės šokėjų komandą. Archyviniai A. Stravinsko kolektyvo pasirodymų kadrai, praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio restoranų spindesys, naktinės šiandieninio miesto panoramos – skirtingas laiko plotmes jungiantys vaizdai liejasi į švelnų ir energingą pasakojimą apie kūrybingumą ir išraiškos laisvę, šokio judesiais peržengiančią skirtingų laikmečių suvaržymus. Marselio kino festivalyje „Fid Marseille“ pristatyta A. Arutiuniano juosta „Baigties trauka“ atiduoda pagarbą vienam svarbiausių XX a. avangardinio kino kūrinių, – Michaelo Snow filmui „Bangos ilgis“ (1967 m.), – statiškais Kaukazo kalnų peizažais pratęsdama regėjimo prigimties, regos ir garso santykio, juslinio materialaus pasaulio patyrimo temas.
- [„Scanorama“ įsibėgėja: kokių filmų nepraleisti antrąją festivalio savaitę? ](https://kinomaniakas.lt/scanorama-isibegeja-kokiu-filmu-nepraleisti-antraja-festivalio-savaite/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ įgauna pagreitį ir antrąją festivalio savaitę kviečia kine toliau atpažinti save. Per likusį festivalio laiką dar galima pamatyti daug aukštos meninės vertės filmų, kurių rekomenduojama nepraleisti kino entuziastams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. „Ledo bokštas“ Iš globos namų pabėgusi šešiolikmetė Žana pasislepia kino studijoje, kur dienomis filmuojama „Sniego karalienės“ ekranizacija. Mergaitė susižavi kaprizinga pagrindinio vaidmens aktore Kristina ir įsitraukusi į filmavimus, pavojingai su ja suartėja. Šiuolaikinė Anderseno pasakos interpretacija – sapniškas ir tamsus coming-of-age pasakojimas apie vaikiško tyrumo praradimą patekus į sudėtingus suaugusiųjų geismo bei kontrolės labirintus. Lucile Hadžihalilović „filmas filme“ su Marion Cotillard ir Gaspardu Noé Berlynalėje pelnė „Sidabrinį lokį“. Filmą galima pamatyti Vilniuje – 11, 15 ir 16 d., Klaipėdoje – 11 d., Kaune – 16 d. „Į dulkę sugrįši“ Klaudija neketina susitaikyti su stiprėjančia nepagydoma liga ir nusprendžia Šveicarijoje atlikti eutanaziją. Jos vyras Flavijus, nenorėdamas skirtis su mylimąja, pasiryžta pasitraukti iš šio pasaulio kartu su ja. Negana to, pora praneša šeimai „džiugią“ naujieną – prieš mirtį jie ketina surengti vestuves. Priblokšti giminės ima protestuoti. Komiška, kupina spalvų, šokio ir muzikos šeimos drama apie meilę neįkyriai primena ir banaliai tragišką tiesą apie žmogaus mirtingumą. Filmą galima pamatyti Vilniuje – 12 d. ir Kaune – 15 d.
- [Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ nuskynė dar du apdovanojimus](https://kinomaniakas.lt/gabrieles-urbonaites-filmas-renovacija-nuskyne-dar-du-apdovanojimus/) - Vos prieš savaitę pelnęs žiūrovų simpatijų apdovanojimą Kyjive, šį savaitgalį Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ Liubeko kino festivalyje „Šiaurės šalių kino dienos“ nuskynė dar du apdovanojimus: geriausio debiuto ir „Interfilm“ žiuri Bažnyčios prizą. Filmas „Renovacija“ nesiliauja keliauti – vien per šį savaitgalį apsilankė festivaliuose Niujorke, Londone, Liubeke ir Berlyne. „Tai – mūsų pirmieji kino profesionalų skirti apdovanojimai. Esu labai dėkinga žiuri, kad jie, kaip ir žiūrovai, pajuto ir įvertino filmą. – džiaugiasi G. Urbonaitė. – Savaitgalis buvo intensyvus filmo kelionėmis – Niujorke vykusiame Baltijos šalių kino festivalyje filmui atstovavo pagrindinė aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė, o aš su „Renovacija“ keliavau per Europą – pradėjau nuo Baltijos šalių kino festivalio Londone, filmą pristačiau Liubeke, kur pelnėme du prizus, o Berlyne uždarėme „Litauisches Kino Goes Berlin“ festivalį.“ Geriausias debiutinis filmas Liubeko kino festivalyje „Šiaurės šalių kino dienos“ buvo renkamas iš trijų konkursinių programų, kuriose varžėsi 14 debiutinių filmų iš Šiaurės ir Baltijos šalių, o „Interfilm“ žiuri Bažnyčios prizu kasmet apdovanojamas filmas, skatinantis žiūrovus jautriau pažvelgti į dvasinius, žmogiškuosius ar socialinius klausimus ir vertybes.
- [Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ – Emilio Vėlyvio filmo „BIX – beveik nirvana“ premjera](https://kinomaniakas.lt/talino-kino-festivalyje-juodosios-naktys-emilio-velyvio-filmo-bix-beveik-nirvana-premjera/) - Sekmadienį Taline, tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“ įvyko pasaulinė kino režisieriaus Emilio Vėlyvio filmo „BIX – beveik nirvana“ premjera. „Apibrėžti filmo žanrą – labai sunku. Galbūt tai išvis pirmasis toks Lietuvos kino istorijoje – jungiantis dokumentiką, muzika, vaidybą ir keliones“, – sako filmo režisierius. Vėlyva E. Vėlyvio filmo „BIX – beveik nirvana“ premjera sutraukė plačią lietuvių ir estų auditoriją. Šiek tiek vyresnei publikai buvo visiškai aišku, apie ką kalbama filme ir kokią svarbiausią – laisvės – žinią jis siunčia. Pats režisierius, kaip visada nutinka per jo filmų premjeras, dalyvavo tik filmo pradžioje ir pačioje pabaigoje. Visą valandą po filmo publika jo nepaleido, uždavinėjo klausimus. „Nors „BIX – beveik nirvana“ gali būti šifruojamas kaip dar vienas filmas apie gana greitą kilimą link populiarumo ir neišvengiamą krytį link išsiskyrimų, pirmasis E. Vėlyvio blynas dokumentikoje išėjo daugiasluoksnis. Kaip ir grupės BIX karjera, taip ir šis įkvepiantis filmas jau yra apipintas mitais bei legendomis. Ir Emilis nebūtų Emilis, jei nepamėgintų perkratyti dokumentikos taisyklių, praplėsti tai, kas realu, o kas galbūt išgalvota ar savaip interpretuota. Apnuogindamas represijas, draudimus ir kaltinimus, filmas pasakoja ne tik apie grupę ir roką, bet ir apie Lietuvos istoriją, kovą už laisvę, nepriklausomybę. Tai itin savalaikis ir reikšmingas filmas ne tik apie mūsų praeitį, bet ir šiandieną“, – sako kino kritikas, vienas iš Talino „Juodųjų naktų“ festivalio programos rengėjų Edvinas Pukšta. Jis pats paauglystėje klausydamas BIX retai kreipdavo dėmesį į dainų tekstus. Filme dainų žodžiai išversti į anglų kalbą. Ir tai dainų žodžius leidžia transliuoti tarptautinei auditorijai. Jis teigia, kad E. Vėlyvio filmą apie BIX ir jų laikmetį vertėtų pažiūrėti apgailėtinos reputacijos veikėjams. Vienas jų netgi pasirodo trumpame hičkokiškame cameo, dabar tą besišypsantį faną, sako E. Pukšta, būtų gėda kviestis į premjerą. Būtent jis ir griauna tai, ką statė ir už ką kovojo BIX`ai.
- [Talino kino festivalyje – rekordinis lietuviškų filmų skaičius ir specialus apdovanojimas Juozui Budraičiui](https://kinomaniakas.lt/talino-kino-festivalyje-rekordinis-lietuvisku-filmu-skaicius-ir-specialus-apdovanojimas-juozui-budraiciui/) - Šiemet tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje bus pristatyta net dvidešimt lietuviškų filmų, iš kurių septyni švęs savo pasaulines premjeras. Festivalio atidarymo renginyje aktoriui Juozui Budraičiui, spalį atšventusiam savo 85-metį, bus įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Programoje „Baltic Film Competition“ įvyks Igno Jonyno filmo „Siena“ (prod. Rūta Jekentaitė, Martynas Mickėnas, „Baltic Productions“) pasaulinė premjera. Istorijos centre – netekties persekiojamas ornitologas Vilius, kuris įsitraukia į pavojingą kontrabandininkų veiklą, priverčiančią jį susidurti su praeitimi ir atkurti ryšį su savo dukra. Už pagrindinį vaidmenį filme Šarūnas Zenkevičius šiemet pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą Berlyno kino festivalyje. „Baltic Film Competition“ taip pat dalyvauja „Svečias“ (rež. Vytautas Katkus), „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė), „Badautojų namelis“ (rež. Karolis Kaupinis), „Aktyvistas“ (rež. Romas Zabarauskas) ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Nugalėtoja“ (rež. Zhannat Alshanova). „Svečias“ pasakoja apie Danielių, kuris mirus tėčiui grįžta iš Norvegijos į Lietuvą parduoti savo vaikystės namų. V. Katkaus debiutinio ilgametražio filmo pasaulinė premjera buvo surengta Karlovi Varų kino festivalyje, kur jis apdovanotas už geriausią režisūrą. „Svečio“ prodiuserės – Marija Razgutė ir Brigita Beniušytė („M-Films“), filmas kurtas kartu su Norvegija ir Švedija.
- [Baltijos šalių kino festivaliuose pristatomi naujausi lietuviški filmai](https://kinomaniakas.lt/baltijos-saliu-kino-festivaliuose-pristatomi-naujausi-lietuviski-filmai/) - Šią savaitę Niujorke ir Londone įvyks du Baltijos šalių kino festivaliai, kuriuose bus parodyti naujausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjų darbai. Šie tradicija tapę renginiai kasmet pritraukia gausų būrį kino mylėtojų, suteikdami progą pažinti regiono kūrybos įvairovę ir pamatyti tarptautiniu lygiu įvertintus filmus. „Mums didelė garbė tęsti Baltijos šalių kino festivalius Niujorke ir Londone – miestuose, kurie užima ypatingą vietą pasaulio kultūros žemėlapyje. Šie renginiai padeda supažindinti platesnę auditoriją su mūsų regiono kinu ir stiprina Baltijos šalių įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Džiugu matyti augantį susidomėjimą, o dar džiugiau – kad dalis kūrėjų patys gali pristatyti savo filmus ir dalytis patirtimi su žiūrovais“, – teigia Lietuvos kino centro vadovas Laimonas Ubavičius. Šį trečiadienį prasidėjusiame aštuntajame Niujorko Baltijos šalių kino festivalyje bus rodomi penki lietuviški filmai: Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“, Vytauto Puidoko dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ bei trumpametražiai „Sujip“ (rež. Gintarė Parulytė) ir „Tušinukas“ (rež. Adas Burkšaitis). Festivalį užbaigs rugsėjį Lietuvos kino teatruose pasirodęs Vytauto Katkaus „Svečias“.
- [„Sengirės kine“ dėmesys vabzdžiams ir poetiškas žvilgsnis į nepaprasto grožio naktinių drugių pasaulį. Interviu su entomologe Virginija Podėniene](https://kinomaniakas.lt/sengires-kine-demesys-vabzdziams-ir-poetiskas-zvilgsnis-i-nepaprasto-grozio-naktiniu-drugiu-pasauli-interviu-su-entomologe-virginija-podeniene/) - Šiandien „Sengirės kine“ visoje Lietuvoje rodomas amerikiečių menininko Michaelio Gitlino filmas „Nakties svečiai“ (The Night Visitors), atveriantis duris į paslaptingą, nenusakomo grožio naktinių drugių pasaulį. Įspūdingais vaizdais žiūrovus apdovanojantis filmas paliečia ne vieną aktualią ekologinę temą – tarp jų ir neatsakingos žmogaus veiklos padarinius trapioms, tačiau mums gyvybiškai svarbioms ekosistemoms. Šias temas filmo pristatyme išplėtoja šio mėnesio „Sengirės kino“ ambasadorė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, entomologė Virginija Podėnienė. Uodus tyrinėjanti taksonomijos specialistė turi gilių ekologinių interesų – kartu su mokslininkų grupe ji vykdo negyvos medienos entomofaunos tyrimus Sengirės fondo išpirktuose miškuose. Interviu prieš filmą mokslininkė pasakoja apie lemtingą, bet dažnai nepakankamai įvertinamą vabzdžių vaidmenį bendroje ekosistemoje bei neraminančius pokyčius jų populiacijose. Profesorės teigimu, vilčių teikia tai, kad anksčiau mikrobus laikėme absoliučiu blogiu, o dabar jau suvokiame, jog be mikroorganizmų negalėtume egzistuoti. Galbūt kada nors panašiai bus įvertinta ir vabzdžių svarba. Kas per organizmai yra vabzdžiai ir kuo jie svarbūs? Vabzdžiai priklauso nariuotakojų tipui. Mokslininkai visus gyvūnus yra suklasifikavę į tipus – labai stambias kategorijas pagal organizmų sandaros planą: kaip jie gyvena, kaip atrodo, kaip vyksta įvairūs procesai jų viduje. Nariuotakojai yra labai sena ir pati gausiausia pasaulio organizmų grupė – ne tik gyvūnų, bet apskritai organizmų. Šiuo metu pasaulyje gyvena du kartus daugiau rūšių nariuotakojų nei visų kitų organizmų kartu sudėjus.
- [„Scanoramos“ startas – jau šį ketvirtadienį: savo rekomendacijomis dalijasi kino kritikai ir gerbėjai](https://kinomaniakas.lt/scanoramos-startas-jau-si-ketvirtadieni-savo-rekomendacijomis-dalijasi-zinomi-kino-gerbejai/) - Jau šią savaitę, lapkričio 6 dieną, prasideda didžiausia rudens kino šventė – Europos kino festivalis „Scanorama“. Likus kelioms dienoms iki festivalio pradžios, žinomi žmonės dalijasi savo įspūdžiais ir rekomendacijomis, ko negalima praleisti šių metų „Scanoramoje“. „Scanoramą 2025“ atvers festivalio gerbėjams puikiai pažįstamo islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono filmas „Ką palieka meilė“. Nepraleisti švelnios ir filosofiškos dramos rekomenduoja LRT.lt kultūros žurnalistė, aktorė, Europos kino akademijos narė Aistė Diržiūtė Rimkė: „Filmo pavadinimas nuteikia sentimentaliai ir liūdnai, tad paradoksalu, jog filmas sušildo. It tas islandiškas megztinis, nors ir „kandančia“ vilna, bet nepamainomas šiaurėje, geografinėje ar mentalinėje. Būtent santykių šiaurėje atsidūrę ir pagrindiniai filmo veikėjai, išgyvenantys skyrybas. Tą buvimą „tarp“ labai paprastai, bet savitai ir užčiuopia H. Pálmasonas. Šviesus liūdesys, viltis ir neviltis, o svarbiausia – meilė, kuri pasilieka, galbūt banali, galbūt paprasta, galbūt nesuprantama, bet tikra. Na, ir truputis islandiškos magijos horizonte.“
- [Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pagrindinėje programoje – kintantys kino, gamtos ir politikos kraštovaizdžiai](https://kinomaniakas.lt/vilniaus-dokumentiniu-filmu-festivalio-pagrindineje-programoje-kintantys-kino-gamtos-ir-politikos-krastovaizdziai/) - Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalis iš renginiais gausaus rudens persikelia į žiemą ir įdėmiau pažindintis su dokumentiniu kinu kviečia lapkričio 27 d. – gruodžio 7 d. Neatsitiktinai pagrindinė festivalio programa kreipia žvilgsnį į kintančio pasaulio kontūrus, atverdama erdvų ir įvairų kinematografinių eksperimentų, gamtos bei politinių slinkčių kraštovaizdį. „Kraštovaizdis šių metų programoje atsiskleidžia kaip ypatingo jautrumo ir įtampos laukas. Kerinčius ir trapius gamtos kontūrus keičia grėsmės nuojautos persmelktos politinės dykros, o joms vilties pažadą suteikia neišsenkančią vaizduotės ir kūrybingumą liudijantys kinematografiniai peizažai“, – pagrindinę programą pristato festivalio vadovė ir programos sudarytoja Eglė Maceinaitė. Jautrumo ir įtampos teritorijos – laikmečio ir nykstančios gamtos peizažai Pagrindinėje festivalio programoje pristatomi naujausi dokumentiniai pasakojimai, pastaraisiais metais apkeliavę pagrindinius kino festivalius visame pasaulyje. Filmų peizažai driekiasi nuo Balkanų regiono, Šiaurės Amerikos žemyno iki Vidurio Rytų ir Azijos šalių. Tykūs horizontai slepia politinę įtampą ir skaudžias karo žaizdas („Kraštovaizdis ir įniršis“, rež. Nicole Vögele), o švarūs Jeruzalės miesto kontūrai – šaltą ir racionalią agresoriaus ranką („Akmens valdžia“, rež. Danae Elon).
- [Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ pelnė žiūrovų simpatijų apdovanojimą Ukrainoje](https://kinomaniakas.lt/gabrieles-urbonaites-filmas-renovacija-pelne-ziurovu-simpatiju-apdovanojima-ukrainoje/) - Savaitgalį Lietuvą pasiekė dar viena gera žinia apie mūsų šalies kino pasiekimus – debiutinis režisierės Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ Kyjivo „Molodist“ festivalyje pelnė žiūrovų simpatijų apdovanojimą. Nuo pasaulinės premjeros prestižiniame A klasės festivalyje Karlovi Varuose iki nacionalinės premjeros Lietuvoje šis filmas atkeliauja per daugiau nei 20 tarptautinių festivalių visame pasaulyje. „Labai simboliška, kad pirmąjį apdovanojimą gavome iš žiūrovų – ir dar būtent iš Ukrainos žiūrovų. Geriau nebūčiau pasvajojusi, – šypsosi G. Urbonaitė. – Žmonėms filmas patinka – stebime, kaip festivaliuose žinia apie „Renovaciją“ sklinda iš lūpų į lūpas. Taip pat buvome nominuoti Adrijos jūros regiono žiūrovų apdovanojimui (Adriatic Audience Award), tad be kitų suplanuotų festivalių, važiuosiu ir pas šių šalių žiūrovus – šis išryškėjęs filmo žiūroviškumas mane kaip režisierę ypatingai džiugina.“ G. Urbonaitė sako, kad jai buvo itin svarbu „Renovaciją“ parodyti Ukrainoje. „Viena iš filmo temų kalba apie tai, kaip karas Ukrainoje paliečia mus, lietuvius. Jame taip pat vaidina ukrainiečių aktorius Roman Lutskyi, todėl labai norėjau šį filmą pažiūrėti kartu su ukrainiečiais. Buvo gera, kad jie filmą pajautė ir suprato, o po seanso sulaukiau daug jautrių klausimų – žiūrovai buvo nustebę ir sugraudinti, kaip mus liečia karas Ukrainoje. Susitikimas su Ukrainos žiūrovais buvo nuostabi patirtis, o apdovanojimas – lyg vyšnia ant torto.“
- [„Scanoramos“ renginiai kino industrijai: nuo Holivudo paslapčių su Baradinsku iki lyčių lygybės klausimų](https://kinomaniakas.lt/scanoramos-renginiai-kino-industrijai-nuo-holivudo-paslapciu-su-baradinsku-iki-lyciu-lygybes-klausimu/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ pristato kino industrijos renginių programą „SCA kryptys“, skirtą kino profesionalams ir pradedantiesiems kūrėjams. Šių metų renginiai atlieps šiuolaikinės kino industrijos iššūkius ir naujoves, skatins kūrybinį dialogą bei profesinius ryšius tarp Lietuvos ir užsienio kino bendruomenių. „Kaip ir kasmet, „SCA krypčių“ programa žvelgiame į ateitį – siekiame padėti Lietuvos kino kūrėjams augti, stiprinti bendradarbiavimą tarp režisierių ir prodiuserių bei įvaldyti šiuolaikinės kino industrijos žaidimo taisykles. Norime kūrėjams suteikti praktinių įrankių, kurie ateityje padėtų jų idėjoms virsti gyvais, sėkmingais projektais“, – teigia festivalio įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė. Filmų finansavimas „SCA krypčių“ renginius pradės prodiuseriams ir režisieriams skirta meistriškumo pamoka „Strategijos ir įrankiai efektyviam filmų finansavimui“. Susitikimo metu bus kalbama apie tai, kaip pasiruošti projektų pristatymams, kur ieškoti finansavimo šaltinių, kaip planuoti kūrybos procesą, kad idėja taptų realiu, konkurencingu produktu. Meistriškumo pamoką ves Gyda V. Myklebust – Haugesunde vykstančio tarptautinio Norvegijos kino festivalio programos „New Nordic Films“ vadovė, daugelį metų dirbanti su kino kūrėjais iš visos Europos. Ji pasidalins, kaip kuriamos aukšto lygio industrinės platformos, kaip tarptautiniuose renginiuose pristatyti savo filmus ir atkreipti potencialių partnerių dėmesį. Kada? Lapkričio 8 d. 11 val. Kur? Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
- [Ko nepraleisti šių metų „Scanoramoje“? Gražinos Arlickaitės filmų 10-tukas](https://kinomaniakas.lt/ko-nepraleisti-siu-metu-scanoramoje-grazinos-arlickaites-filmu-10-tukas/) - Artėjant Europos kino festivaliui „Scanorama“, jo įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė tradiciškai dalijasi ryškiausių filmų rekomendacijomis. Sąraše – dešimt juostų, kurios kviečia atpažinti save ir atrasti tai, kas išlieka, kai viskas aplink kinta. „Kaip ir kiekvienais metais, komponuodami programą siekėme išlaikyti pusiausvyrą tarp pripažintų režisierių ir naujų kino kūrėjų balsų – drąsių, jautrių ir netikėtų. Kviečiu žiūrovus leistis į kino kelionę, kurioje kiekvienas atradimas tampa ir asmeniniu išgyvenimu“, – sako G. Arlickaitė. „Ką palieka meilė“ (rež. Hlynur Pálmason, 2025, 109 min.) Sulaukęs didingos epinės drobės „Prakeikta žemė“ sėkmės tarptautiniuose festivaliuose Hlynuras Pálmasonas sugrįžta į ekranus Kanuose pristatydamas švelnų ir siurrealų yrančios šeimos portretą „Ką palieka meilė“. Magnusas gyvena atskirai nuo Anos, bet vis dar lankosi jų bendruose namuose, kur liko trys poros vaikai. Kartu jie žaidžia krepšinį, eina į žygius, renka uogas, grybauja. Laiko tėkmę liudija tik rūdžių žymės, įsispaudusios Anos drobėse ir besikeičiantys metų laikai Islandijos kraštovaizdyje. Ar visa tai realybė, o gal tik vienišo, meilės pasiilgusio vyro sapnas? Ar baigiasi tai, kas tikra? Šių metų „Scanoramos“ atidarymo filmas paprastai, šiltai ir jautriai kalba apie didžiausią išliekančią gyvenimo vertybę – meilę.
- [Naujojo Igno Jonyno filmo „Siena“ premjera – tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“](https://kinomaniakas.lt/naujojo-igno-jonyno-filmo-siena-premjera-tarptautiniame-talino-kino-festivalyje-juodosios-naktys/) - Pripažinimą filmais „Lošėjas“ ir „Nematoma“ pelnęs režisierius Ignas Jonynas prestižiniame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje tarptautinei žiūrovų auditorijai pristatys kino naujieną – psichologinį trilerį „Siena“. Kino istorija apie ornitologą, pakliuvusį į kontrabandininkų tinklą, dalyvaus Baltijos šalių filmų konkurse. Pasaulinė filmo „Siena“ premjera Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje vyks lapkričio 20 dieną. „Filmo idėja kilo dar prieš pandemiją, bet galutinę formą scenarijus įgavo jau pandemijos metu, kai sienos tapo mus skiriančiu ir jungiančiu elementu, kuris veikė tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Galvojau, kaip tai perteikti kine. Norėjosi, kad sienos įgautų metaforišką, ne tik išorinio, bet ir vidinio pasaulio išraišką“, – sako filmo režisierius ir scenarijaus autorius I. Jonynas. Taip atsirado istorija apie ornitologą, kuris atsitiktinai įsivelia į kontrabandą ir yra priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi. Filme daug dramatiškų įvykių, tačiau režisierius sako finale žiūrovui norėjęs perteikti tikėjimą, kad sudėtingi gyvenimo išbandymai gali tapti kelio į šviesą pradžia. „Tai ypač svarbu dabar, kai kasdien esame geopolitinių grėsmių akivaizdoje“, – priduria I. Jonynas. Po žmonos mirties ornitologas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) vienas lieka auginti paauglę dukrą Urtę (Urtė Povilauskaitė). Vieną dieną Vilius partrenkia nuo pasieniečių bėgantį kontrabandininką. Nusikaltėliai priverčia jį pervežti nelegalų krovinį. Kai užduotis įvykdyta, Viliui pasiūloma sekti ne tik migruojančius paukščius, bet ir per valstybės sieną gabenamas nelegalias siuntas. Suviliotas lengvų pinigų ir adrenalino, ornitologas įsitraukia į kontrabandininkų veiklą. „Dar filmo vystymo etape įvairiose šalyse ir renginiuose pristatydami „Sieną“ įsitikinome, koks filmas aktualus šiandien ir kokia bendražmogiška yra jo istorija, kalbanti apie netektis, sunkius pasirinkimus, santykius su kitais ir savimi, tėvų ir vaikų ryšius“, – sako filmą prodiusavusios kompanijos „Baltic Productions“ prodiuseris Martynas Mickėnas. Į komandą prodiuseriai subūrė naujosios lietuvių kino kartos talentus – filmo operatorių Audrių Budrį, montažo režisierių Darių Šilėną, kompozitorių Dominyką Digimą, dailininkę Kotryną Balčiūnaitę-Budrienę. Filmo prodiuserė Rūta Adelė Jekentaitė atkreipia dėmesį, kad beveik visas filmas nufilmuotas Mažojoje Lietuvoje. Vizualinė „Sienos“ kalba jungia etnografinį Pamario krašto paveldą, atšiaurią gamtą ir įtemptą veiksmą.
- [Berlinalėje „Auksiniu lokiu“ apdovanotas režisierius Nadavas Lapidas atvyksta į Vilnių pristatyti naujausio filmo „Taip!“](https://kinomaniakas.lt/berlinaleje-auksiniu-lokiu-apdovanotas-rezisierius-nadavas-lapidas-atvyksta-i-vilniu-pristatyti-naujausio-filmo-taip/) - Pristatyti naujausią savo filmą į Vilnių atvyksta vienas ryškiausių balsų šiuolaikiniame kine, režisierius Nadavas Lapidas. Filmą „Taip!“, kurio premjera įvyko šių metų Kanų kino festivalyje, režisierius apibūdina kaip muzikinę tragediją. Pagrindinis veikėjas, klounas ir pianistas Jud, yra pasamdomas sukurti melodiją naujai Izraelio nacionalinei dainai. Filmo „Taip!“ lietuviška premjera įvyks spalio 31 d. „Meno avilio“ Sinematekoje. Ją lydės išsamus dviejų režisierių pokalbis: N. Lapidą kalbins režisierius, Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) dėstytojas Laurynas Bareiša. Į Lietuvą N. Lapidas atvyksta kartu su tėvu, litvaku Haimu Lapidu, kuris yra kelių sūnaus filmų scenarijų bendraautorius. Lapkričio 1 d. filmo seansas ir judviejų susitikimas su žiūrovais įvyks „Skalvijos“ kino centre. „Taip!“ yra penktasis Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio režisieriaus N. Lapido ilgo metro filmas. Nuo pat debiuto „Policininkas“ (2011) režisierius sulaukė tarptautinės sėkmės – kritikai jo filmus vadino šedevrais, o jį patį – genijumi. Lietuvoje buvo parodyti visi jo ilgo metro filmai, tarp jų ir „Sinonimai“ (2019), kuris buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“ Berlinalėje, bei „Ahedės kelis“ (2021), kuris pelnė Žiuri prizą Kanų kino festivalyje. Pats režisierius Lietuvoje lankysis pirmą kartą. N. Lapidas savo kūryboje tyrinėja vidinį susipriešinimą, kurį jaučia kartu mylėdamas ir nekęsdamas gimtojo Izraelio. Kurti filmą apie menininko padėtį politinėje tikrovėje jis ruošėsi dar prieš 2023 m. spalio 7-osios įvykius, tačiau prasidėjus Izraelio karinei invazijai į Palestinos teritoriją scenarijų perrašė. „Pirminis scenarijus buvo pakeistas, bet ne visiškai transformuotas. Esu iš šalies, kur gyvenimas ir mirtis yra kasdienybės dalis. Galbūt tai ir skiria Izraelio režisierių nuo Prancūzijos režisieriaus. Izraelio režisierius negali pabėgti nei nuo valstybės, nei nuo savo šalies politikos. Gali slėptis, kiek nori, bet šalis tave pasivys“, – sako N. Lapidas.
- [Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“ atrinktas į  Talino kino festivalį](https://kinomaniakas.lt/karolio-kaupinio-filmas-badautoju-namelis-atrinktas-i-talino-kino-festivali/) - Po tarptautinės premjeros Varšuvos kino festivalyje naujausias Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“ keliauja toliau – jis atrinktas į Talino festivalio „Juodosios naktys“ konkursinę Baltijos kino programą. Lietuvos kino teatruose filmas pasirodys jau kitų metų sausio pabaigoje. „Badautojų namelis“ sulaukia dėmesio iš svarbiausių mūsų regiono kino festivalių – priimame tai, kaip labai reikšmingą įvertinimą. Talinas ir Varšuva – tai ne tik „A“ klasės festivaliai, bet ir vietos, kur susitinka stipriausi Baltijos šalių balsai. Mums svarbu, kad Lietuvos kinas tampa šio pokalbio dalimi – matomas, vertinamas ir įkvepiantis“, – sako filmo ir „M-Films“ prodiuserė Marija Razgutė. Pasak K. Kaupinio, filmo aktualumas pastaruoju metu dar labiau išaugo. „Baltijos šalys Rusijos grėsmę ir vidinius pavojus jų demokratijoms išgyvena vienodai. Bejėgiškumo bei noro kaip nors iš jo išsivaduoti jausmas taip pat vienodas. Panašumų mūsų visuomenėse daug, vieni kitus gerai suprantame, tad estai ar latviai gali filmą žiūrėti kaip artimą sau“, – pastebi režisierius K. Kaupinis. Talino kino festivalis vyks nuo lapkričio 7 iki 23 dienos. Konkursinėje Baltijos kino programoje varžysis 11 filmų, tarp kurių ir kiti lietuvių kūriniai – „Svečias“ (rež. V. Katkus), „Aktyvistas“ (rež. R. Zabarauskas), „Siena“ (rež. I. Jonynas), „Renovacija“ (rež. G. Urbonaitė). Apie žmogišką artumą ir ryžtą svajoti „Badautojų namelis“ jau renka ir pirmąsias recenzijas. Europos kino žurnale „Cineuropa“ rašoma, kad filme dėmesys sutelkiamas į asmeninį žmonių gyvenimą, todėl intymūs pokalbiai namelyje ant ratų yra svarbesni už politines kalbas. Filme pasakojama apie televizijos diktorę Daivą (Ineta Stasiulytė), kuri vieną dieną su šimtais kolegų netenka darbo. Energinga ir atkakli moteris pasiryžta dėl televizijos padaryti viską. Paskelbusi bado akciją kartu su kolegomis apsigyvena vagonėlyje prie televizijos pastato. Filme apie žmogiško artumo alkį, ryžtą svajoti ir žūtbūt siekti savo tikslo vaidina I. Stasiulytė, Arvydas Dapšys, Paulius Pinigis, Algirdas Dainavičius, Albinas Kėleris, Eglė Mikulionytė.
- [Pristatytas režisieriaus Emilio Vėlyvio serialas „Vilko gomurys“](https://kinomaniakas.lt/pristatytas-rezisieriaus-emilio-velyvio-serialas-vilko-gomurys/) - Paslaptingoje Vilniaus Naujamiesčio vietoje, raudona ir mėlyna spalva apšviestame klube „Kablys“, sekmadienio vakarą pristatytas naujausias kultinio Lietuvos režisieriaus Emilio Vėlyvio darbas – mistinis kriminalinis serialas „Vilko gomurys“. Mistika alsuojantis vakaras subūrė pirmuosius serialo žiūrovus – kūrėjų komandą, serialo aktorius, jų artimuosius, pramogų pasaulio garsenybes. Kinematografiniais, tarsi krauju aplietais laiptais į „Kablį“ lipo Ramūnas Rudokas, Monika Dirsytė, Tadas Vidmantas, Jogaila Morkūnas, Andrius Paulavičius, Ignas Krupavičius, Monika Liu, Rokas Darulis, Romas Zabarauskas, Algirdas Kaušpėdas, Kęstas Rimdžius ir daugybė kitų kino, televizijos bei pramogų pasaulio garsenybių. Į premjerą atvyko Londone gyvenančios serialo aktorės – Ingeborga Dapkūnaitė, Ieva Andrejevaitė bei seriale vaidmenį sukūręs suomių aktorius Tommis Korpela. Į serialo atmosferą panardinti svečiai fotografavosi prie paslaptingo veidrodžio, darė asmenukes netgi tualetuose, kur ant veidrodžių švytėjo lūpų dažais užrašytas klausimas – „Ar blogis slepiasi kiekviename iš mūsų?“
- [Įspūdžiai apie „Ireną“: šiandien šis filmas – itin aktualus](https://kinomaniakas.lt/ispudziai-apie-irena-siandien-sis-filmas-itin-aktualus/) - Penktadienį į šalies kino teatrus atkeliauja režisierės Giedrės Žickytės filmas „Irena“ – istorija apie šviesią ir iškilią asmenybę Ireną Veisaitę, kuri vietoje keršto visad rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui. Po filmo premjeros įspūdžiais dalinosi Toma Vaškevičiūtė, Paulius Ambrazevičius, Agnė Grigaliūnienė, Rūta Prusevičienė, Gerūta Griniūtė, Daiva Žeimytė-Bilienė ir Oskaras Koršunovas. Visi mačiusieji filmą kartoja, kad šiandienos kontekste Irenos Veisaitės istorija ir mintys aktualizuojasi naujai. „Esu dėkinga Irenai už pamoką nepraleisti gyvenimo. Ji suprato jo vertę ir tai labai giliai persiduoda jos darbuose, kūryboje, o dabar ir nuostabiame filme, kuris sukurtas su didžiule meile ir pagarba jai, – po premjeros kalbėjo aktorė Toma Vaškevičiūtė. – Kartais gali gauti labai brangią dovaną už labai nedaug. Už bilietą į kiną galima gauti štai tokį palikimą, tokią neįkainojamą atmintį. Taip veikia pasaulis – mes įkvepiame vieni kitus ir tai padeda mums gyventi, tapti geresniais, plečia mūsų akiratį, o Irenos atveju – ir širdį. Tokie žmonės yra nykstanti rūšis, su kuria susipažinti – didelė dovana. Tad žiūrovai turi šią galimybę – pažinti tokią asmenybę ir praturtėti.“ „Irena yra epinė. Ji patyrė du, ko gero, siaubingiausius dalykus pastarajame šimte Lietuvos istorijos metų – Holokaustą ir sovietinę okupaciją. Ir ji išgyveno nejausdama tiems žmonėms pykčio. Mažai kas taip gali. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad man pačiam reikėtų mažiau smerkti žmones, mažiau pykti. Geriau galvoti, kas mus jungia, – svarstė komikas Paulius Ambrazevičius. – Tie žmonės, kurie išrinko kai kurias dabartines partijas, prasilenkiančias su visomis I. Veisaitės vertybėmis, galbūt tikrai yra suklaidinti. Galbūt su jais reikia pasikalbėti, praleisti daugiau laiko. Pats sau tai išsinešu iš šio filmo.“
- [„Scanorama“ pristato šių metų programą: tradicijų ir naujovių sintezė bei Europos ribas peržengiantis kinas](https://kinomaniakas.lt/scanorama-pristato-siu-metu-programa-tradiciju-ir-naujoviu-sinteze-bei-europos-ribas-perzengiantis-kinas/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ pristatė šių metų programą, kurioje atsispindi svarbiausios šiuolaikinio Europos kino kryptys – dialogas tarp skirtingų kartų ir kino tradicijų, klasikinių formų ir eksperimentų derinimas, pagarba turtingai kino istorijai bei dėmesys naujiems, dar tik kylančių kūrėjų balsams. „Festivalio programą visada lemia vertybinis kursas – svarbiausiu kriterijumi mums yra meninė vertė, kuri nulemia ir jau susiklosčiusios festivalio programos struktūros korekcijas, ir atskirų filmų pasirinkimus. Pristatydami šių metų programą ir kryptį norime priminti, kad vertiname ne apdovanojimus, o tiesiog gerą kiną, kurio visada ieškome ir kuriuo dalijamės su savo žiūrovais“, – programą pristatė festivalio įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė. „Scanoramos“ ašys Didžiausios rudens kino šventės centre – dvi festivalio konkursinės programos. Pagrindiniame ilgametražių filmų konkurse šiemet varžosi 10 premjerų iš įvairių Europos šalių. Tai – pirmieji-tretieji režisierių filmai, formuojantys europietiško kino ateities viziją. Konkursinėje programoje pristatomi ir tradicinio naratyvo filmai, ir originalios hibridinės formos, juose atsispindi inovacijų maksimalizmas ir ramaus pasakojimo intonacija, dokumentika ir vaidybinis kūrybiškumas. Geriausią ilgametražį filmą išrinks autoritetinga tarptautinė žiūri, o žiūrovai turės galimybę atrasti europietiško kino įvairovę. Itin skirtingas, bet aktualias istorijas bus galima atrasti ir trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Europos blyksniai“. Jaunieji režisieriai iš Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Belgijos, Ukrainos, Graikijos, Lietuvos ir kitų šalių savo trumpametražiuose filmuose vaizduoja sudėtingą, trapų, bet kartu ir viltingą žmogaus egzistavimą šiuolaikiniame, iššūkių kupiname pasaulyje. Apmąstyti mažųjų kino formų vietą kelyje į didįjį ekraną kviečia nekonkursinė trumpametražių filmų programa. Šiais metais išskirtinis dėmesys skiriamas britų kino kūrėjams – bus rodomi trys režisierės Joanos Hogg darbai, Marko Jenkinso garsusis kūrinys „Regėjau Dievo veidą plovykloje“. Taip pat programoje rikiuojasi švedų režisierės Gunvor Nelson atminimui skirtas jos septynių trumpametražių filmų rinkinys bei tradiciškai „Scanoramoje“ pristatomi Europos kino apdovanojimų nominantai.
- [Emilis Vėlyvis: „Maniakų yra, ir jie gyvena šalia mūsų“](https://kinomaniakas.lt/emilis-velyvis-maniaku-yra-ir-jie-gyvena-salia-musu/) - „Ne visi filmai tampa serialais, ir ne visi serialai tampa filmais“, – sako kino režisierius Emilis Vėlyvis. Juokauja jis, žinoma, tačiau tiesos yra: šešių dalių mistinis kriminalinis serialas „Vilko gomurys“ galėjo tapti filmu. Tačiau netapo. Nes medžiagos, idėjų ir scenarijaus vingių režisieriaus bei scenaristo galvoje buvo tikrai daug. Ar žiūrovams patiks į šešias serijas E. Vėlyvio sudėta mistinė nužudymo istorija, pamatysime jau visai netrukus – kitą savaitę, spalio 27 dieną, serialas startuoja „Telia Play“ platformoje. Serialo žiūrovai čia pamatys dvi „Vilko gomurio“ versijas. Silpnesnių nervų žiūrovai galės rinktis skirtą televizijai, kita – drąsesnė – kūrėjo vizija, vadinamoji director’s cut, skiriama tik „Telia Play“ platformos žiūrovams. Scenarijų serialui E. Vėlyvis rašė pats. Pagrindinę istorijos ašį seriale kuria G. Jungo psichoanalitinė idėja, kad šiuolaikinis, modernus žmogus yra praradęs ryšį su savo vidiniu pasauliu – pasąmone, mitais, sapnais ir intuicija. Scenaristas ir režisierius pasistengė, kad nusikaltimo tyrimas „Vilko gomuryje“ taptų ne tik kriminaline, bet ir dvasine kelione. E. Vėlyvio serialas jau sulaukė tarptautinio dėmesio – teisę jį platinti įsigijo amerikiečių kompanija, kino ir televizijos industrijos ryklys „AGC Studios“. Prieš kriminalinio serialo „Vilko gomurys“ premjerą su E. Vėlyviu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė. Nuo ko prasidėjo „Vilko gomurys“? „Vilko Gomurio“ idėja į mano galvą atkeliavo dar anksčiau nei „Piktųjų karta“. Daug galvojau, svarsčiau, tačiau į pilnametražį filmą scenarijus niekaip nesusidėjo. Scenarijų rašiau pats, parašęs, nusprendžiau jį parodyti scenaristui Jonui Baniui. Perskaitęs jis pasakė – viskas gerai, daryk. Nors scenarijus yra gerokai keistesnis nei prieš tai buvusieji. Galbūt įdomiau nuskambėtų, jei sakyčiau, kad pradžią serialui davė reali istorija, bet iš tikrųjų taip nėra. Nors, neslėpsiu, su tamsiuoju internetu, dark net`u esu susidūręs, žinau, kad tai egzistuoja.
- [Filmo apie Wandą Rutkiewicz režisierė: alpinizmo bendruomenėje moterų pasiekimai vis dar yra menkinami](https://kinomaniakas.lt/filmo-apie-wanda-rutkiewicz-rezisiere-alpinizmo-bendruomeneje-moteru-pasiekimai-vis-dar-yra-menkinami/) - „Alpinizmas moko pralaimėti“, – sakė iš Plungės kilusi alpinizmo žvaigždė Wanda Rutkiewicz. Iš Lietuvos Wanda išvyko būdama dar visai maža, užaugo Vroclave, Lenkijoje. Daugelį žmonių savo drąsa įkvėpusi alpinistė buvo pirmoji moteris pasaulyje, įkopusi į K2 viršukalnę, pirmoji europietė, įveikusi Everestą, pirmoji organizavusi moterų ekspedicijas į sunkiausias aštuoniatūkstantines viršukalnes. 1992 m. Nepale, pakeliui į Kančendžangos viršūnę, Wanda dingo be žinios. Iki šiol sklando įvairūs gandai apie tikrąsias jos dingimo priežastis. Festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia išvysti režisierės, lenkų alpinistės Elizos Kubarskos sukurtą dokumentinį filmą apie šią išskirtinę asmenybę. Kino juosta „Paskutinė ekspedicija“ šiemet tapo geriausiu Lenkijos dokumentiniu filmu. „Wanda gana dažnai kalbėdavo apie savo šaknis, ji visada sakydavo, kad yra iš Lietuvos“, – sako Eliza Kubarska. Filme režisierė siekia išsiaiškinti, kas nutiko Wandos gyvenime, kad vieną dieną ji nebenorėjo grįžti iš kalnų ir kodėl jautėsi tokia vieniša. Elizą Kubarską kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė. Man pasirodė labai įdomu, kad į Wandą Rutkiewicz pažvelgėte rytiečių akimis – filme „Paskutinė ekspedicija“ apie ją kalba tibetiečiai, nepaliečiai. Ar tai buvo sąmoningas jūsų pasirinkimas? Taip. Dėl kopimo į kalnus Wanda Rutkiewicz daug laiko praleido Nepale, Himalajuose. 2017 metais kūriau dokumentinį filmą apie šerpus iš Ghunsos kaimo, esančio Kančendžangos kalno papėdėje. Nuvykusi ten filmuoti supratau, kad šis nepaliečių kaimas yra paskutinė vietovė, kurioje Wanda lankėsi prieš dingdama. Ėmiau klausinėti vietinių, ar jie prisimena alpinistę iš Lenkijos vardu Wanda. Man pačiai iš pradžių tai atrodė kvailas klausimas – juk praėjo dvidešimt penkeri metai. Tačiau mano nuostabai, jie ją prisiminė. Žmonės apibūdino man, kaip Wanda atrodė, parodė jai priklausiusias statines. Atpažinau tas statines, nes buvau jas mačiusi archyvinėje medžiagoje. Wandos vadybininkė Marion Feik pasakojo man, kaip po ekspedicijų organizavo šių statinių perdavimą kaimo gyventojams. Tuo metu pradėjau galvoti, kad jei 1992-aisiais Wanda visgi nusileido žemyn nuo kalno, ji turėjo kažką sutikti. Jai būtų reikėję vietinių žmonių palaikymo. Tad nusprendžiau paieškoti, ar kas nors ką nors žino. Wanda Rutkiewicz dingo 1992 metais kopdama į Kančendžangą, jos kūnas niekada nebuvo rastas. Tačiau visgi buvo tikinčių, kad ji gali būti gyva, galbūt pasislėpė kalnuose ir gyvena budistų vienuolyne. Tik jos mama tikėjo, kad Wanda gyva. Žinoma, kad ji norėjo tuo tikėti. Mūsų kraštuose daugiau netikėjo niekas, bet žmonės iš Nepalo ir Indijos mąsto kitaip negu mes. Kai jiems papasakojau, kas Wandai nutiko Lenkijoje prieš pat jai dingstant be žinios, jie neturėjo abejonių, kad ji galėjo pasilikti Himalajuose ieškodama ramybės. Įdomus faktas, kad iš Lietuvos kilusi Wandos mama buvo budistė. Tais laikais Lenkijoje tai buvo labai neįprasta.
- [Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko Giedrės Žickytės filmo „Irena“ premjera](https://kinomaniakas.lt/lietuvos-nacionaliniame-dramos-teatre-ivyko-giedres-zickytes-filmo-irena-premjera/) - Pirmadienio vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rinkosi teatrologės, germanistės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo vadovės Irenos Veisaitės bičiuliai ir garbūs svečiai. Teatre įvyko režisierės Giedrės Žickytės filmo „Irena“, pasakojančio šios iškilios Lietuvos kultūros asmenybės istoriją, premjera. Žiūrovai filmą šalies kino teatruose galės išvysti jau nuo šio penktadienio, spalio 24-osios. Premjeros dieną režisierė Giedrė Žickytė dalinasi prisiminimais apie filmo pradžią ir Ireną Veisaitę (iš knygos „Mūsų Irena: atsiminimai apie Ireną Veisaitę“, sudarytoja Reda Pabarčienė): „Vieną tamsų, vėjuotą 2018 metų spalio vakarą skubėjau J. Basanavičiaus gatve žemyn namo, galvojau apie darbus ir degančius terminus, bet praeidama pro 16 numeriu pažymėto namo bromą į vidinį kiemą, negalėjau neprisiminti Irenos. Atrodo, neseniai susibičiuliavome, bet atsidūrusi šalia jos namo visada pajausdavau jai šilumą. Ir netikėtai perskrodė mintis – štai čia, greta manęs, gyvena toks ypatingas žmogus, per kurio likimą veriasi XX amžiaus Europos istorija, o apie jį nėra filmo. Skambinu vienai artimiausių savo draugių – Audrai Žukaitytei, kuri mane ir supažindino su Irena. Tariuosi. Žinau, kad imtis naujo projekto yra beprotybė, nes dirbu be atokvėpio prie „Šuolio“, nieko nespėjame. Apskritai svajoju, kad pabaigusi filmą apie lietuvio jūreivio šuolio į laisvę kainą, darysiu kūrybinę pertrauką. Bet kuriuo atveju – jei jau kurti kitą filmą, tai tik ką nors konceptualiai visai kitoniško, o ne vėl nerti į sudėtingą žmogaus likimą, supintą iš praeities ir dabarties. Tačiau supratau, kad neturiu pasirinkimo, kad neįmanoma neįamžinti tokio žmogaus kaip Irena, kuris yra šalia. Kad privalau sukurti filmą apie ją dabar, kol dar galiu užfiksuoti jos liudijimus ir autentišką kasdienybę. Mus skyrė 52 metai, nors kartų skirtumo niekada nejaučiau. Ir ne tik aš, bet ir daugybė kitų įvairaus amžiaus, tautybių, profesijų žmonių... Kokia yra Irenos paslaptis, kodėl ji visus taip traukia? Net mano sūnui Teodorui ji įdomi ir jis visai nepaaugliškai buvo įsijungęs į pokalbį su Irena, kai ji pas mus vakarieniavo.
- [Lietuviški filmai Rygos kino festivalyje: nuo nostalgiškų istorijų iki sukrečiančios dokumentikos](https://kinomaniakas.lt/lietuviski-filmai-rygos-kino-festivalyje-nuo-nostalgisku-istoriju-iki-sukreciancios-dokumentikos/) - Praėjusią savaitę atidarytas tarptautinis Rygos kino festivalis taps reikšminga platforma Lietuvos kino kūrėjams. Dėl apdovanojimų čia varžysis ilgametražiai ir trumpametražiai filmai bei muzikiniai klipai, bus pristatyti nauji projektai, o specialus dėmesys atiteks regiono animacijos industrijai. Į pagrindinę vaidybinių filmų konkursinę programą atrinkti du lietuvių režisierių filmai – Vytauto Katkaus „Svečias“ ir Šarūno Barto „Apsilankymas namuose“, bei dar dvi Lietuvos koprodukcijos – „Vieniša mama“ ir „Specialioji operacija“. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomo filmo „Svečias“ veiksmas vyksta vasaros pabaigoje, kada trisdešimtmetis Danielius grįžta į savo gimtąjį miestą. Norvegijoje jis gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, Danielius turi parduoti savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje. „Svečio“ pasaulinė premjera įvyko Karlovi Varų kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Jį prodiusavo Marija Razgutė ir Brigita Beniušytė („M-Films“) bendradarbiaujant su kolegomis iš Norvegijos ir Švedijos. Filme „Apsilankymas namuose“ pasakojama apie jauną moterį Simoną, sužinojusią apie artėjančią močiutės mirtį ir po ilgos pertraukos grįžtančią į tėvų namus atokiame Lietuvos kaime. Ten ji vėl susiduria su žiauria realybe, paženklinta tėvų alkoholizmo, skurdo, smurto ir tarpusavio barnių.
- [Ukrainai dedikuotą festivalio „Nepatogus kinas“ savaitgalį atvėrė karo archyvo pristatymas](https://kinomaniakas.lt/ukrainai-dedikuota-festivalio-nepatogus-kinas-savaitgali-atvere-karo-archyvo-pristatymas/) - Antrąjį festivalio savaitgalį „Nepatogus kinas“ paskyrė Ukrainai – tris dienas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus „Muzeotekos“ padalinyje yra rengiamos filmų apie Ukrainą peržiūros ir jas lydinčios diskusijos. Šio savaitgalio renginių programos ašis – dokumentininkų, tyrėjų ir pilietinės visuomenės aktyvistų į Lietuvą atvežtas Ukrainos karo archyvas. Iki sekmadienio vakaro su juo ir atvykusia archyvo kūrėjų komanda susitikti kviečia festivalio rengėjai. „Pamenu, 2014-aisiais festivalį atidarėme filmu „Euromaidanas. Juodraštis“. Tie metai buvo lūžio taškas, kai pradėjo reikštis nauja kūrėjų karta, kuri filmais pasakoja apie Ukrainos žmonių kovą už nepriklausomybę. Visi tikimės, kad kažkada nurims ginklai ir filmų temos pasikeis. Tačiau belaukiant Ukrainos pergalės taip pat turime suprasti, kad šiam karui pasibaigus prasidės kitos kovos – kovos dėl tiesos ir teisingumo atstatymo – ir jos tęsis dar daug dešimtmečių. Todėl Ukrainos karo archyvas yra itin svarbus projektas ateičiai – šis įrankis su mūsų visų pagalba padės siekti teisingumo ir kovoti su dezinformacija bei taip vadinamojo „rusiškojo pasaulio“ naratyvais“, – Ukrainos savaitgalio atidarymo metu kalbėjo festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis. Ukrainos žmonių renkamas archyvas Ukrainos karo archyvas – tai virš 244 terabaitų surinktų duomenų, 36 tūkst. užregistruotų įvykių ir potencialių nusikaltimų, daugiau nei 44 mln. failų, 7224 interviu su karo nusikaltimų liudininkais. Skaičiai kasdien didėja – visa ši medžiaga vykstant karui tebėra renkama pilietinės visuomenės iniciatyva. „Taika be teisingumo netrunka ilgai – tampa patogu pamiršti karus. O archyvai paremia mūsų kolektyvinę atmintį – jie turi įtaką tam, kaip visuomenė prisimins savo praeitį. Įprastai archyvus kontroliuoja valstybinės institucijos, tačiau šioje skaitmeninėje eroje galime kurti tokius archyvus, prie kurių rinkimo prisideda patys žmonės. Ukrainos karo archyvu siekiame, kad nebūtų „prekiaujama“ prisiminimais apie karą ir tai neliktų vien antraštėmis“, – pasakojo Ukrainos karo archyvo bendraįkūrėjas ir vadovas Maksym Demydenko.
- [Režisierė Giedrė Žickytė: „Simboliška, kad mūsų paskutinis susitikimas su Irena Veisaite įvyko jai pažiūrėjus filmą „Šuolis“](https://kinomaniakas.lt/rezisiere-giedre-zickyte-simboliska-kad-musu-paskutinis-susitikimas-su-irena-veisaite-ivyko-jai-paziurejus-filma-suolis/) - Giedrės Žickytės filmų herojai jos gyvenime atsiranda tarsi savaime ir dažnai viena istorija tarsi sufleruoja kito filmo istoriją. Belaukiant filmo apie Lietuvos kultūros ikoninę asmenybę Ireną Veisaitę premjeros, režisierė prisimena ją išgarsinusį filmą „Šuolis“ ir paskutinį susitikimą su I. Veisaite. Paklausta, kaip atranda savo filmų herojus, G. Žickytė sako jų niekad dirbtinai neieškanti. „Jie ateina labai natūraliai. Kažkada esu tai sulyginusi su draugyste ar meile – tokių dalykų gyvenime nesuplanuosi. Išgirsti istoriją, sutinki žmogų ir tai kažką tavyje atliepia – kuo tu gyveni, kas tave formavo, kas skauda, kas įkvepia ar kelia tam tikrus klausimus.“ „Kažkas suskamba ir atrandi herojų. Tai yra tarsi gyvenimo ir jo patirčių visuma – stabteliu ties tuo, kas man rūpi. Juk filmas yra labai ilga kelionė – penkeri tavo gyvenimo metai. Tad gerai įvertini, su kuo norėtum praleisti tuos metus ir kam nori skirti visą savo laiką bei mintis. Pirmiausiai tai turi būti įdomu ir svarbu pačiam kūrėjui“, – svarsto G. Žickytė. Istorijos vijosi viena kitą Iš sovietinio laivo į JAV katerį peršokusio jūreivio Simo Kudirkos istoriją G. Žickytė išgirdo Los Andžele pristatydama savo pirmajį filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Tuo metu ji jau dirbo su antruoju filmu „Meistras ir Tatjana“, tačiau tądien sužinojus apie legendinį S. Kudirkos šuolį, nejučia jau ėmė gimti dar vieno būsimo kūrinio idėja. Šitaip po dar kelerių metų buvo sukurtas daugybę lietuvių simpatijų ir tarptautinių apdovanojimų pelnęs „Šuolis“. O vėliau „Šuolis“ iš dalies nuvedė prie kitos herojės – jį bekurdama režisierė pradėjo artimiau bendrauti su iškilia Lietuvos kultūros asmenybe Irena Veisaite. „Irena labai domėjosi „Šuolio“ istorija, jo kūrimo procesu, net mažiausiomis detalėms, – prisimena G. Žickytė. – Vieną šaltą vėjuotą lapkričio vakarą beeinant J. Basanavičiaus gatve, kur ji gyveno, mane tiesiog persmelkė mintis, kaip gi dar nėra sukurtas filmas apie tokį iškilų žmogų kaip Irena Veisaitė. Taip prasidėjo filmo „Irena“ istorija.“
- [Įpusėjus festivaliui „Nepatogus kinas“ apdovanoti geriausi filmai](https://kinomaniakas.lt/ipusejus-festivaliui-nepatogus-kinas-apdovanoti-geriausi-filmai/) - Įpusėjus 19-ajam dokumentinių festivaliui „Nepatogus kinas“, ketvirtadienio vakarą tarptautinės žiuri paskelbė šių metų geriausius filmus, besivaržiusius keturiose konkursinėse programose. Apdovanojimus pelnė filmai „Šviesi ateitis“, „Sudanai, atminki mus“, „Aš esu upė, upė yra aš“ ir „Grobuonys“. Šiuos ir kitus filmus žiūrovai kino salėse ir internete gali pamatyti iki pat lapkričio 26 d., o žiūroviškiausias filmas paaiškės festivalio pabaigoje. Filmai – atradimai „Nepatogaus kino“ Atradimų konkursinėje programoje nugulė pirmąjį arba antrąjį filmą sukūrusių režisierių darbai, o nugalėtoju tarptautinė šio konkurso žiuri paskelbė filmą „Šviesi ateitis“. „Tai – tikras brangakmenis Pasitelkdama archyvinius vaizdus ir balsus iš 1989 m. Šiaurės Korėjoje vykusio socialistinio Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio, Rumunijos kino kūrėja Andra MacMasters sukūrė gaivų, provokuojantį ir daugiasluoksnį filmą. Jis verčia susimąstyti, kaip praeities totalitarinė propaganda dar ir šiandien tebeformuoja naratyvus Šis filmas perspėja nepasiduoti populistinėms iliuzijoms ir palieka vilties šviesiai ateičiai“, – įteikdama apdovanojimą sakė žiuri. Specialųjį paminėjimą atradimų konkursinės programos žiuri šiemet skyrė net dviems filmams: Beirute krentant bomboms klestinčią botokso kliniką fiksavusiam filmui „Botokso minos“ (rež. Omar Mismar) ir vienišą berniuko pasaulį Kinijos kalnuose atveriančiai dokumentikai „Visados“ (rež. Deming Chen). Šios programos filmus vertino režisieriai Simon Mozgovyi ir Romas Zabarauskas bei poveikio (impact) prodiuserė Vivian Schröder.
- [Filmo „Svečias“ dailininkė I. Rojūtė: po šio filmo galiu pastatyti ir salą jūroje](https://kinomaniakas.lt/filmo-svecias-dailininke-i-rojute-po-sio-filmo-galiu-pastatyti-ir-sala-juroje/) - Per Lietuvos kino teatrus jau keliaujantį Vytauto Katkaus filmą „Svečias“ kūrė kino ir kitose industrijose gerai žinomi vardai. Vienas jų – jaunosios kartos menininkė Ieva Rojūtė, tapytoja, kino dailininkė, scenografė ir dekoratorė, dirbanti ir su tarptautiniais kino ir televizijos serialų projektais. I. Rojūtė dalinasi užkulisiais ir prisiminimais iš filmavimo aikštelės – filmo „Svečias“ dailininkei net teko pastatyti salą jūroje. „Pamačiusi filmą nustebau, koks jis juokingas. Kai skaitai scenarijų, dirbi prie filmo, viską savaip interpretuoji, o galutinis rezultatas, kai sueina visi taškai, nustebina. Sakiau Vytautui, kad labai džiaugiuosi rezultatu, – šypsosi I. Rojūtė ir su nostalgija prisimena filmavimų Šventojoje dienas. – Mes ten apsigyvenome, pirkome dalį filmui reikalingų daiktų, ieškojome žmonių – buvome tapę vietiniais.“ „Visi kaimynai, visi butai buvo tikri. Ir kelias į Vismantės tėčio darbą iš tiesų vedė per tą miškelį, kurį žiūrovai mato filme. Labai patiko ieškoti tikrų vietų, nes juk kine dažniausiai meluoji. Filmuoji bute Vilniuje ir apsimeti, kad jis yra kažkur kitur. O čia viskas buvo iš tikro, net ir vaidino Vytauto draugai ir kolegos. Bežiūrint filmą man net šiurpai ėjo“, – dalinasi filmo dailininkė. Salos statybos Nors, regis, su didžiuliais „Netflix“, „HBO“ ar kitų studijų projektais dirbusią I. Rojūtę jau turėtų būti sunku nustebinti, filme „Svečias“ jos laukė nemažas profesinis iššūkis. „Kai scenarijuje perskaičiau apie salą, maniau, kad tarp pasirinktų filmo lokacijų yra kažkokia sala, gal įlanka, kurioje filmuosime. O tada pirmą darbo dieną prodiuserė smalsaudama paklausė: „Ieva, man labai įdomu, kaip padarysime salą, koks tavo planas?“ Tik tada supratau, kad mes tikrai turime pastatyti salą“, – juokiasi I. Rojūtė. „Kine dirbu 10 metų ir nieko panašaus man nėra tekę statyti. Ir nors Vytautas yra labai lankstus, kūrybiškas ir eigoje daug dalykų leidžia keisti ir improvizuoti, dėl salos jis nepasidavė. Sakėme jam, gal tuomet bent jau tegul ji būna prie pat kranto? Jis nenusileido – ne, jūroje turi būti sala ir ji turi būti gan toli nuo kranto, – prisimena I. Rojūtė. – Ką gi, tuomet statome salą.“
- [Filmo „Svečias“ kostiumų dailininkė Morta Jonynaitė: drabužis yra durys į personažo pasaulį](https://kinomaniakas.lt/filmo-svecias-kostiumu-dailininke-morta-jonynaite-drabuzis-yra-durys-i-personazo-pasauli/) - Personažus filmuose kuria ne tik aktoriai ir režisieriai – prie jų sukūrimo ženkliai prisideda ir kostiumų dailininkai. Lietuvoje ir užsienyje savo parodas rengianti tekstilės menininkė Morta Jonynaitė kūrė šiuo metu kino teatruose rodomo filmo „Svečias“ (rež. Vytautas Katkus) kostiumus. Ji atskleidžia, kaip drabužiai padėjo aktoriams vaidinti ir kokių slaptų užuominų ji yra paslėpusi filmo veikėjų aprangose. „Kostiumas yra tarsi durys į personažo pasaulį. Filmuose jis nusako laikmetį, socialinę padėtį ir net atveria herojaus emocinį pasaulį. Žiūrovas jau iš drabužio gali nuskaityti, iš kur personažas atkeliauja, kaip jis elgiasi. O aktoriui tai yra tarsi raktas įeiti į personažą. Pavyzdžiui, istoriniai kostiumai paveikia net fiziologiškai – korsetas iškart įstato į tam tikrą būseną. Kaip ir batai – juk ir mes patys puikiai prisimename, kaip jaučiamės su aukštakulniais, klumpėmis ar šlepetėmis. Tai turi įtakos mūsų savijautai, tad personažams – taip pat“, – iliustruoja filmo „Svečias“ kostiumų dailininkė Morta Jonynaitė. Filmo kostiumų kūrimas prasideda nuo scenarijaus. „Pirmiausiai savo idėjomis ir įkvėpimais dalinamės su režisieriumi, o dar daugiau paaiškėja po aktorių atrankos. Aš galiu prigalvoti įdomiausių vizijų, tačiau gali paaiškėti, kad konkrečiam aktoriui tai visiškai netinka. Kokį personažą bekurčiau, labai svarbu, kad tai būtų organiška. Žiūrovas turi patikėti, kad tai yra būtent šio žmogaus spinta ir gyvenimas“, – pasakoja M. Jonynaitė.
- [„Scanoramos“ pagrindinis konkursas: drąsūs balsai ir nauji horizontai ](https://kinomaniakas.lt/scanoramos-pagrindinis-konkursas-drasus-balsai-ir-nauji-horizontai/) - Lapkričio 6 d. žiūrovus į sales sukviesiantis Europos kino festivalis „Scanorama“ pristato ilgametražių filmų konkursinę programą, kurioje – dešimt originalių ir drąsių jaunųjų kūrėjų filmų. „Pagrindinio konkurso“ programos filmai skirtingais balsais atskleidžia europietiško kino įvairovę bei parodo, kokia ieškanti ir kūrybiškai smalsi yra naujoji Europos kino karta. Jų filmuose telpa ir tradicinis pasakojimas, ir hibridinės formos; ir technologiniai eksperimentai, ir apmąstytos istorijos“, – teigia festivalio įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė. Reikšminga „Scanoramos“ dalimi tapęs tarptautinis ilgametražių filmų konkursas kviečia pamatyti naujus horizontus atveriančius režisierių filmus, kurie jau sulaukė palankių kritikų įvertinimų ir žiūrovų simpatijų Kanų, Berlyno, San Sebastiano, Geteborgo ir kituose svarbiausiuose kino festivaliuose. Šių metų konkursinės programos sąraše – Lenkijoje gimusio Piotro Winiewicziaus filmas „Apie herojų“, kuris kviečia pamąstyti apie originalumą ir autentiškumą dirbtinio intelekto eroje. Aktualią temą užčiuopia ir Floriano Pochlatko juosta „Kaip tapti normaliu arba Keistas kitas pasaulis“, siūlanti pažvelgti į mūsų visuomenėje vis dar pernelyg dažnai stigmatizuojamus psichikos sveikatos sutrikimus. Programoje rikiuojasi ir savamokslio graikų kino kūrėjo Kostio Charamountanio darbas „Kyuka – kol nesibaigė vasara“. Filme susipina dabartis ir praeitis, o laiko ribas ištrinantis montažas paverčia vasariškas šeimos atostogas nostalgišku, eksperimentiniu kino kūriniu. Tuo metu naujojo Ispanijos kino atstovė Cecilia Rico Clavellino filme „Mažosios meilės“ tyrinėja subtilų, prieštaringą motinų ir dukterų ryšį, balansuojantį tarp troškimo būti savarankiškoms ir neišvengiamo prisirišimo prie šeimos.
- [„Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“: nuo asmeninių išgyvenimų iki globalių temų](https://kinomaniakas.lt/scanoramos-trumpametraziu-filmu-konkursine-programa-europos-blyksniai-nuo-asmeniniu-isgyvenimu-iki-globaliu-temu/) - Europos kino festivalis „Scanorama“ tęsia savo misiją pristatyti jaunųjų Europos kino talentų darbus ir atverti jiems duris į kino pasaulį. Šių metų trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“ – dvidešimt trijų labai skirtingų, bet aktualių ir įtaigų dabarties paveikslą kuriančių istorijų mozaika. „Mūsų siekis – ne tik parodyti aukštos meninės vertės filmus, bet ir suteikti erdvę tiems, kurie dar tik atranda savo balsą kine. Džiaugiuosi matydama, kaip šiame konkurse išauga kūrėjai, kurie vėliau sulaukia tarptautinio pripažinimo, pelno kritikų ir žiūrovų palankumą, debiutuoja kaip ilgametražių filmų režisieriai“, – sako festivalio įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė. Programoje „Europos blyksniai“ bus galima pamatyti 23 filmus iš Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Belgijos, Ukrainos, Graikijos ir kitų šalių. Trumpametražių filmų konkursinėje programoje varžysis ir 4 lietuvių kūrėjų juostos: Gertrūdos Nemčauskaitės „Pingvinas ir Balandis“, Aušros Lukošiūnienės „Pra/rasti pasauliai“, Arno Balčiūno ir Mildos Juodvalkytės „Kambariokai“ bei Silvijos Kuodytės „Razboras“. Trumpametražių filmų konkursui pateiktų filmų paraiškas atrinko ir programą sudarė kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, jai talkino šios programos koordinatorius Arnoldas Stramskas. Aktualių temų įvairovė Šių metų konkursinės programos trumpametražiai filmai kviečia pažvelgti į žmogų įvairiais rakursais – nuo asmeninių iššūkių iki globalių konfliktų. Jaunieji kino kūrėjai savo dėmesį skiria tokioms temoms kaip abortų dilemos, vaikų ir tėvų santykių išbandymai, senatvės ir eidžizmo klausimai, religijos vaidmuo šiandien, karo paliktos traumos, žmogaus ir gyvūno santykis bei kitoms svarbioms visuomenės patirtims.
- [„Nepatogus kinas“ praplečia realybę: festivalio programoje „NK-Interactive“ paroda](https://kinomaniakas.lt/nepatogus-kinas-praplecia-realybe-festivalio-programoje-nk-interactive-paroda/) - Įpusėjus festivaliui „Nepatogus kinas“, nuo penktadienio jo rengėjai kviečia ne tik pamatyti, bet ir pajusti bei patirti – žiūrovams bus atidaryta interaktyvi paroda „NK-Interactive“. Jau trečią kartą Radvilų rūmų dailės muziejuje Vilniuje vyksiančios parodos lankytojai panirs į 10 tarptautiniuose meno festivaliuose įvertintų interaktyvių kūrinių – virtualios realybės patirtis, instaliacijas ir vaizdo žaidimus. „Prieš trejis metus prasidėjusi kaip beprotiška idėja, „NK-Interactive“ paroda jau subūrė ištikimų gerbėjų ratą, vis klausinėjantį, ką parodysime šiemet. Prestižiniuose festivaliuose tokios parodos yra tapusios įprasta programų dalimi, tad šią tradiciją ėmėmės kurti ir Lietuvoje – žiūrovai mielai atranda ir įsitraukia į naujas patyrimų formas. Ypatingai smagu, kad šiemet pavyko atvežti itin svarbiais apdovanojimais įvertintus darbus,“ – pasakoja „NK-Interactive“ programos sudarytojos Eva Sinicaitė ir Judita Ragauskaitė. Pagrindinį interaktyvios programos apdovanojimą prestižiniame Venecijos kino festivalyje pelnęs kūrinys „Ito Meikyū“ pakvies į begalinį labirintą, įkvėptą Japonijos meno istorijos ir literatūros. Šioje virtualioje klajonių erdvėje žiūrovas savo žvilgsniu rinksis ir atgaivins įvairias animuotas scenas. Interjeras ir eksterjeras, šviesa ir tamsa, moteriškumas ir vyriškumas – viskas susijungs įspūdingoje pojūčių freskoje. Venecijos kino festivalyje taip pat apdovanotas kūrinys „Impulse: Playing With Reality“ leis patirti, ką reiškia gyventi su ADHD (dėmesio ir aktyvumo sutrikimu). Impulsyvių veiksmų svaigulį perteiks keturios išskirtinės gyvenimo istorijos, susipinančios su pasakotojos – „Oskaro“ laureatės Tildos Swinton – balsu. Štai Leanne savo pasaulį paverčia žaidimu. Omarui geriausiai sekasi chaose. Errolas susikuria sau kitą personą. O Tara balansuoja ant pasidavimo ribos. „NK-Interactive“ parodoje bus galima išbandyti ir lietuvio Igno Pavliukevičiaus kūrinį „Uncanny Haptics“. Lankytojas bus pakviestas į masažo kėdę ir ekranuose stebės, kaip jį masažuoja dirbtinis intelektas. Pirštai dauginsis, sąnariai bus netikri, o judesys priklausys nuo algoritmų. Atpažįstami gestai – masažas, glostymas – taps nepatikimi, prisilietimas virs statistika, o intymumą kurs sistemos, kurios mokosi iš duomenų, bet nepažįsta skausmo. Dar vienas lietuvių Gretos Bratkauskaitės ir Kasparo Griškaus darbas „The Frame“ klausia: kas atsitinka, kai kūrėju tampa ne tik žmogus, bet ir algoritmas? Šis kūrinys yra tarsi tiltas tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, o kiekvienas parodos lankytojas taps ne tik stebėtoju, bet ir kūrėju – dirbtinis intelektas, reaguodamas į žmonių judesius ir užklausas, nuolat kurs naują jų pačių atvaizdą.
- [K. Kaupinio filmo „Badautojų namelis“ premjeroje Varšuvoje – Lenkijos palaikymas Lietuvos kultūros bendruomenei](https://kinomaniakas.lt/k-kaupinio-filmo-badautoju-namelis-premjeroje-varsuvoje-lenkijos-palaikymas-lietuvos-kulturos-bendruomenei/) - 41-ajame Varšuvos kino festivalyje įvyko naujausio režisieriaus Karolio Kaupinio filmo „Badautojų namelis“ tarptautinė premjera. Kūrybinė komanda sulaukė ne tik daugybės klausimų apie filme rodomus įvykius, tačiau ir Lenkijos kultūros žmonių palaikymo protestuojančiai Lietuvos kultūros bendruomenei. „Kolegos iš Lenkijos nuoširdžiai žavėjosi, kaip mes taip sugebame konsoliduotis ir veikti drauge. Sulaukėme išties didelio palaikymo – jį išreiškė žinomas Lenkijos teatras „TR Warszawa“, pagrindinių žiniasklaidos priemonių atstovai, meno, kultūros lauko žmonės“, – pasakojo K. Kaupinis. Pasak režisieriaus, filme rodomas badautojų namelis tapo savotišku simboliu šiems laikams ir dabartinei mūsų situacijai: „Mes patys dabar netiesiogiai esame „Badautojų namelyje“.
- [Varšuvoje įvyko pasaulinė dokumentinio filmo apie legendinį Kauno fotomenininką Romualdą Požerskį premjera](https://kinomaniakas.lt/varsuvoje-ivyko-pasauline-dokumentinio-filmo-apie-legendini-kauno-fotomenininka-romualda-pozerski-premjera/) - Varšuvoje, 41-ajame tarptautiniame kino festivalyje, plojimais ir ovacijomis pasitiktas Barselonoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių režisieriaus Jorio Skudros dokumentinis filmas „Romualdas ir jūra“. Pirmasis jauno kūrėjo ilgo metro darbas buvo atrinktas į dokumentinių filmų konkursinę programą, kurioje pristatoma vos dešimt filmų iš viso pasaulio. „Romualdas ir jūra“ pasakoja vieno žymiausių Lietuvos fotografų Romualdo Požerskio gyvenimo ir kūrybos istoriją. Filmas tyrinėja menininko kelią ir jo transformaciją nuo fotografo iki žmogaus, atskleisdamas pakilimus, nuosmukius ir tai, kas slypi už apdovanojimų, titulų bei viso kito nereikalingo triukšmo. Menininko, keliautojo, fotografo, Nacionalinės premijos laureato R. Požerskio kūryba yra tapusi neatsiejama mūsų šalies kultūros ir laisvės istorijos dalimi. Apie tai kalbėta ir filmo pristatyme Varšuvoje. Angliškas J. Skudros filmo pavadinimas „Under the Red Light“ (vert. „Po raudona šviesa“) šiandien skamba ypač aktualiai – jis atspindi kūrėjų siekį laisvę išlaikyti, saugoti ir ginti nuo pavojaus, kuris tyliai ir vėl atslenka iš Rytų.
- [Varšuvos kino festivalyje dėl apdovanojimų varžysis penki lietuviški filmai](https://kinomaniakas.lt/varsuvos-kino-festivalyje-del-apdovanojimu-varzysis-penki-lietuviski-filmai/) - 41-ąjį kartą vykstančiame tarptautiniame Varšuvos kino festivalyje į konkursines programas atrinkti net penki lietuviški filmai, tarp kurių – tiek debiutuojančių, tiek pasaulyje jau gerai žinomų kūrėjų darbai. Į konkursinę programą, skirtą pirmiesiems ir antriesiems režisierių darbams, pateko naujausias Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“, kuris ten surengs savo pasaulinę premjerą, bei lietuvių prodiuserių filmas „Vieniša mama“. „Badautojų namelis“ pasakoja apie televizijos diktorę Daivą, kuri vieną dieną su šimtais kolegų netenka darbo. Energinga ir atkakli moteris pasiryžta dėl televizijos padaryti viską. Paskelbusi bado akciją, ji kartu su dviem kolegomis apsigyvena vagonėlyje prie televizijos pastato ir tikisi tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo. Pilvas gurgia, o dėmesio nėra. Filmo prodiuserė – Marija Razgutė („M-Films“), koprodiuseriai – Mikuláš Novotny („Background Films“, Čekija) ir Aija Berzina („Tasse Film“, Latvija). Lietuvoje filmą žiūrovai galės pamatyti sausio pabaigoje.
- [Prasidėjo „Nepatogus kinas“: festivalį atidarė net trys filmai](https://kinomaniakas.lt/prasidejo-nepatogus-kinas-festivali-atidare-net-trys-filmai/) - Antradienio vakarą Vilniuje buvo atidarytas 19-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, iki spalio 26 d. vyksiantis ne tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose, bet ir visoje Lietuvoje – internete, daugiau nei 300 šalies bibliotekų ir net įkalinimo įstaigose. Sveikindami susirinkusius svečius, festivalio rengėjai pabrėžė – kinas visada buvo ir bus politiškas. „Bendruomenė yra svarbiausia, ką turime. Tai parodė ir pastarųjų kelių savaičių įvykiai – bendruomenė ir solidarumas yra didžiulė jėga. Esame labai dėkingi. Tačiau ne visi, kurie mus palaiko, išdrįsta ateiti į „nepatogius“ mūsų filmus. Pasiekti juos, padrąsinti ir įkvėpti yra pagrindinis šių metų mūsų uždavinys,“ – festivalio atidarymo metu kalbėjo „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis. „Pasinerdami į tikrų istorijų ir kino magiją, mes negalime pamesti ir pamiršti, nuo ko prasidėjo „Nepatogus kinas“ ir kokia yra festivalio esmė. Kai mums sako „nemaišykite kultūros su politika“, mes atsakome, kad kinas visada buvo ir visada bus politiškas. Kaip ir kultūra visada buvo ir bus politikos dalis,“ – pabrėžė G. Andriukaitis. „Šiandien populistai iš „Nemuno aušros“ nori mus supriešinti, nori sukurti ir eskaluoti konfliktą tarp sostinės kultūrinio „elito“ ir „paprastų žmonių“ Lietuvos regionuose. Toks požiūris žemina mus visus, nesvarbu kur veiktumėme – Vilniuje ar už jo ribų. Tai melagingas, tiesą iškreipiantis požiūris, į kurį mes atsakome kasmet tik dar plačiau atverdami festivalio duris,“ – sakė „Nepatogaus kino“ vadovas.
- [„Nepatogaus kino“ renginiai: lietuviškos premjeros, tinklalaidžių įrašai ir paskaitos ne pagal scenarijų](https://kinomaniakas.lt/nepatogaus-kino-renginiai-lietuviskos-premjeros-tinklalaidziu-irasai-ir-paskaitos-ne-pagal-scenariju/) - Jau rytoj, spalio 7-ąją, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose bei internete visoje Lietuvoje prasidės dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Festivalio rengėjai kruopščiai atrinko beveik pusšimtį istorijų, kuriose tikri žmonių gyvenimai ir neišgalvoti įvykiai kartais pralenkia net Holivudo scenaristų vaizduotę. Po kino seansų festivalis, kaip visad, kviečia užsibūti ilgiau – juk greičiausiai norėsis aptarti tai, ką pamatėte, todėl filmus lydės pokalbiai ir renginiai. „Nepatogus kinas“ gausus lietuviškų premjerų – festivalio metu bus pristatyti net trys filmai. Režisierės Lina Lužytė ir Sigrid Klausmann filme „Merginos neverkia“ pasakoja apie šešias skirtingose šalyse gyvenančias merginas. Ir nors jų gyvenimo sąlygos labai skiriasi, tačiau kova už merginų laisvę į savo kūną nesibaigia nei vienoje šalyje. O režisierė Gailė Garnelytė filme „Sutikau žmogų“ savo kamerą nukreipė į kitą žmogų su kamera – fotografą Artūrą Morozovą. Daugiau nei dešimtmetį jis fotografuoja pažeidžiamose situacijose atsidūrusius žmones – tarp fotografo ir jo personažų užsimezga glaudus ryšys. Trečiasis su Lietuva susiję filmas – ukrainiečių režisieriaus Ivano Sautkino dokumentika „Poema mažiems žmonėms“, koprodiusuota lietuvių. Šio filmo premjera atidarys Muzeotekoje spalio 17 d. prasidėsiantį Ukrainos savaitgalį, kurio metu ukrainiečių režisierių filmų seansus apjungs svarbi ašis – į Lietuvą bus atvežtas ir visuomenei pristatytas Ukrainos karo archyvas. Tai yra dokumentikos kūrėjų, tyrėjų ir pilietinės visuomenės aktyvistų pastangomis Ukrainoje nuolat renkami, sisteminami ir saugomi karo liudijimai – šie įrodymai ateityje bus panaudoti siekiant atsakomybės už karo nusikaltimus.
- [Lietuvos kino festivaliai nesutinka su „Nemuno aušra“ kultūroje: organizuoja „Streiko kiną“](https://kinomaniakas.lt/lietuvos-kino-festivaliai-nesutinka-su-nemuno-ausra-kulturoje-organizuoja-streiko-kina/) - Lietuvos kino festivalių bendruomenė – animacijos ir videožaidimų festivalis BLON, „Kino pavasaris“, „Nepatogus kinas“, komedijų kino festivalis „Tik be dramų“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis ir Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – griežtai nepritaria, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija būtų „Nemuno aušros“ rankose, todėl įspėjamojo streiko metu organizuoja „Streiko kiną“. Spalio 5 d. Lukiškių aikštėje nuo 10 iki 22 valandos bus rodoma nemokama filmų programa, kuri susirinkusiems įpūs bendrumo dvasios, demonstruos sėkmingo protesto pavyzdžius ir primins, koks stiprus yra Lietuvos kinas. Festivalių atstovai į įspėjamąjį streiką kviečia visus, kurie šalyje ir toliau nori matyti nepriklausomą kultūrą. „Rodysime jungiančius ir pripažinimo sulaukusius filmus, kurių dauguma – kurti lietuvių. Mūsų kino stiprybė slypi ne tik filmuose, talentuose, bet ir bendruomenės vienybėje. Privalome tai vertinti ir puoselėti, o antivalstybinę ir skaldančią politiką vykdanti „Nemuno aušra“ mūsų laisvei kelia didžiulę grėsmę“, – teigia organizatorių komanda.
- [Žmogus ir gamta „Nepatogiame kine“: nuo kultinio filmo be dialogų iki grybų pasaulio 3D formatu](https://kinomaniakas.lt/zmogus-ir-gamta-nepatogiame-kine-nuo-kultinio-filmo-be-dialogu-iki-grybu-pasaulio-3d-formatu/) - Apie Žemę, gamtos ir žmogaus santykį kalbantys filmai visuomet buvo itin svarbi „Nepatogaus kino“ dalis. Mažiau nei po savaitės prasidėsiantis ir spalio 7–26 d. vyksiantis dokumentinių filmų festivalis vėl pakvies jautriu ir atidžiu žvilgsniu pažvelgti į mus supančią aplinką, o tai tyrinėjančius filmus lydės specialūs renginiai. „Džiugu, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje pradeda vertinti gamtą, biologinę įvairovę, siekia jos išsaugojimo. Šių metų festivalio Žaliosios konkursinės programos filmai siekia prisidėti prie šio judėjimo, kviečia tyrinėti mūsų santykį su gamta, tačiau šios temos toli gražu vien ekologija neapsiriboja. Tai – ir mūsų miestai, ir (dis)balansas, ir po žeme ar vandenynuose gyvenančios mums dar nepažintos gyvybės formos. Kartu su festivalio partneriu – Žaliosios sostinės titulu šiemet besipuošiančiu Vilniumi, visa tai pažinti kviesime ne tik filmuose, bet ir juos lydinčiuose renginiuose“, – pasakoja „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis. Kartu su „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ spalio 14-ąją „Nepatogus kinas“ Vilniuje žiūrovus pakvies į vienintelį režisieriaus Godfrey Reggio 1982-ųjų šedevro „Koyaanisqatsi“ seansą. Šio jau kultiniu tapusio kūrinio pavadinimas kilęs iš hopių kalbos žodžio, kuris reiškia „išsibalansavusį gyvenimą“. Filmas vien vaizdais ir užburiančiu Philipo Glasso garso takeliu atskleidžia chaotiškus žmonijos ir gamtos santykius: gamtos peizažai, stichijos vaizdai, šiuolaikinės civilizacijos ir technologijų scenos nepaliaujamai keičia vieni kitus ir palieka neišdildomą įspūdį. „Koyaanisqatsi“ yra tapęs neatsiejama kino istorijos dalimi.
- [Įspūdžiai apie filmą „Svečias“: sugrąžino į vaikystę ir vasarą](https://kinomaniakas.lt/ispudziai-apie-filma-svecias-sugrazino-i-vaikyste-ir-vasara/) - Į Lietuvos kino teatrus šiandien atkeliauja žiūrovų lauktas režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“. Karlovi Varų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotą kūrinį jau spėjo pamatyti ir savo įspūdžiais pasidalino Ineta Stasiulytė, Dovilė Filmanavičiūtė, Lukas Malinauskas, Eglė Kernagytė–Dambrauskė, Jonas Trukanas ir Kornelija Anelauskaitė. „Nepaprastai patiko filmas. Dvi valandas sėdėjau išsišiepusi, paskendusi vaikystės nostalgijoje. Tokia ikoniška Šventoji, tokie bendražmogiškai suvienijantys krislai, kurių nereik gaudyt ir tikėtis – jie patys sminga į širdį ir pažadina tuos vidinius aiktelėjimus „taip taip, viskas mums taip visiems“. Visi vaikomės savo vidinius vaikus, visi alkstam meilės“, – šiltais įspūdžiais dalinasi rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė. „Labai įspūdinga. Visa istorija papasakota taip, kaip man patinka – labai originaliai, labai kruopščiai. Vytautas veda žiūrovą ir žino, kur. O tai ir yra esmė: kai režisierius žino, kur veda, tu esi saugus ir nori plaukti su juo tuo laivu, kad jis viską aprodytų. Ir kaifuoji nuo kiekvieno kadro, – pagyrų negaili aktorė Ineta Stasiulytė. – Išeinu su mintimi, kad tu gali būti bet kur, bet nuo savęs nepabėgsi. Kur tavo namai, kur tu esi ir kas tu esi? Niekur taip garsiai savęs negali girdėti, kaip po amžinų savęs paieškų sugrįžęs į namus.“
- [Festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“ – keturi pretendentai į „Oskarą“](https://kinomaniakas.lt/festivalyje-lokys-liutas-ir-sakele-keturi-pretendentai-i-oskara/) - Ispanija, Vokietija, Švedija, Kolumbija. Keturios šalys, kurių prestižiškiausiam kino apdovanojimui „Oskarui“ deleguoti filmai spalio 2–12 dienomis bus rodomi šiuolaikinio kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“. Dar du filmai laimėjo Kanų ir Berlyno festivalių žiuri prizus. Ispanijos pasirinkimas – „Siratas“ Viena iš paskutiniųjų šalių apie savo apsisprendimą paskelbė Ispanija, „Oskarui“ deleguodama užburiančią elektroninės muzikos ir dykumos sakmę „Siratas“ (rež. Olivier Laxe). Režisieriaus talentą kino kritikai pastebėjo jau po pirmųjų dviejų jo filmų „Mimozos“ ir „Ugnis ateis“. Trečiasis jo kūrinys „Siratas“ šiemet buvo atrinktas į konkursinę Kanų festivalio programą, kurioje suvirpino komisijos narių širdis ir pelnė Žiuri prizą. Filme pasakojama apie dukters ieškantį tėvą, kuris su jaunėliu sūnumi atkeliauja į dykumoje vykstantį technomuzikos festivalį. Keliaudamas vis gilyn į deginančią laukinę gamtą kartu su alternatyvia, užsimiršti siekiančia bendruomene, herojus patiria sukrečiančius išbandymus. „Siratas“ pakeri ir vaizdais, ir efektinga techno kūrėjo Kangding Ray muzika, kuri supurto, paglosto, o kartais nuneša į kelionę be galimybės sugrįžti. Filmą prodiusavo broliai Almodóvar.
- [Irena Veisaitė: „Baisiausia, kuo galima užkrėsti žmogų, yra neapykanta“](https://kinomaniakas.lt/irena-veisaite-baisiausia-kuo-galima-uzkresti-zmogu-yra-neapykanta/) - „O ką apie tai pasakytų Irena?“ – iššūkių keliančiose situacijose prisipažįsta savęs vis paklausianti režisierė Giedrė Žickytė. Lietuvos kultūros ikoninė asmenybė Irena Veisaitė jai ir daugeliui žmonių buvo ir tebėra moralinis kompasas, padedantis nepaklysti. Spalio 24 d. Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Irena“ režisierė atskleidžia, kad šiandienos neramumų kontekste I. Veisaitės išmintis suskamba naujai. Teatrologė, germanistė, Atviros Lietuvos fondo vadovė Irena Veisaitė išgyveno dviejų totalitarinių režimų žiaurumus, prarado artimuosius, patyrė daug neteisybės ir išbandymų, tačiau niekada nepasidavė neapykantai ir liko ištikima humanistinėms vertybėms. „Jei žmogus užsikrečia neapykanta, jis visų pirma kenkia pats sau“, – yra sakiusi I. Veisaitė. „Man bekuriant filmą apie Ireną Veisaitę, pasaulis labai keitėsi – išgyvenome pandemiją, Rusija pradėjo pilno masto invaziją Ukrainoje. Ir, ko gero, daugeliui mūsų teko savyje ieškoti naujų jėgų, kaip išgyventi šiame iš po kojų slystančiame pasaulyje, kaip tęsti savo veiklas ir darbus. Man tai padaryti padėjo Irena – net kai jos jau nebėra, toliau atramos ieškau jos išmintyje ir šviesoje, – pasakoja režisierė Giedrė Žickytė. – Irenos Veisaitės išmintis tapo belaikė – ji kaskart vėl iš naujo suskamba neįtikėtinai taikliai ir aktualiai. Šiandien – taip pat.“
- [Vilniuje įvyko nacionalinė Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ premjera](https://kinomaniakas.lt/vilniuje-ivyko-nacionaline-vytauto-katkaus-filmo-svecias-premjera/) - Antradienio vakarą Vilniuje įvyko nacionalinė Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ premjera – Lietuvos žiūrovai ilgai lauktą ilgametražį režisieriaus debiutą galės išvysti jau nuo šio penktadienio. Prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje geriausio režisieriaus apdovanojimą pelniusį filmą kino teatrai pasitinka plačiai – jis bus rodomas visoje Lietuvoje, o rugsėjo 26-ąją Vilniaus senamiesčio „Pasaka“ visą dieną rodys vien „Svečią“. „Vytautas Katkus prisistato kaip išskirtinis naujas balsas“, „Pailsėk, regis, sako Katkus, ir pasilik trumpam“, „Kiekvienas kadras – tarsi kambarys, kuriame personažai pamažu pasijunta lyg namie“ – po pasaulinės premjeros filmą gyrė „Variety“, „Screen Daily“, „Cineuropa“ ir kitų svarbių kino leidinių kritikai, o jau nuo šio penktadienio „Svečią“ galės įvertinti ir visos Lietuvos žiūrovai. „Ir džiaugiuosi, ir jaudinuosi, kad filmą pagaliau pamatys Lietuvos žiūrovai – juk jiems jis ir skirtas. Daug kas bus atpažįstama – vietos, kalba ir net visokie tik mums, čia gyvenantiems, žinomi nerašyti, o kitiems sunkiai paaiškinami dalykai. Tad jei tarptautiniuose festivaliuose maloniai nustebdavau, kai žiūrovai kažką sau atpažindavo, Lietuvoje, viliuosi, žmonės tapatinsis dar labiau“, – sako filmo „Svečias“ režisierius Vytautas Katkus.
- [Programa „Pirmosios“ Japonijos ekranuose: lietuvių moterų kūrėjų filmai pasirodys „Image Forum“ festivalyje](https://kinomaniakas.lt/programa-pirmosios-japonijos-ekranuose-lietuviu-moteru-kureju-filmai-pasirodys-image-forum-festivalyje/) - Lietuviškas kinas keliauja į Tekančios Saulės šalį – medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ kuruota restauruoto dokumentinio kino programa „Pirmosios“ pateko į vieną svarbiausių Japonijos meninio kino renginių. Kino ir medijų tyrėjos doc. dr. Linos Kaminskaitės sudaryta pirmųjų Lietuvos režisierių moterų programa bus rodoma rugsėjo 27 – spalio 3 d. Tokijuje vykstančiame „Image Forum“ festivalyje ir dalyvaus „Experimental Panorama“ programoje. „Image Forum“ festivalis – vienas ryškiausių eksperimentinio kino renginių Japonijoje, šįmet vykstantis jau 39-ą kartą. Festivalyje kasmet pristatomi naujausi Rytų Azijos eksperimentiniai filmai, taip pat rengiamos tarptautinės retrospektyvos bei žymių kino kritikių (-ų) ir kuratorių paskaitos. Šiemet festivalis glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos ambasada Japonijoje, o programos „Pirmosios“ dalyvavimą jame užtikrinti padėjo Lietuvos kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė. Šios Lietuvos moterų režisierių filmų peržiūros reikšmingai prisideda prie lietuviško audiovizualinio paveldo matomumo už Europos ribų, kartu skatindamos gilesnį Lietuvos kultūros istorijos pažinimą. „Meno avilio“ kuruojama programa „Pirmosios“ atsigręžia į pirmųjų Lietuvos moterų režisierių filmus, mažai žinomus plačiajai visuomenei. Pasak programos sudarytojos doc. dr. Linos Kaminskaitės, kino lauke vis dar vyrauja lyčių nelygybė: „Jeigu palyginsime kuriančių moterų skaičių su kuriančių vyrų, pamatysime, kad atotrūkis kine vis dar didelis: kiną režisuojančių, filmuojančių moterų vis dar yra kur kas mažiau nei vyrų. Lyčių nelygybės klausimas – tai toks nuolat įtemptas nervas, kurį atleidus problema neatslūgsta, o tik gilėja“. Dr. Kaminskaitės sudaryta filmų programa kviečia permąstyti Lietuvos dokumentinio kino kanoną ir išryškinti moterų indėlį jame.
- [„Nepatogaus kino“ komanda dalinasi festivalio rekomendacijomis](https://kinomaniakas.lt/nepatogaus-kino-komanda-dalinasi-festivalio-rekomendacijomis/) - Spalio 7–26 d. Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino salėse ir internete visoje Lietuvoje įsižiebs „Nepatogus kinas“, pažersiantis daugiau nei pusšimtį filmų. Kruopščiai atrinktos tikrų gyvenimų tikros istorijos – įdomesnės už Holivudo scenarijus, tad kol ištikimiausi „Nepatogaus kino“ gerbėjai dėliojasi savo spalio planus, visus filmus mačiusi festivalio komanda atkreipia dėmesį, ko tikrai negalima praleisti. „Kartais pažiūrėjus gerą filmą tiesiog norisi apie jį pasakoti visiems. O kartais filmas paliečia taip giliai ir jautriai, jog akimirksniu tampa tavo dalimi. Tada apie jį kalbėti kiek nedrąsu, lyg su rekomendacija atiduotum ir dalelę savęs. Filmas „Vilkai visada ateina nakčia“ (rež. Gabrielle Brady) man – būtent toks. Kviečiu patirti ypatingą istoriją, pilną magiško realizmo. Prisirišti prie herojų, pajusti jų meilę ir švelnumą viskam, kas gyva. Pabūti beribėje Mongolijos stepių platybėje, pagulėti jaukioje jurtos tyloje, įsiklausyti į vėjo monologą ir išgirsti, kaip Žemė šaukiasi mūsų rūpesčio“, – kviečia festivalio programos vadovė Eva Sinicaitė. Vilkai nuskamba ir programos sudarytojos Juditos Ragauskaitės rekomendacijoje, šįkart – Varšuvos gatvės, kurios gyvenimą ir aktualijas šmaikščiai fiksuoja indų kilmės režisieriaus kamera, pavadinime. „Laiškai iš Vilkų gatvės“ (rež. Arjun Talwar) buvo pirmasis filmas, kurį šiemet pamačiau Berlyno kino festivalyje. Eidama į 10 val. ryto seansą nieko nesitikėjau, tačiau šis filmas šimtu procentų pranoksta visus lūkesčius. Žiūrovai salėje juokėsi, verkė, plojo, o ir aš pati dar prieš pietus buvau nubraukusi ašarą, bet kartu – laiminga, nes žinojau, kad šį filmą tikrai rodysime „Nepatogiame kine“, – šypsosi Judita.
- [Kaune įvyko Romo Zabarausko trilerio „Aktyvistas“ premjera](https://kinomaniakas.lt/kaune-ivyko-romo-zabarausko-trilerio-aktyvistas-premjera/) - Antradienio vakarą į Kauną, kino teatrą „Forum Cinemas“, rinkosi Romo Zabarausko filmo „Aktyvistas“ žiūrovai – aktoriai, kūrybinė komanda, jų artimieji, draugai ir bičiuliai. Juodas premjeros kilimas tik dar labiau paryškino, kad žiūrėti filmą nebus lengva – jis kupinas tamsių įvykių, drastiškų pasirinkimų ir moralinių konfliktų. Į detektyvinio trilerio „Aktyvistas“ premjerą atvyko televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė, dainininkė Rūta Mur, žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kino režisierius Ignas Miškinis, ekonomistas Arūnas Dulkys su žmona Dalia, Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus vadovė Virginija Vitkienė su vyru Gediminu ir daugybė kitų. Filmo žiūrovai pasinėrė į Kauno Šilainių mikrorajoną, kurio brutalistinė architektūra režisieriui visada darė įspūdį. R. Zabarauskas įsitikinęs, kad šis Kauno mikrorajonas labai tiko filmo noir estetikai, o žiūrovams, ypač kauniečiams, buvo įdomu leistis į pažįstamas vietas. „Daugelis iš mūsų ne kartą esame nusivylę lyderiais, kuriais tikėjome, ir jų pažadais. Būtent tai įkvėpė imtis „Aktyvisto“ temos ir ją nagrinėti dvejopai: matyti netobulą, ydingą žmogų ir tuo pačiu optimistiškai žvelgti į visuomenę, kuriai svarbios demokratijos vertybės, o jos institucijos veikia“, – taip savo filmo idėją pristatė režisierius R. Zabarauskas.
- [Ukrainos ir Lietuvos filmas „Iki pergalės!“ laimėjo pagrindinį apdovanojimą Toronto kino festivalyje](https://kinomaniakas.lt/ukrainos-ir-lietuvos-filmas-iki-pergales-laimejo-pagrindini-apdovanojima-toronto-kino-festivalyje/) - Viename reikšmingiausių pasaulio kino festivalių Toronte (Kanada) ukrainiečiai ir lietuviai sulaukė įspūdingos naujienos – bendras šių šalių filmas „Iki pergalės!“ (rež. Valentynas Vasyanovyčius) pelnė pagrindinį apdovanojimą. Festivalio pagrindinėje „Platformos“ konkursinėje programoje varžėsi 10 filmų, kuriuos kūrė talentai iš 19-os šalių. „Tai – didžiulė naujiena Lietuvai ir Ukrainai. Toronto kino festivalis priklauso pasaulio geriausiųjų penketukui kartu su Kanais, Venecija, Berlynu ir Sandansu, tad be galo džiaugiamės šiuo aukštu įvertinimu. Prieš savaitę Toronte įvykusi „Iki pergalės!“ premjera praėjo itin šiltai ir su dideliu auditorijos palaikymu. Nors daugelis tikisi, jog ukrainietiškas filmas šiuo metu rodys karo žiaurumus, tačiau Valentynas žiūrovams pasiūlė pažvelgti kiek toliau – kaip ukrainiečių visuomenė atrodys, kai karas pasibaigs? Filmas – žmogiškas ir jautrus, atsiremiantis į pamatines šeimos ir draugystės vertybes, o svarbiausia – teikiantis vilties. Pagrindinis Toronto kino festivalio apdovanojimas tai tik patvirtino. Esame be galo dėkingi žiuri už atkreiptą dėmesį į šį filmą“, – džiaugiasi prie filmo kūrimo prisidėjusi prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). Filme „Iki pergalės!“ dirbo talentinga lietuvių komanda: muziką kūrė kompozitorius Dominykas Digimas, spalvų korekciją atliko koloristas Linas Dabriška („Madstone“), garso postprodukciją koordinavo Julius Grigelionis, koprodiusavo Marija Razgutė („M-Films“). Lietuvos žiūrovai filmą galės išvysti 2026-ųjų pavasarį
- [„Irena“ – Giedrės Žickytės filmas apie teatrologę Ireną Veisaitę](https://kinomaniakas.lt/irena-giedres-zickytes-filmas-apie-teatrologe-irena-veisaite/) - „Niekada nekeršyk“, – tokie buvo paskutiniai Irenos Veisaitės mamos žodžiai jos dukrai, vėliau tapę jos gyvenimo kelrodžiu ir įkvėpimu aplinkiniams. Ši iškili Lietuvos kultūros asmenybė vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę. „Šiandien, kai pasaulis toks neramus, mums labai trūksta Irenos ir jos išminties orientyro“, – sako režisierė Giedrė Žickytė, kurios filmas „Irena“ spalio 24 d. pasirodys Lietuvos kino teatruose. „Irenos fenomenas, – šypsodamasi keliskart pakartoja režisierė Giedrė Žickytė, lietuviams geriausiai žinoma dėl daugybės žiūrovų ir tarptautinių apdovanojimų pritraukusio filmo „Šuolis“. – Iki pažinties su Irena Veisaite buvau daug girdėjusi apie šią išskirtinę asmenybę, kuri buvo įkvėpimas daugybei žmonių Lietuvoje ir svetur. Labai tikiuosi, kad šis filmas leis jos šviesą pajusti visiems, kas neturėjo galimybės jos pažinti gyvai.“ Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi teatrologė, germanistė, Atviros Lietuvos fondo ilgametė vadovė Irena Veisaitė nepasidavė neapykantai. G. Žickytės filmas atskleidžia Irenos istoriją per dviejų totalitarinių režimų žiaurumus, jos vidinę stiprybę ir ištikimybę humanistinėms vertybėms, nepaisant patirtos neteisybės ir išbandymų. Tai ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas gyvenantiems šiais neramiais laikais, kaip laikysena gali keisti pasaulį, ir kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
- [Festivalis „Nepatogus kinas“ skelbia programą: tikro gyvenimo trileriai ir tragikomedijos](https://kinomaniakas.lt/festivaliai-nepatogus-kinas-skelbia-programa-tikro-gyvenimo-trileriai-ir-tragikomedijos/) - „Trileris ne pagal scenarijų“, „romantinė drama be cenzūros“, „nesurežisuota tragikomedija“, „kostiuminis epas iš gyvenimo“ – tokiais filmų pristatymais naująjį sezoną pasitiks dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Spalio 7–26 d. Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino salėse ir internete visoje Lietuvoje vyksiantis festivalis atskleidė programą. „Kai kurių žmonių gyvenimai – įdomesni už filmus. Ir būtent tokius realybėje vykstančius trilerius, tragikomedijas ar romantines dramas užfiksuoja talentingų, kasdienybėje kino ieškančių kūrėjų kameros akis. Apie tikrų istorijų sukeliamą nuostabą, įkvėpimą ir grožį nusprendėme priminti žiūrovams žanrų pavadinimus pasiskolinę iš Holivudo, tačiau visi siužetai šiose istorijose – tik iš gyvenimo“, – atskleidžia „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis. „Programoje nugulė daugiau nei pusšimtis tikrų istorijų, kurias žiūrovų patogumui suskirstėme į temines programas. „Nepatogiame kine“ šiemet ir vėl bus galima rasti visko – nuo pasaulį keičiančių įkvepiančių žmonių iki visiškai beprotiškų ir kontraversiškų istorijų. Ir, kaip visad, žiūrovų lauksime ne tik kino salėse – šiemet beveik visą programą taip pat bus galima žiūrėti internete iš bet kurios Lietuvos vietos. Na, o tiems, kas norės filmų išvysti kuo daugiau, paleidome ribotą festivalio abonementų, su kuriais galima neribotai žiūrėti filmus, kiekį“, – pasakoja G. Andriukaitis.
- [Kur rasti kokybiško kino vasarą?](https://kinomaniakas.lt/kur-rasti-kokybisko-kino-vasara/) - Tikriausiai niekam ne naujiena, kad vasarą kinas šiek tiek užmiega. Po sunkių ir pilnų gerų filmų metų kinas išvyksta pavasaroti: nėra išleidžiama daug kokybiškų filmų, sumažėja žiūrovų kino salėje, o kai kurie kino teatrai netgi atostogauja. Toks kino industrijos fenomenas tikrai nėra kažkokia naujiena, tačiau šiandien su tavimi noriu pasidalinti labai smagiomis naujienomis – Lietuvoje vasara tu gali atrasti daug kokybiško kino! Čia rasi mano nuoširdžias rekomendacijas ir pasiūlymus, nes tavo vasara gali būti pilna kokybiško kino!
- [Rugsėjo 10-oji - Pasaulinė savižudybių prevencijos diena](https://kinomaniakas.lt/rugsejo-10-toji-pasauline-savizudybiu-prevencijos-diena/) - Turėdamas galimybę ir platformą kalbėti sunkiomis ir svarbiomis temomis, nekalbėti negaliu . Šiandien pasaulis mini pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Deja, apie tai dar nėra pakankamai kalbama. Vis dar gyvename visuomenėje, kurioje nekalbėjimas reiškia problemos nebuvimą. Atrodo, kad jeigu apie tai nešnekėsiu, problema pati išgaruos. Tačiau psichologinės problemos nėra išnykstančios. Negydomos jos gali žmogų privesti iki žiauriausio likimo - savižudybės. Statistika ir savižudybės kino industrijoje Niekam nenaujiena, kad psichologinės ligos kino industrijoje nėra retas reiškinys. Dažnas industrijos atstovas yra susidūręs asmeniškai arba pažįsta susidūrusius, kurie kovoja su šiomis problemomis. Vos tik 12% kino industrijos atstovų teigia, kad darbas industrijoje yra psichologiškai sveika vieta dirbti, o net 63% sako, kad tai turi neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai, rodo FILM+TV Charity tyrimas. Taip pat Jungtinėje Karalystėje 2024 metais darytas tyrimas atskleidžia, jog net 30% apklaustųjų per pastaruosius 12 mėnesių galvojo apie savo gyvybės atėmimą, o net 64% svarstė palikti kino industriją, dėl susirūpinimo savo psichologine sveikata. Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria kūrėjai, yra priklausomybės, darbo nepastovumas, finansiniai rūpesčiai, ilgos darbo valandos, didelė konkurencija, toksinė aplinka ir pan.
- [Filmo „Svečias“ komanda: „Poetas tas Vytautas Katkus“](https://kinomaniakas.lt/filmo-svecias-komanda-poetas-tas-vytautas-katkus/) - Rugsėjo 26 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys itin lauktas režisieriaus Vytauto Katkaus ilgametražis debiutas – filmas „Svečias“. Jau rašydamas filmo scenarijų režisierius žinojo, kad ne visus vaidmenis šiame filme atliks profesionalūs aktoriai – siekdamas autentiškumo, V. Katkus galvojo apie žmones, kurie ir tikrame gyvenime yra panašūs į jo kuriamus veikėjus. Šitaip prie filmo kartu su kino legendomis Arvydu Dapšiu ir Egle Gabrėnaite prisijungė Darius Šilėnas ir Vismantė Ruzgaitė. Būti savimi Pagrindinį – į vaikystės namus sugrįžusio Danieliaus – vaidmenį atlikęs įprastai filmuose montažo režisieriumi dirbantis Darius Šilėnas šypsosi, kad kvietimas į aktorių atranką jam buvo netikėtas, tačiau jis pasitikėjo režisieriaus vizija. „Perskaitęs scenarijų supratau – viskas tikrai padaroma. Tad jei V. Katkus mano, kad esu tinkamas, kodėl gi ne? Nes personažai, regis, nelabai ir nutolę nuo mūsų asmenybių – net vizualiai. Na, mane tik nukirpo ir nuėmė akinius, bet šiaip buvau toks, koks gyvenime.“ „O man tik antakius nubalino, tačiau net vardas liko tas pats – ir filme esu Vismantė, – juokiasi pagrindinio herojaus vaikystės draugę suvaidinusi fotografė Vismantė Ruzgaitė, iki šiol atlikusi epizodinius vaidmenis trumpametražiuose V. Katkaus filmuose „Uogos“ ir „Miegamasis rajonas“. – Besiruošdami filmavimams, visi kartu daug improvizavome skaitydami scenarijų – žiūrėjome, kas geriausiai skamba būtent iš mūsų lūpų. Vytautas mums leido būti savimi ir kaskart klausdavo: „O kaip TU tai darytum?“
- [Toronte įvyko bendro Ukrainos ir Lietuvos filmo „Iki pergalės!“ pasaulinė premjera](https://kinomaniakas.lt/toronte-ivyko-bendro-ukrainos-ir-lietuvos-filmo-iki-pergales-pasauline-premjera/) - Sekmadienį prestižiniame Toronto kino festivalyje (Kanada) įvyko režisieriaus Valentyno Vasyanovyčiaus filmo „Iki pergalės!“ premjera. Bendras Ukrainos ir Lietuvos kūrinys varžosi festivalio „Platformos“ konkursinėje programoje, kurioje pristatomi stipria režisierių vizija ir menine verte išsiskiriantys filmai. Jubiliejiniame, 50-ajame festivalyje, šiame konkurse į apdovanojimą pretenduoja 10 filmų iš 19-os šalių. „Toronto kino festivalis – vienas reikšmingiausių kino renginių, dažnai įvardijamas kaip vienas iš penkių svarbiausių pasaulio festivalių kartu su Kanais, Venecija, Berlynu ir Sandansu. Dar didesnį tarptautinį susidomėjimą šio festivalio programa nulemia įdomi daug metų besitęsianti tendencija – čia pasirodę filmai gan dažnai tampa „Oskarų“ nugalėtojais“, – pasakoja prie filmo „Iki pergalės!“ kūrimo prisidėjusi prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). „Nepaisant karo sumaišties, mes toliau stengiamės kurti kokybiškus filmus“, – leidiniui „Variety“ yra sakęs Ukrainos režisierius Valentynas Vasyanovyčius. Naujausiu kūriniu „Iki pergalės!“ jis užbaigia savo distopinių filmų trilogiją, kurią pradėjo apdovanojimus pelnę filmai „Atlantis“ (2019) ir „Reflection“ (2021). Lietuvos žiūrovai filmą „Iki pergalės!“ galės išvysti 2026-ųjų pavasarį.
- [Prie filmo „Svečias“ prisidėjęs lietuvių kino kūrėjų žvaigždynas: „Mes tiesiog mėgstame kartu dirbti“](https://kinomaniakas.lt/prie-filmo-svecias-prisidejes-lietuviu-kino-kureju-zvaigzdynas-mes-tiesiog-megstame-kartu-dirbti/)
- [Romas Zabarauskas ir Vitalija Lapina: kuo tema artimesnė, tuo stipriau paliečia žiūrovą ](https://kinomaniakas.lt/romas-zabarauskas-ir-vitalija-lapina-kuo-tema-artimesne-tuo-stipriau-paliecia-ziurova/) - „Daugelis iš mūsų ne kartą esame nusivylę lyderiais, kuriais tikėjome, ir jų pažadais. Būtent tai įkvėpė imtis „Aktyvisto” temos ir ją nagrinėti dvejopai: matyti netobulą ydingą žmogų ir tuo pačiu optimistiškai žvelgti į visuomenę, kuriai svarbios demokratijos vertybės, o jos institucijos veikia”, - sako naująjį savo vaidybinį filmą pristatantis kino režisierius Romas Zabarauskas. Scenarijų filmui jis parašė kartu su scenariste Vitalija Lapina ir britų kūrėju Marcu Davidsu Jacobsu. Detektyvinio trilerio „Aktyvistas“ premjera šalies kino teatruose numatyta rugsėjo 19 dieną. Startas filmui bus duotas Kaune, ten, kur ir vyksta filmo veiksmas. Naujasis R. Zabarausko filmas ne tik įtraukia į pavojų kupiną kino žaidimą, bet ir provokuoja: visuomenė negalėtų egzistuoti be nutrūktgalvių, kurie pasirengę atiduoti viską, kad tiesa laimėtų.
- [Vytautas Katkus apie filmą „Svečias“: „Nustembame, kai mums kadaise brangios vietos toliau puikiai gyvena ir be mūsų“](https://kinomaniakas.lt/vytautas-katkus-apie-filma-svecias-nustembame-kai-mums-kadaise-brangios-vietos-toliau-puikiai-gyvena-ir-be-musu/) - Rugsėjo 26 d. šalies kino teatruose pasirodys geriausio režisieriaus apdovanojimą prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje pelnęs Vytauto Katkaus filmas „Svečias“. Lietuvos pajūrio kurorte nufilmuotas ir iškart po pasaulinės premjeros įvertintas filmas žiūrovus simboliškai palydės į rudenį ir primins apie vietas, kuriose augome. Režisierius V. Katkus pasakoja apie filmo idėją, vasaros pabaigos virsmą, filmavimus Šventojoje ir mini emigraciją persikeliant iš vaikystės vietos. Filmas „Svečias“ nukelia į vasaros pabaigą – Norvegijoje gyvenantis trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą, Šventąją. Jis čia atvyksta su reikalais – Danielius turi parduoti savo vaikystės namus. Kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje, nors per daugiau nei dešimtmetį čia daug kas pasikeitę. Danielius paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas. Režisierius Vytautas Katkus sako, kad filme nugulė ir jo paties, ir scenarijaus bendraautorės Marijos Kavtaradze, ir daugybės pažįstamų pasakojimai ir patirtys. „Jau nuo mano pirmųjų trumpametražių filmų mane domino žmonių santykio, o tiksliau, jo nebuvimo tema. Tad ir šis filmas – refleksija apie santykius, kurių nėra. Pagrindinio herojaus Danieliaus tėtis miręs, o trūkstamą ryšį jis mėgina sukurti arba atrasti kituose žmonėse – tarsi norėdamas ataidėti nebesantį santykį su tėvu. Tai – tarsi (ne)buvusių santykių pasekmės.“
- [Lokarno kino festivalyje bendras Prancūzijos, Kazachstano, Nyderlandų ir Lietuvos filmas varžosi dėl „Leopardo“](https://kinomaniakas.lt/lokarno-kino-festivalyje-bendras-prancuzijos-kazachstano-nyderlandu-ir-lietuvos-filmas-varzosi-del-leopardo/) - Pirmadienio vakarą Lokarno (Šveicarija) kino festivalyje raudonuoju kilimu kartu su tarptautine režisierės Zhannat Alshanovos debiutinio filmo „Nugalėtoja“ (angl. „Becoming“) komanda žengė ir lietuviai. Šiame prestižiniame kino festivalyje įvyko pasaulinė premjera – Prancūzijos, Kazachstano, Nyderlandų ir Lietuvos bendros gamybos filmas dėl „Leopardo“ varžosi kylančių talentų konkursinėje programoje „Filmmakers of the Present“. Pagrindinė filmo „Nugalėtoja“ herojė – Kazachstane gyvenanti 17-metė Mila. Ieškodama prieglobsčio nuo chaoso savo šeimoje, ji prisijungia prie plaukimo komandos, vadovaujamos paslaptingojo trenerio Vlado. Čia ji pirmą kartą pajunta discipliną ir bendrystės jausmą. Tačiau iškilus grėsmei iškristi iš komandos, Mila vis labiau bijo viską pararasti. Jai teks apsispręsti, kiek toli ji yra pasiruošusi eiti, kad išsaugotų trapią pusiausvyrą, kurią taip sunkiai susikūrė.
- [Prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje Vytautas Katkus laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą už savo debiutinį ilgametražį filmą „Svečias“](https://kinomaniakas.lt/prestiziniame-karlovi-varu-kino-festivalyje-vytautas-katkus-laimejo-geriausio-rezisieriaus-apdovanojima-uz-savo-debiutini-ilgametrazi-filma-svecias/) - Pasaulinę lietuvių filmo „Svečias“ premjerą prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje vainikavo įspūdingas įvertinimas – Vytautas Katkus pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą. 59-ojo festivalio žiuri šį prizą šiemet skyrė dviems režisieriams – antrąjį apdovanojimą pelnė prancūzų režisierius Nathan Ambrosioni už filmą „Out of Love“. Vieno reikšmingiausių ir seniausių Europos festivalių pagrindinėje konkursinėje programoje režisierius V. Katkus su savo pirmuoju ilgametražiu filmu varžėsi su kūrėjais iš viso pasaulio. Po apdovanojimų ceremonijos režisierius Vytautas Katkus labiausiai džiaugėsi, kad savo debiutinį ilgametražį filmą galėjo pristatyti būtent Karlovi Varuose (Čekija). „Tik čia atvažiavęs ir gavęs galimybę pabūti ilgiau, pagaliau supratau, kuo visi iki šiol čia dalyvavę žavėjosi. Man sakė, pamatysi, šis miestas ir festivalis labai myli kiną, labai noriai eina į filmus ir trokšta atrasti. Buvo smagu viską patirti iš abiejų pusių – ir kaip žiūrovui, nes turėjau galimybę pamatyti daug nuostabių filmų, ir kaip kūrėjui“, – dalinasi režisierius V. Katkus.
- [Odė „Pilno metro“](https://kinomaniakas.lt/ode-pilno-metro/) - Šiandiena yra visai liūdna diena, kadangi mano mėgstamiausia tinklalaidė „Pilno metro“, vedama Austėjos Kuskienės, baigia rašyti savo istoriją. Šiandien LRT Klasikos klausytojus pasiekė pati paskutinioji „Pilno metro“ laida. Kadangi buvau tiek tinklalaidės pašnekovas, tiek ir klausytojas, noriu pasidalinti savo mintimis apie šią nuostabią laidą.
- [Sidabrinės gervės 2025: 12 gervių išskrido į Šiaulius](https://kinomaniakas.lt/sidabrines-gerves-2025-12-gerviu-isskrido-i-siaulius/) - Sidabrinės gervės 2025: 12 gervių išskrido į Šiaulius Praskridus Sidabrinėms gervėms norisi jomis pasidžiaugti ir pasidalinti savo mintimis, kadangi po vakar jų tikrai daug. Šiais metais nei vienoje nominacijoje neradau „apvogtųjų“. Žinoma pats gal kai kur apdovanojimą būčiau skyręs kitiems nominantams, tačiau puikiai supratau, kodėl laimėjo tas, o ne kitas. Kiekvienoje kategorijoje gervė atiteko tam,
- [Sidabrinių gervių 2025 laimėtojai](https://kinomaniakas.lt/sidabriniu-gerviu-2025-laimetojai/) - Sidabrinių gervių 2025 laimėtojai Šiandien, birželio 8 dieną, paiškėjo ilgai laukti Sidabrinių gervių nugalėtojai. Tikriausiai nieko nenustebins pasakymas, kad šiais metais Lietuvos kinas buvo apdovanotas nuostabiais filmais ir šiandieninė švėntė tik prinema - lietuviai moka kurti gero ir kokybiško kino. Be ilgų kalbų noriu pristatyti laimėtojus! Laimėtojai paryškinti. 1. METŲ GERIAUSIAS STUDENTO DARBAS: KOZIRIAI (rež.
- [Apžvelgiant „Sidabrinės gervės“ nominantus](https://kinomaniakas.lt/apzvelgiant-sidabrines-gerves-nominantus/) - Gegužės 7 dieną paaiškėjo „Sidabrinės gervės“ nominantai ir noriu bendrai apžvelgti nominacijas, pasidalinti savo įžvalgomis bei gal net ir šiek tiek paspėlioti apie galimus nugalėtojus. Tikriausiai labiausiai apšnekėti studentų darbai yra Arno Balčiūno „Pravažiavus Napoleono kepurę“ ir Mildos Augustaitytės „Subtilus reikalas“. Manau, jog pranašumą šioje kategorijoje turi „Pravažiavus Napoleono kepurę“, kadangi filmas laimėjo Kino pavasario geriausio lietuviško trumpametražio filmo kategorijoje. Taip pat šios kino juostos operatorė Milda Juodvalkytė buvo apdovanota Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimu „Gilė“ už geriausią studento operatoriaus darbą.
- [Paaiškėjo kino operatorių apdovanojimų „Ąžuolas“ laureatai](https://kinomaniakas.lt/paaiskejo-kino-operatoriu-apdovanojimu-azuolas-laureatai/) - Gegužės 9 dieną „Dūmų fabrike“ 15-tąjį kartą vyko Lietuvos kino operatorių asociacijos organizuojami kino operatorių apdovanojimai „Ąžuolas“. Visos Lietuvos geriausi kinematografai susirungė dėl „Ąžuolo“, skirto profesionaliam operatoriui, ir „Gilės“, skirtos dar studijose esančiam operatoriui. „Ąžuolo“ statulėlė atiteko Narvydui Naujaliui už filmą „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis). Primenu, jog tinklalaidėje „Pezuliai apie kiną“ jau kalbinau Narvydą ir kitus komandos narius apie filmo kūrimo procesą. Jeigu norite išsamiau išgirsti apie „Pietinia kronikas“ kinematografiją, žinote ko ieškoti. Tinklalaidę rasite visose platformose.
- [Paskelbti „Ąžuolo“ apdovanojimo nominantai](https://kinomaniakas.lt/paskelbti-azuolo-apdovanojimo-nominantai/) - „Ąžuolo" apdovanojimas yra jau tradicija tapęs įvertinimas, kuris jungia visos šalies kinematografus. Čia susirungia geriausi šalies operatoriai dėl „Ąžuolo" statulėlės. Šiais metais šis reginys švęs savo penkioliktą gimtadienį.
- [Paskelbti „Sidabrinės gervės" nominantai](https://kinomaniakas.lt/paskelbti-sidabrines-gerves-nominantai/) - Šiandien buvo paskelbti nacionalinio kino apdovanojimo „Sidabrinės gervės" nominantai. Jau nuo 2008 metų ši kino šventė jungia visą kino industriją ir įvertina geriausius industrijos profesionalus. Šiais metais kino sales pasiekė tikrai daug kokybiško kino. Igno Miškinio režisuotas „Pietinia kronikas“, Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“, Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“, Lauryno Bareišos „Sesės“, Linos Lužytės ir Nerijus Mileriaus „Johatsu“, Eglės Vertelytės „Gardutė" Algimanto Puipos „Naktinis seansas“ ir dar daugiau.
- [SVARBIAUSI OSKARŲ IR JUOSE rusu KEKŠIŲ LAIMĖJIMAI](https://kinomaniakas.lt/svarbiausi-oskaru-ir-juose-rusu-kekciu-laimejimai/) - Šiais metai Oskarų ceremonija galėjo (ir gal net buvo planuota) būti atšaukta, dėl Los Andželo gaisrų (nesinorėjo švęsti tokiu sunkiu momentu), tačiau taip nenutiko, todėl šioje ceremonijoje buvo ne kartą paliesta gaisro tema. Šiuo metu visa Latvija (ir Baltijos šalys) siaučia, kadangi filmas ,,Potvynis" jiems parveža pirmąjį Oskarą. Šį nuostabų filmą galėsime išvysti jau visai greitai Kino pavasaryje! „Piktoji“ skina Oskarus, ko aš pats nesitikėjau. Kostiumai bei produkcija padėjo šiai kino juostai susirinkti 2 statulėles. Kaip visi ir tikėjosi Zoe Saldana laimėjo geriausią antraeilio moters vaidmens įgyvendinimą filme „Emilija Perez“. Jos kalba man išsiskyrė labiausiai. Joje buvo akcentuojama visai Amerikai, o jai ypač artima imigracijos tema. „Brutalistas“ liko šiek tiek paliktas už borto vos su 3 Oskarais (už pagrindinį aktorių, kinematografiją ir filmo muziką) po net 10 nominacijų. „Dune 2“ atiteko 2 Oskarai. Na o dabar apie dramblį kambaryje. Net 5 Oskarus (įskaitant ir geriausio filmo) laimėjo filmas „Anora“ ir iš komandos žvilgsnių tikrai galima pasakyti, kad jie to nesitikėjo. Kas dar nežino tai yra filmas apie rusu oligarcho ir striptizo šokėjos santykius. Bėda tame, kad antraeilis filmo aktorius Yuras Borisovas yra propagandistas (buvo šiaip nominuotas ir už antraeilį vaidmenį, bet ačiū Dievui nelaimėjo). Jis filmavosi rusijos propagandiniuose filmuose, lankėsi ir dirbo okupuotame Kryme. Žinoma, nėra pasisakęs už Ukrainą karo tema. Tikriausiai net nereikia niekam pasakoti, koks tai laimėjimas rusijos kultūriniame lauke (nors filmas ir ne „rusiskas“). Visai kažkaip nenuostabu, kad kitą dieną po Oskarų rusu marionete ponas trumpas pareiškė stabdantis visą Ukrainos paramą (t.y. blokuoja ir tą, kuri yra jau išsiųsta, o laukia tik pavežėjimo iki karo zonos).

## Puslapiai

- [Pagrindinis](https://kinomaniakas.lt/) - Kino pasaulio naujienos, filmų recenzijos, tinklalaidė „Pezuliai apie kiną“ ir dar daugiau!
- [Tik kinomaniakas.lt](https://kinomaniakas.lt/tik-kinomaniakas-lt/) - Recenzijose esu nuoširdus ir visada pasakau tai, ką galvoju. Jei filmas patiko negailiu komplimantų, jei ne, išsakau, ko trūko ir kas man nesuveikė.
- [Apie / kontaktai](https://kinomaniakas.lt/apie-kontaktai/) - Kino maniakas – nepriklausoma redakcija, kuri dalinasi svarbiausiomis kino pasaulio naujienomis bei užsiima kino kultūros sklaida.
- [Pezuliai apie kiną](https://kinomaniakas.lt/tinklalaide-pezuliai-apie-kina/) - Tinklalaidė „Pezuliai apie kiną“ „Pezuliai apie kiną“ yra tinklalaidė, skirta, žinoma, kinui.Joje Mykolas Diržinauskas kalbina naujausių filmų kūrėjus bei kino industrijos atstovus. Tinklalaidės archyvuose galite rasti įvairiausių serijų: nuo monologų apie filmus iki pokalbių su „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų laureatais. Tinklalaidę „Pezuliai apie kiną“ gali klausyti bet kas – vaikai, jaunimas ar net vyresnio amžiaus žmonės.
- [Naujienos](https://kinomaniakas.lt/naujienos/) - Čia dalinuosi šviežiausiomis ir aktualiausiomis kino naujienomis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje!
- [Naujienlaiškis](https://kinomaniakas.lt/naujienlaiskis/) - Naujienlaiškis!
- [Pranešimas apie klaidą](https://kinomaniakas.lt/pranesimas-apie-klaida/)

## Kategorijos

- [Naujienos](https://kinomaniakas.lt/category/naujienos/)
- [Žmonės cinema rekomendacija](https://kinomaniakas.lt/category/zmones_cinema/)
- [Redakcijos tekstai](https://kinomaniakas.lt/category/redakcijos_tekstai/)
- [Atspėk filmą](https://kinomaniakas.lt/category/atspek/)
- [Pezuliai apie kiną](https://kinomaniakas.lt/category/pezuliai/)

## Žymos

- [Lietuviškas kinas](https://kinomaniakas.lt/tema/lietuviskas_kinas/)
- [Pasaulio kinas](https://kinomaniakas.lt/tema/pasaulio_kinas/)
- [Apdovanojimai](https://kinomaniakas.lt/tema/apdovanojimai/)
- [Sidabrinės gervės](https://kinomaniakas.lt/tema/sidabrines_gerves/)
- [Ąžuolai](https://kinomaniakas.lt/tema/azuolai/)
- [Kino pavasaris](https://kinomaniakas.lt/tema/kino_pavasaris/)
- [Pezuliai apie kiną](https://kinomaniakas.lt/tema/pezuliai_apie_kina/)
- [Lietuviškos premjeros](https://kinomaniakas.lt/tema/lietuviskos_premjeros/)
- [Pasaulinės premjeros](https://kinomaniakas.lt/tema/pasaulines_premjeros/)
- [Nepatogus kinas](https://kinomaniakas.lt/tema/nepatogus_kinas/)
- [Lokys, liūtas ir šakelė](https://kinomaniakas.lt/tema/liutas_lokys_ir_sakele/)
- [Kultūros bendruomenės streikas](https://kinomaniakas.lt/tema/kulturos_bendruomenes_streikas/)
- [Scanorama](https://kinomaniakas.lt/tema/scanorama/)
- [Vilniaus dokumentinių filmų festivalis](https://kinomaniakas.lt/tema/vdff/)
- [Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalis](https://kinomaniakas.lt/tema/talino_festivalis/)
- [Europos kino akademija](https://kinomaniakas.lt/tema/europos_kino_akademija/)
- [Vilniaus trumpųjų filmų festivalis](https://kinomaniakas.lt/tema/vilniaus_trumpuju_filmu_festivalis/)
- [News in English](https://kinomaniakas.lt/tema/news_in_english/)
- [Pirmoji banga](https://kinomaniakas.lt/tema/pirmoji_banga/)
- [Taivanas ekrane](https://kinomaniakas.lt/tema/taivanas_ekrane/)
- [Sengirės kinas](https://kinomaniakas.lt/tema/sengires_kinas/)
- [Tik kinomaniakas.lt](https://kinomaniakas.lt/tema/tik_kinomaniakas-lt/)
- [Interviu](https://kinomaniakas.lt/tema/interviu/)
- [Berlinalė](https://kinomaniakas.lt/tema/berlinale/)
- [BAFTA](https://kinomaniakas.lt/tema/bafta/)
- [Festivaliai](https://kinomaniakas.lt/tema/festivaliai/)
- [Apžvalga](https://kinomaniakas.lt/tema/apzvalga/)
- [Recenzija](https://kinomaniakas.lt/tema/recenzija/) - Kinoros redakcijos filmų ir serialų recenzijos — argumentuoti vertinimai prieš renkantis, ką žiūrėti.
- [Renginiai](https://kinomaniakas.lt/tema/renginiai/)
- [Oskarai](https://kinomaniakas.lt/tema/oskarai/)
- [KP26](https://kinomaniakas.lt/tema/kp26/)
- [Aurora](https://kinomaniakas.lt/tema/aurora/)
- [5-os dienos festivalis](https://kinomaniakas.lt/tema/5-os-dienos-festivalis/)
- [Ukrainos kinas](https://kinomaniakas.lt/tema/ukrainos-kinas/)
- [Kanų kino festivalis](https://kinomaniakas.lt/tema/kanu-kino-festivalis/)