„Kinų jūra“ trilerinė drama apie naują pradžią. Tai istorija apie visuomenės atstumtą sportininką, kuris bando išlaikyti vertybes, nepakrypti į nusikalstamą  pasaulį, nors ir turi su juo ryšių. Filmas režisuotas Jurgio Matulevičiaus, taip pat dar žinomo dėl „Izaoko“. Abu filmai turi panašumo dėl parodomų veikėjų su kaltės jausmu, kaip jie gyvena ir tvarkosi, kai yra persmelkti kaltės jausmo.  

Malonu žiūrėti filmą, kurio pagrindinis veikėjas turi  galimybę  tapti amoraliu, bet tokiu netampa, nepaisant to, kad yra atstumtas, iš jo atimtas darbas bokso ringe, yra pašalinamas iš sporto federacijos, žlunga santykiai su aplinkiniais. Nors Osvaldas (vaid. Marius Repšys) yra sunkaus būdo, turi problemų su agresyvumu, jis nenustoja stengtis. Tai lyg sąmoningas ėjimas basomis kojomis per žarijas. Iš pirmo žvilgsnio, žarijos, atrodo, yra tik skausmą kelianti patirtis, sutapatinama su baigtimi, nepavykimu, nes kažkas sudegė. Tačiau tai yra tik pirminis nuosprendis, instinktyvus priskyrimas daiktui – jis geras, ar blogas? Įsižiūrėjus giliau, galima pamatyti, kad žarijos ne tik šildo sušalusįjį, bet ir suteikia tam tikrą iššūkį valiai. Pasiryžimas eiti per žarijas ar išsimaudyti eketėje rodo, kiek daug valios žmogus turi, kai taip lengva likti komforto zonoje, nedaryti nemalonių dalykų. Toks išėjimas iš komforto gerina žmogaus vidinę harmoniją  dėl didelio darbo su savimi, užsispyrimo ir valios ugdymo.

Šį pasiryžimą galima susieti su kinų kultūra, budizmu, kurio filme apstu. Budizmo tikėjimas skatina sąmoningumą, atjautą kitiems, ryžtą nesustoti. Taip pat palaiko, jau anksčiau minėtą, valios ugdymą. „Kinų jūroje“ gausu Azijos simbolikos: arbatos ritualai, šeimyninis gyvenimas. Atrodo, jog režisierius šį gyvenimo būdą nori perteikti ir fiziniais ritualais,  ir detalėmis, budizmo įkvėpti altorėliai, maistas, serviravimo įrankiai, kurias galima pastebėti viso filmo metu. Tad filmą matau ne vien tik kaip istoriją apie atstumtą visuomenės žmogų, bet ir savotišką filosofijos esę apie moralę, etiką ir susitaikymą su gyvenimo tėkme.

Noriu pasidžiaugti filmu ir iš techninės pusės. Istorija pasakojama tiek dialogu, tiek fone rodoma televizijos laida, kurios metu sužinome, kodėl Osvaldas yra išmestas iš darbo, taip parodoma filmo priešistorė. Įdėta daug pastangų siekiant sukurti įtaigią atmosferą: filmavimo scenose gausu rekvizitų, nušiurusių, gyvenimą mačiusių, daiktų. Taip pat, be detalių gausos, įsijausti į filmą priverčia išskirtinė ir atmintyje įstringanti muzika, kuri pasiglemžia bet kokius kitus garsus. Muzikos pagalba sukuriamos scenos,  kurios tarsi sulėtėja, leidžia žiūrovams pabūti momente, nebijoti praleisti veiksmo ir pasinerti į apmąstymus, įvertinti filmo įvykių reikšmę. Man ypač patiko scena, kurioje emocijų sunkuma perteikiama diskotekos scenoje, kur ryškios šviesos blykčioja, groja garsi muzika, apgaubianti visą kūną, pasinėrusį į šokį. Jaučiasi veikėjo patiriamas sutrikimas, nebežinojimas, ko imtis. Būtent toje scenoje labiausiai atjaučiau Osvaldui, pajaučiau jo skausmą.

Kalbant apie veikėjus, jie yra tikriausiai vienintelis silpnesnis aspektas filme. Nors Skaistės (vaid. Severija Janušauskaitė) veikėja turėjo gan įdomų supažindinimą, kuris vyko Osvaldo lankomos grupinės psichoterapijos metu,  pritrūko scenų, vizualiai parodančių moters jausmus, agresiją. Veikėjos motyvacijos man liko gan neaiškios, veiksmai ne iki galo suprantami, likau norinti daugiau. Dėl to šiek tiek gaila, nes nedažnai lietuvių filmuose pamatau tokių įdomių veikėjų, kaip Skaistė. Jos idėja, konceptas, kad yra dainininkė, kuri tik per dainavimą geba išreikšti savo stiprius pykčio jausmus, yra  įtraukiantis. Nors jaučiu, kad lietuvių požiūris  laisvėja, platėja, vis tiek manau, kad dar yra išlikęs tam tikras  tabu dėl problematiškų moterų veikėjų. Dažniau matau tiek užsienio kine, tiek lietuviškame, problematiškus vyrų veikėjus, o moterų dar vis trūksta. Dažnai pastebiu, kad kine nėra agresyvių, neįprastų moterų veikėjų . Tad tikrai džiaugiuosi, jog režisierius pasirinko įdėti tokį veikėjo archetipą, gal net specialiai, mesti iššūkį žiūrovų požiūriui.

Filmas tikrai turi įdomių žinučių ir idėjų. Tik nesiūlyčiau jo žiūrėti sekmadienio vakare, nes tai yra gan sunkus filmas. Vis dėlto, tai nėra tik slogi istorija, joje gausu vilties, užsispyrimo ir noro augti. Kai kurios scenos vis dar sukasi galvoje, toliau norisi jas analizuoti ir gilintis į jų reikšmę.