Kino salėse pradedamas rodyti Gailės Garnelytės dokumentinis filmas „Sutikau žmogų“: mažiau etikečių, daugiau empatijos
Ką reiškia artimiau susipažinti su žmonėmis, kurie dažniausiai lieka nematomi? Debiutinis dokumentinis Gailės Garnelytės filmas „Sutikau žmogų“ kviečia visus stereotipus palikti nuošalyje ir socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones pamatyti be išankstinių nuostatų. Filme atskleidžiamos skirtingos gyvenimo istorijos ir kasdienybė, kuri dažnai lieka nepastebėta.
Filmo centre – humanistinės fotografijos atstovas Artūras Morozovas. Jau daugiau nei dešimtmetį jis fotografuoja visuomenės paraštėse atsidūrusius žmones Lietuvoje ir už jos ribų. Jo darbuose fiksuojami Lietuvos regionų gyventojai, patiriantys socialinę atskirtį, taip pat žmonės, gyvenantys Ukrainos karo fronto sąlygomis. Skurdas, socialinė nelygybė, karo pasekmės ir jų įtaka kasdieniam gyvenimui yra pagrindinės temos, nagrinėjamos fotografo kūryboje.
Jį ir filmo režisierę Gailę Garnelytę bendram projektui suvienijo susidomėjimas Lietuvos regionais bei juose gyvenančių žmonių kasdienybe. Filmo komanda apie trejus metus lankėsi tiek pas Artūro jau pažįstamus žmones, tiek ieškojo naujų – per jiems padedančias organizacijas bei socialines darbuotojas.
Filme pristatomos skirtingos istorijos: negalią turinti trijų vaikų mama Rita iš Švenčionėlių, Danutė, gyvenanti viena miško apsuptyje esančiame name, taip pat Ukrainoje rusų nužudyti kariai Lisa ir Jaška bei Ivanas, kurio namus sunaikino bomba. Šios istorijos atskleidžia skirtingas socialinės atskirties ir karo zonos patirtis.





