Lenkų režisierė Agnieszka Holland yra viena ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų, žinoma dėl filmų „Europa Europa“, „Tamsoje“ ar „Žalia siena“. Nevengdama jautrių temų, tokių kaip rasizmas, antisemitizmas, migracija, žmogaus teisės, savo filmuose ji dažnai kelia gėrio ir blogio, moralės, kaltės klausimus. Jos kinas dažnai remiasi tikromis istorijomis, literatūra ar istoriniais tyrimais.

Naujausiame savo filme „Francas“ A. Holland sugrįžta prie istorijos ir literatūros sankirtos, tačiau šį kartą pasakojimą sudėlioja netikėtai žaismingai. Filmo forma primena kaleidoskopą: vaizdiniai čia keičiasi neprognozuojamai, fragmentišką autoriaus biografiją dėliojant ne tik iš asmeninių išgyvenimų, bet ir iš aplinkinių refleksijų. Tikrovės ir fikcijos trintis bei nuolatinė spalvų kaita meistriškai perteikia Kafkos vidinę sumaištį ir jo pasaulio siurrealistiškumą.

Francas Kafka – vienas ryškiausių ir garsiausių XX a. rašytojų ir kažką naujo pasakyti apie jį gali būti sunku, bet A. Holland drąsiai priima šį iššūkį ir randa originalų būdą pristatyti nepriklausomą ir savitą kafkiško pasaulio gimimą ir jo transformacijas. Viename interviu ji teigia, kad norėjo pasipriešinti stereotipiniam tamsiam, niūriam ir lėtam Kafkos įvaizdžiui, o kalbėdama apie filmo struktūrą, ją sulygino su kvantine fizika, nes filme laikas ir erdvė nėra aiškūs ar linijiški. Pasak režisierės, buvo siekiama, kad filmas būtų šiek tiek pankrokiškas: nei pernelyg rimtas, nei labai liūdnas. Man atrodo, jai tikrai pavyko: A. Holland filme Francas – ne koks nors niūrus atsiskyrėlis, o neįtikėtinai gyvybingas, judrus ir net fiziškai akrobatiškas jaunuolis, pasižymintis humoro jausmu, žaismingas ir švelnus santykiuose su draugais ir meilužėmis. Tai tikrai stipriai praplėtė mano įsivaizdavimą apie Kafką, jo portretui  suteikė gylio ir šviesos.

Filmas vaizduoja Franco Kafkos (akt. Idan Weiss) gyvenimą nuo vaikystės gimtajame mieste Prahoje iki jo ankstyvos mirties 1924 metais Austrijoje. Pagrindinis fokusas telkiasi ties Franco vidiniu pasauliu: žiūrovas kviečiamas patirti jo nerimą, vienatvę, kaltės ir nepritapimo pasaulyje jausmą. Tai biografinė drama, kuri dėlioja psichologinį kaleidoskopišką garsaus rašytojo portretą. Jo gyvenimas čia nesirutulioja chronologiškai: jis dėliojamas iš fragmentų, prisiminimų ir skirtingų perspektyvų, taip atskleidžiant kūrybos esmę bei autoriaus vidinį pasaulį.

A. Holland kūrinyje Kafkos gyvenimas virsta plačiu, savitu skirtingų tikrovės lygmenų susiliejimu – tai stebėti buvo išties įdomu. Simboliai, kuriuos galima atpažinti iš literatūros kūrinių (tūžmingai tėvo priplotas vabalas vakarienės metu) ir filme vystoma šeimos drama, meilės ryšiai ir literatūrinė aplinka tampa ne atskiromis detalėmis, o gyvais fragmentais, kurie susijungia į dinamišką ir sūkuringą autoriaus portretą.Istorijoje ypač dominuoja santykis su tėvu, kuris formuoja Franco vidinę įtampą, jo abejones savimi ir pažymi kūrybos kelią. Ši siužetinė linija reikšminga ir svarbi, nes ne tik suformuoja asmeninę rašytojo tragediją, bet ir simbolinę kovą su autoritetu bei visuomenės normomis.

Žiūrovai gali savęs paklausti: ar ir mes esame tik turistai Kafkos pasaulyje?

Filme vyrauja chaotiška nuotaika, kuri perteikiama per nuolatinį skubėjimą iš vietos į vietą, staigius scenų perėjimus, neramų ritmą. Galima būtų teigti, kad Kafka visą gyvenimą ieškojo tylos, bet nuolat buvo trukdomas: darbu, tėvo nepasitenkinimu ir spaudimu, santykiais su moterimis, aplinkos triukšmu.

Įdomus ir pagirtinas kameros darbas, kuris tarsi ieško vidinio Kafkos gyvenimo, ne tik veiksmo. Lėti priartėjimai ir nutolimai konstruoja realybės sankirtas: kai kamera priartėja, žiūrovas panardinamas į Kafkos vidinį pasaulį, nutolus – grįžtama į triukšmingą, chaotišką, nerimastingą realybę. Taip nuo introspekcijos pereinama prie ekstraversijos ir dėmesys vėl nukreipiamas į išorinį pasaulį, kitus žmones ir aplinką. Kafkos pasaulyje labai svarbus vidinis monologas, savistaba ir refleksija, todėl ir kamera veikia kaip sąžinės ir tiesos vidinis balsas. Pavyzdžiui, kai kiti personažai tarsi kalbasi su žiūrovu ir pasakoja savo pastebėjimus ar nuomonę apie Francą, jų žvilgsniai atsukti tiesiai į kamerą, į žiūrovą: taip sukuriamas ypatingas bendrumo jausmas. Ilgai užlaikant akių kontaktą, perteikiamas intymumas ir pažeidžiamumas – tarsi žmogus norėtų dar kažką pasakyti, bet dėl tam tikrų priežasčių negali. Tai labai kafkiškas jausmas. Taigi, žiūrovas ne tik stebi, bet ir liudija. Tarsi visi dabar ir čia dalyvaujame Franco gyvenimo ir patirčių išgyvenime.

Groteskiška „Pataisos darbų kolonijos“ scena filme šokiruoja savo siaubu ir absurdo elementais, atskleidžia Kafkos literatūrinę tamsą ir rituališką biurokratijos siaubą.Pasak režisierės, ta istorija buvo ypatingai svarbi Kafkos plačiam pripažinimui po Antrojo pasaulinio karo, nes jis staiga tapo suvokiamas kaip pranašas, numatęs Holokaustą.

Filmas sujungia du laikus – Kafkos gyvenimo XX a. pradžioje ir šiandienos pasaulį. Šiuolaikinės turistų scenos – žmonės fotografuojasi, vaikščioja po muziejus ir buvusius Kafkos namus, klausosi gidų – šiek tiek trikdo filmo ritmą ir, atrodo, nelabai dera prie bendros jo atmosferos. Turistų veiksmai ir nuotaika kontrastuoja su rašytojo nerimu, vienatve ir vidine įtampa. Matoma, kad dabar jo gyvenimas komercializuotas ir tapęs nekvestionuojamu kultūros simboliu. Dėl šių šiuolaikinių scenų filmas įgauna kino esė sluoksnį. Galima svarstyti, kas nutinka rašytojui po mirties, kaip jo gyvenimas ir kūryba virsta universaliu kultūros ženklu, o jo pasaulis – bendruomenės, auditorijos ir laiko refleksija. Žiūrovai gali savęs paklausti: ar ir mes esame tik turistai Kafkos pasaulyje?

Filmo pabaigoje nuskambantys muziejaus gidės žodžiai – kad Kafkos kūriniai užrakinti, o raktus jis pasiėmė su savimi – yra labai reikšmingi. A. Holland filmas, šiemet Lenkijos pasiūlytas kandidatas į „Oskarą“, kviečia susimąstyti apie tas paslaptis, kurias Kafka paliko pasauliui ir galbūt vėl iš naujo atsiversti ,,Procesą“.