Režisierius: Jacques Audiard
Žanras: miuziklas, drama, trileris

Teisininkę Ritą (Zoe Saldana) žlugdo profesinė rutina ir jos kompetencijų neverta veikla. Ne mažiau kenčia – bet dėl savo seksualinės prigimties – grėsmingas narkotikų kartelio bosas, pavyzdingos šeimos tėvas Manitas del Monte. Manitas išgelbėja Ritą iš profesinės nevilties – pagrobia ją ir pateikia pasiūlymą, kurio ji negali atsisakyti.

Šis filmas yra tiesiog ėdantis apdovanojimus. Nuo geriausios aktorės Zoe Saldana apdovanojimo Kanų kino festivalyje ir geriausio Europos filmo laurų iki net 13-kos Oskarų nominacijų. Atrodo, kad jeigu filmas taip gerai pasirodo kino festivaliuose, tai ir žiūrovai jį mylės. Nė velnio! Žiūrovai, o ypač iš JAV, šį filmą vadina kažkokiu dideliu nesusipratimu. Nepadeda nei tai, kad filme vaidina žymioji Selena Gomez. Pagrindinis tokios didelės nepasitenkinimo lavinos kaltininkas yra kitas miuziklas – „Piktoji“ (org. „Wicked“). Dėl to pačio žanro būties, filmai yra didžiausi priešininkai. Amerikos žiūrovai po Auksinių gaublių buvo tiesiog pasipiktinę, kad kažkoks Europietiškas, niekam negirdėtas filmukas pavogia geriausio miuziklo apdovanojimą iš „Piktosios“. Žmonės socialiuose tinkluose pradėjo didžiulę pykčio bei netgi patyčių bangą, lygindami šių filmų garsinius takelius ir absoliučiai trypdami „Emilijos Perez“ dainas. Laikė jas beprasmes, vaikiškas, sugeneruotas dirbtinio intelekto. Bet tada kodėl ši kino juosta tokia lengva ranka skina visus didžiausius apdovanojimus?

Jeigu atvirai, tai nežinau. Gal todėl, kad žiūrint šį filmą iš atskirų kino departamentų, jis atrodo visai nieko, tačiau netgi man „Emilija Perez“ pilnai gerai nesusivirškino. Filmas iš tikrųjų pilnas visko: dramų, tobulų siužetinių linijų, nuostabių pasirodymų bei akį traukiančių operatorių darbų. Tačiau, pagal mane, šiam filmui koją pakišo pats režisierius. Jacques Audiard – prancūzas, kalbantis apie lyties keitimo dilemą Meksikoje. (Negaliu nepaminėti, kad filmas susilaukė daug kritikos ir dėl netolygaus bei megėjiško meksikietiško akcento). Žiūrint filmą tiesiog trūksta gylio bei režisieriaus išjautimo. Pati lyties keitimo dilema psichologiškai praktiškai nėra analizuojama, šiame filme aktualiau greitas scenarijus bei sunkiai suprantami ir trumpi fade-in fade-out kadrai.

Apie „Emilija Perez“ būtų galima išsakyti dar daug, daug minčių, tačiau jos jau nėra tokios aktualios. Panašu, šis filmas buvo kurtas kino kritikams, o ne žiūrovams. Kino juostai trūksta gylio, bei autentiškumo, tačiau kad ir tos pačios dainos tikrai nėra tragedija.